Įtemptos stresinės situacijos, darbas su skirtingais ir dažnai neprognozuojamais teismo proceso dalyviais šiandien iš teisėjų reikalauja ne tik puikių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių, bet ir tinkamo psichologinio pasirengimo. Būtent dėl to ne visi teisme padirbę jaunieji teisininkai ryžtasi eiti teisėjo profesijos keliu.
Vieta, kur sprendžiasi žmonių likimai
„Nuo mažų dienų mane žavėjo teisininko profesija – nuolat žiūrėdavau teisinius serialus, svajodavau dirbti teisme. Prieš akis iškildavo iškilmingos teismo posėdžių salės, teisėjų mantijos, jų darbas man atrodė labai įdomus ir be galo atsakingas. Dėl to tikslingai pasirinkau studijuoti teisę, o studijų praktiką atlikau teisme – buvau tvirtai apsisprendusi tapti teisėja“, – pasakoja valstybinėje institucijoje dirbanti teisininkė.
Siekdama užsibrėžto tikslo pašnekovė pradėjo dirbti teismo posėdžių sekretore viename iš šalies rajono apylinkės teismų ir teigia būtent tada pamačiusi tikrąjį teismo gyvenimą ir supratusi, jog teisėjo darbas toli gražu neapsiriboja tinkamu sprendimo surašymu, jis labai skiriasi nuo to, ką teisininkė įsivaizdavo žiūrėdama teisinius filmus ir serialus.
„Tuomet pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, jog teismas – tai vieta, kur sprendžiasi žmonių likimai“, – pasakojo ji.
Pasak moters, būti teisėju – sunku, turi mokėti atriboti emocijas, o tai – nelengva.
„Į teismą kiekvienas ateina su savo problemomis. Ypač tai buvo akivaizdu mažesniuose rajonų teismuose, nes ten žmonės nuoširdesni, paprastesni, atvykę į posėdžius jie nori išsikalbėti, atviriau reiškia savo emocijas, stengdamiesi teisėjui jas perteikti taip, kad šis suprastų, – kalbėjo ji. – Teisėjas turi išklausyti visus proceso dalyvius, tačiau priimti sprendimą privalo teisingai, atidėjęs visas aplinkui vyraujančias emocijas į šalį net ir tada, kai įstatymas sako viena, o emocijos – kita.“
Teismo posėdžių sekretore ketverius metus dirbusi moteris pasakoja, kad po posėdžių į savo kabinetą ne kartą grįždavo su ašaromis akyse: „Ypač emociškai sunku būdavo civilinėse bylose dėl tėvystės teisių apribojimo ir tam tikrose baudžiamosiose bylose dėl sveikatos sutrikdymo, prievartavimo, kur kaltinamieji –nepilnamečiai. Žiūrėdamas į procesinius dokumentus juos vertini kaip teisininkas, tačiau likti objektyviam ir emociškai nešališkam – didelis iššūkis.
Sunkiausia, kai matai ciniškai besišypsantį kaltinamąjį, o šalia – sielvartaujančius nukentėjusiuosius, tačiau vadovaujantis įstatymu jam negali būti skiriama bausmė, kurios nukentėjusieji ir visuomenė tikisi. Tada žmonės nusivilia teisingumu, kaltina teismus pernelyg švelniomis bausmėmis, net nepagalvodami, jog kaltinamieji naudojasi įstatymo spragomis, o tai, ką teisėjas jaučia ir galvoja kaip žmogus, paprasčiausiai negali būti aukščiau įstatymo.“
Teisėjo darbas – tik emociškai tvirčiausiems
Moteris sako, kad po teisme praleistų metų ji suprato, jog teisėja dirbti nepajėgs.
„Būdamas teisėju tu turi būti be galo emociškai tvirtas, – kalbėjo ji. – Mane visą laiką stebino, kaip teisėjai sugebėdavo išlikti ramūs, nekelti balso, susivaldyti ir neparodyti visų susikaupusių emocijų, nors viduje galbūt ir verda noras stipriai papurtyti besišypsantį kaltinamąjį, kad atvestum jį į protą“.
Pasak moters, žiūrint į popierių viskas atrodo aišku ir paprasta, bet tik iki tol, kol
neprasideda posėdis – jo metu jau realiai susiduri su skirtingomis gyvenimiškomis situacijomis, jų interpretacijomis ir emocijomis.
„Susipažįsti su byla, išklausai visas proceso šalis ir dalyvius, susidėlioji visus už ir prieš, o tada natūraliai imi jausti užuojautą kuriai nors pusei, nors būdamas teisėju šito parodyti negali – teisėjas turi vadovautis tik įstatymu ir būti objektyvus, nešališkas, – sakė ji. – Aš supratau, jog šito balanso išlaikyti negalėsiu, regėtos situacijos ir bylos, kurias nagrinėjant man teko dalyvauti, leido įsitikinti, kad teisėjo profesija – ne mano kelias.“
Dėmesys psichologiniam pasirengimui
Ši teisininkės patirtis puikiai parodo, kad teisėju dirbti gali tikrai ne kiekvienas net ir pačias geriausias teisės žinias turintis asmuo – tam reikalingos tinkamos asmeninės savybės bei psichologinis pasirengimas.
Pasak Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos pirmininko Virginijaus Lepeškos, „teisėjo darbas yra ir atsakingas, ir sudėtingas, natūralu, kad ne visi žmonės ir turėdami teisininko išsilavinimą yra pajėgūs jį sėkmingai dirbti“.
V. Lepeška pasakoja, jog pasitaiko atvejų, kai atrankose dalyvaujantys teisininkai adekvačiai neįvertina savo galimybių, kai kuriems akivaizdžiai trūksta reikiamų asmeninių savybių: „Posėdžių metu kartais susiduriame su asmenimis, kurie neslepia arogancijos, pastebime kai kurių mąstymo paviršutiniškumą, emocinės pusiausvyros stoką ir panašiai.“
„Ar būsimi teisėjai šių savybių turi – tiesiogiai įvertinti labai sunku, tačiau mūsų komisija geba pastebėti asmenų savybes, kurios vienaip ar kitaip gali turėti įtakos teisėjo subjektyvumui ir šališkumui, pavyzdžiui, atkreipiame dėmesį į tai, ar žmogus priimdamas sprendimus geba pasverti visus už ir prieš, ar jis pasitiki savimi, ar yra emociškai tvirtas ir nėra lengvai paveikiamas, – sakė jis. – Vertiname pretendentų gebėjimą atsispirti aplinkos spaudimui ir priimti nepopuliarius sprendimus, atsparumą stresui, dvasinę ir emocinę pusiausvyrą.“
Siekis – asmenybės su potencialu
Tiek komisija, tiek teismai yra suinteresuoti, kad į teisėjus būtų atrinkti ir paskirti patys geriausi pretendentai, todėl šito siekdamos abi pusės investuoja daug laiko ir pastangų.
Pasak V. Lepeškos, „teisėjams keliami labai aukšti moraliniai, intelektiniai, asmeninių savybių reikalavimai. Teisėju dirbti negali tik dalinai reikalavimus atitinkantis žmogus – mums reikia ne šiaip kandidatų, o didelį potencialą turinčių žmonių“.
Didžioji dalis pretendentų į teisėjus – teisėjų padėjėjai. Pasak V. Lepeškos, teisėjų padėjėjų siekis tapti teisėjais yra visiškai natūralus ir logiškas jų profesinės karjeros žingsnis. Prokurorai, advokatai, įstaigų teisininkai, mokslininkai pretenduoja rečiau. Ilgiau dirbantys teisėjų padėjėjai neblogai įvaldo tam tikras teisinių žinių sritis, todėl, galbūt, jiems lengviau išlaikyti teisėjo egzaminą, tačiau atrankos metu pirmiausia siekiama įvertinti ne pretendentų teisinių žinių lygį, kurį jau parodo egzaminas, bet tinkamas asmenines pretendentų savybes.
Paklaustas, kokie žmonės šiandien siekia tapti teisėjais, V. Lepeška atsako ilgai nemąstydamas: „Jauni, atsidavę teisininko darbui, turintys aiškią motyvaciją tapti teisėjais ir vykdyti teisingumą“.
Taip pat priduria, jog šiais dinamiškais laikais, kai profesijos pasirinkimo spektras yra labai platus, teisėjo darbo patrauklumui kyla daug iššūkių – susidomėjimas teisėjo darbu miestuose, pirmiausia Vilniuje, pasak pirmininko, vis dar išlieka nemažas, kiek didesnis stygius pretendentų šiuo metu jaučiamas atrankos konkursuose į rajonų apylinkių teismus.
Visgi V. Lepeška sako, jog teisėjo profesija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vertinama kaip aukščiausias teisininko karjeros laiptelis.
„Atlikti tyrimai rodo, jog net 80 proc. tėvų mūsų šalyje norėtų, kad jų vaikai taptų teisėjais. Todėl manau, kad atėjo pats metas telkti dar didesnes pastangas, siekiant gabų jaunimą sudominti teisėjo darbu ir kryptingai jį orientuoti siekti teisėjo karjeros“, – apie ateities perspektyvas sako V. Lepeška.