Visuomenėje vis dar gaji nuomonė apie visuotinį telefoninių pokalbių klausymąsi? Kas ir kaip gali gauti leidimą klausytis pokalbių, kas šiuos leidimus išduoda?
Į šiuo klausimus Nacionalinės teismų administracijos iniciatyva atsakė Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas Dainius Grizickas.
– Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nėra jokio privatumo ir žmonės vengia aptarinėti reikalus telefonu. Ar iš tiesų telefoninių pokalbių pasiklausymo mastai yra tokie dideli?
– Mano darbo patirtis leidžia teigti, kad kalbos apie visų pasiklausymą tėra mitas, nes informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. O už asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.
– Visgi, palyginus su kitomis valstybėmis, Lietuvoje telefoninių pokalbių klausymosi mastai yra pakankamai dideli. Ar nemanote, kad prokurorų prašymas leisti pasiklausyti telefoninių pokalbių turėtų būti vertinamas griežčiau? Kaip sumažinti pasiklausimų skaičių?
– Mano nuomone, žmogus, kuris daro nusikalstamą veiką, negali tikėtis privatumo. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas, ir Europos teismai. Svarbiausia yra užtikrinti, kad leidimas būtų išduotas tiksliai įstatymo nustatyta tvarka.
O dėl nemažėjančio skaičiaus – augant nusikalstamumui, visada didės ir prašymų leisti klausyti telefoninių pokalbių skaičius.
– Šiuo atveju kalbėsiu kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą ikiteisminio tyrimo teisėjas savo iniciatyva jokių veiksmų neatlieka. Leisti ar neleisti klausyti telefoninių pokalbių sprendžiu tik gavęs prokuroro prašymą. Prokuroras su rašytiniu prašymu kreipiasi į teismą.
Prašymas turi atitikti įstatymo reikalavimus: prokuroras turi nurodyti asmenį, dėl kurio nori klausytis telefoninių pokalbių, pagrįsti būtinybę klausytis konkretaus asmens telefoninių pokalbių, nurodyti savo siūlomą pokalbių klausymo trukmę.
– Didžiausias ažiotažas kyla dėl spaudoje pasirodančių faktų, kad galimybe klausyti telefoninių pokalbių yra piktnaudžiaujama. Žiniasklaida aprašė atvejį, kai viename mieste dirbantys prokurorai sankcijas klausyti asmenų pokalbių gauna iš kito miesto teisėjų. Ar tai leistina?
– Įstatymas nedraudžia prokurorui kreiptis į kito miesto teismą, prašant šių sankcijų. Ikiteisminio tyrimo teisėjas neturi teisės palikti prokuroro prašymo nenagrinėto vien dėl to, kad kreipiamasi ne į tą miestą, kuriame dirba prokuroras.
– Kiek įrašyti telefoniniai pokalbiai yra svarūs kaip įrodymas? Jums prokuroras pateikia medžiagą iš tų telefonių pokalbių, kurie buvo surinkti ir prašo jūsų skirti suėmimą. Kaip jūs įsitikinate, kad telefoniniai pokalbiai nėra sumontuoti?
– Ar pokalbių medžiaga taps įrodymu byloje – sprendžia bylą nagrinėjantis teisėjas teismo posėdžio metu.
Sprendžiant suėmimo klausimus, reikia nustatyti suėmimo pagrindus. Dėl telefoninių pokalbių yra surašomi protokolai, mes su jais susipažįstame ir kitų aplinkybių kontekste sprendžiame, ar tų pokalbių užtenka nustatyti vieną ar kitą aplinkybę. Kartais telefoniniai pokalbiai lemia vieno ar kito pagrindo konstatavimą.
– Kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas nustato klausymosi trukmę?
– Iš pradžių daugiau nei 3 mėnesius klausyti paprastai neleidžiama. O apsispręsti dėl ilgesnės klausymo trukmės leidžia duomenų, kurie pagrindžia tokios priemonės taikymo būtinybę, gausa.