Kokios turi būti tos taisyklės ir kokios taikomos procedūros, jei teisėjas kaltinamas pažeidęs etikos ar drausmės taisykles? Šiuos klausimus nagrinėjo viena iš Europos teismų tarybų tinklo darbo grupių, siekdama nustatyti, kokių minimalių procedūros standartų turėtų būti laikomasi, sprendžiant teisėjų drausminės atsakomybės klausimus. Net ir nustačius minimalius standartus teisėjo etikai, teisėjo drausminės atsakomybės procedūrai liko dar daugybė neatsakytų klausimų. Keletą jų uždavėme Europos teismų tarybų tinklo darbo grupės kuratoriui Johnui Hediganui.
Johnas Hediganas, Airijos Aukščiausiojo teismo teisėjas. 1998 metais buvo išrinktas Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre teisėju ir šiame teisme teisėjavo iki 2007 metų. Nuo tada dirba Airijos Aukščiausiojo Teismo teisėju.
– Vienas svarbiausių rodiklių atrenkant pretendentus į teisėjus yra nepriekaištinga teisininko reputacija. Kaip patikrinti, ar pretendento į teisėjus praeitis yra tinkama tapti jam teisėju, kaip spręsti apie asmens reputaciją?
– Atrenkant teisėjus labai svarbu įvertinti kandidato profesinę patirtį. Įvairiose Europos šalių teismų sistemose tam pasitelkiami skirtingi būdai. Vyraujant bendrosios teisės sistemai, kai teisėjais gali tapti visi teisės mokslus baigę asmenys, manyčiau, būtina atlikti nuodugnią kandidato karjeros analizę. Vertinant kandidato sąžiningumą ir kompetenciją, turėtų būti pateikiamos jį rekomenduojančių asmenų pavardės – šių žmonių autoritetas ir reputacija gali tapti reikšmingu rodikliu. Kandidato turėtų būti paprašyta pateikti teisės darbų pavyzdžių, pokalbio metu jį turėtų įvertinti grupė patyrusių teisės specialistų. Taigi valstybėse, kuriose galioja bendrosios teisės principai, pvz., Airijoje, labai svarbu, kad teisės specialistas turėtų praktinės patirties.
Tačiau yra teisinių sistemų, kuriose teisėjų profesija laikoma atskira teisininkų profesijos sritimi ir kandidatais į teisėjus gali būti tik asmenys, baigę specialią mokyklą. Tokiu atveju turėtų būti atliekamas nuodugnus jų pasiekimų vertinimas.
– Jūsų nuomone, kiek turi būti stebimas ar tikrinamas asmeninis teisėjo gyvenimas? Kokiomis priemonėmis nustatoma riba?
– Kiek gali būti kišamasi į asmeninį teisėjo gyvenimą – labai sudėtingas klausimas. Visose Europos šalyse situacija skiriasi. Pavyzdžiui, neseniai Hagoje vykusioje Europos teismų tarybų tinklo (ENCJ) konferencijoje buvo labai išsamiai pristatytos Rumunijoje galiojančios taisyklės, nes daugeliui ypač bendrosios teisės teisėjų atrodė, kad į privatų teisėjo gyvenimą čia kišamasi per daug.
Labai sunku rasti pusiausvyrą. Viena vertus, norima užtikrinti, kad teisėjai savo veiksmais nesukeltų akivaizdžių ar tariamų interesų konfliktų. Kita vertus, turėtų būti nustatytos kišimosi į teisėjo ir jo šeimos asmeninį gyvenimą ribos. Vienoje šių svarstyklių pusėje teisėjų gali būti paprašyta atskleisti visą finansinę informaciją apie savo ir savo artimųjų turimas pinigines lėšas, kitoje – pačių teisėjų nuožiūrai paliekama nuspręsti dėl aplinkybių, galinčių sukelti konfliktines situacijas.
Pavyzdžiui, šiuo metu Airijoje teisėjams nenumatyta pareiga deklaruoti privačius interesus. Pareigą nustatyti galimas konfliktines situacijas nagrinėjant bylą ir į tai atkreipti abiejų šalių dėmesį prisiima pats teisėjas. Net ir tuo atveju, jeigu šalys pageidautų, kad teisėjas ir toliau nagrinėtų bylą, jis gali nuspręsti, kad nėra pajėgus to padaryti. Įžvelgęs konfliktinę situaciją, apie tai teisėjas turi pranešti šalims ir paklausti, ar jos neprieštarauja tolesniam bylos nagrinėjimui. Šalims pareiškus prieštaravimą, teisėjas nusišalina.
Man taip yra nutikę ne vienoje byloje, nes teisinė sistema yra palyginti maža, o tikimybė pažinoti advokatus ir susijusias šalis – palyginti didelė. Mano nuomone, tokia praktika turi teigiamos įtakos pasitikėjimui teismais, kuris Airijoje labai aukštas. Tuo pačiu aukštas visuomenės pasitikėjimas ir pačius teisėjus įpareigoja laikytis šios praktikos.
– Teisėjams keliami labai aukšti reikalavimai – skaidrumo, nepriekaištingos reputacijos, kompetencijos, vis dažniau gebėjimo viešai komentuoti ir kt. Kaip manote, ar visuomenė nėra per daug reikli šiems žmonėms? Ar yra institutas, ginantis teisėjų teises į privatų gyvenimą?
– Mano asmenine nuomone, visuomenė teisėjams yra linkusi kelti per aukštus reikalavimus. Manau, kad kiekvienas turime teisę į privatumą, tačiau visuomet bus sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą tarp privatumo ir visuomenės teisės į nešališką teisėją. Vis dėlto manau, kad tai įmanoma. Visuomenė privalo tikėti teisėjais, o teisėjų pareiga – atskleisti bet kokį galimą interesų konfliktą ir užtikrinti aukščiausią sąžiningumo lygį, nes kuo jis aukštesnis, tuo mažiau reikia taisyklių ir procedūrų.
Kas galėtų bandyti ginti teisėjų teisę į privatumą? Man rodos, tik tiesiogiai susijusios institucijos – teisėjų taryba, kita teismų savivaldos institucija ar organizacija. Viena vertus, šios institucijos turi vadovautis aiškiomis ir tvirtomis etikos taisyklėmis, kita vertus, laikydamosi aukščiausių sąžiningumo standartų, užtikrinti teisėjų ir jų šeimų narių privatumą. Kiekvienoje šalyje būdas, kaip to pasiekti, neišvengiamai skirtingas.
– Lietuvoje labai daug viešumo teisėjų padarytų pažeidimų atveju: vieši teismų posėdžiai, viešai skelbiama drausmės bylų medžiaga, teisėjų pavardės skelbiamos ne tik iškėlus drausmės bylas, bet ir atliekant tyrimus, kurių metu dažniausiai nustatoma, jog priekaištai teisėjams nepagrįsti. Kaip manote, ar pernelyg didelis viešumas tokiais atvejais nedaro žalos visuomenei?
– Nemanau, kad viešas teisėjų etikos klausimų aptarimas turi žalingą poveikį. Labiausiai tikėtina, kad visuomenė teigiamai įvertins bet kokias pastangas siekti aukščiausių teisėjų etiško elgesio standartų.
Tvarka, pagal kurią yra galimybė atlikti tyrimą, skirti papeikimą ir paskelbti pavardes, rodo, kad šalyje realiai veikia teisėjų etikos priežiūros sistema. Tokia informacija turėtų būti viešinama, žinoma, tik atlikus nešališką, objektyvų tyrimą ir nustačius pažeidimą. Manau, plačiajai visuomenei reikia išaiškinti, jog tai daroma jos labui ir patys teisėjai deda visas pastangas, bandydami užtikrinti, kad jų veikla būtų vykdoma vadovaujantis aukščiausiais sąžiningumo standartais.
– Lietuvoje daug diskutuojama apie teisėjų ir advokatų tarpusavio santykius, apie tai, kokie jie turi būti, kad nepažeistų etikos standartų. Ar Jums tokios diskusijos pažįstamos?
– Santykiai tarp teisėjų ir advokatų kiekvienoje šalyje yra skirtingi. Tokioje nedidelėje šalyje kaip Airija, kurioje vyrauja bendrosios teisės sistema, santykiai tarp teisėjų ir advokatų turbūt bus artimesni nei didesnėse šalyse, kur advokato ir teisėjo profesijos atskirtos.
Šalyse, puoselėjančiose bendrosios teisės tradiciją, teisėjai išrenkami iš praktikuojančių advokatūros darbuotojų ir teisininkų (solisitorių). Paskirti į teisėjo kėdę, jie turės daug draugų tarp buvusių kolegų. Tokia draugystė neišvengiama dalyvaujant įvairiose socialinėse ir sporto veiklose. Vis dėlto yra ribos, kurios neturi būti peržengtos.
Akivaizdu, kad susitikimuose galima diskutuoti tik apie baigtas ir viešai paskelbtas bylas, tačiau ir tada teisėjai yra susaistyti tam tikrų konfidencialumo reikalavimų. Asmeniškai aš tikrai labai retai aptarinėju bylas tiek su daugeliu savo kolegų, tiek su advokatais. O ir aptarinėdamas bylą labai retai kalbu apie dalykus, kurie dar nėra paskelbti viešai ir prieinami plačiajai visuomenei.