Apie bausmių vykdymo atidėjimą, kuriuo sprendžiamos suklupusiojo galimybės atsitiesti, bei valstybės ir visuomenės interesus tokio pobūdžio bylose kalbamės su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku Zigmu Pociumi.
– Kas yra bausmės vykdymo atidėjimas – ar tai reiškia, kad nuteistasis gali išvengti teismo paskirtos bausmės?
– Bausmės vykdymo atidėjimą galima paaiškinti kaip valstybės skiriamą prievartos priemonę, kuri neįpareigoja nuteistojo realiai atlikti jam paskirtos bausmės, tačiau apriboja jo teises bei laisves, kad nebūtų pažeista visuomenės gerovė. Nuteistajam vietoj realaus bausmės vykdymo taikoma baudžiamojo poveikio priemonė, jis turi laikytis baudžiamajame įstatyme numatyto įpareigojimo(-ų). Šių priemonių taikymą numato įstatymas, o teismas pagrindžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.
Dažnai visuomenėje manoma, kad nuteistas asmuo, kuriam bausmės vykdymas teismo nuosprendžiu buvo atidėtas, gali apskritai jos išvengti, pavyzdžiui, jeigu per bausmės vykdymo atidėjimo terminą nepadarys naujos nusikalstamos veikos. Tačiau taip nėra. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nuteistam asmeniui paskiria tarpusavyje suderintas baudžiamojo / auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, kurių nuteistasis privalo besąlygiškai laikytis, kitaip jo lauks realus bausmės atlikimas. Šių priemonių ir pareigų laikymąsi užtikrina Probacijos tarnyba.
– Paminėjote asmens įkalinimą. Būtent didžiausias visuomenės pasipiktinimas ir kyla tuomet, kai nuteistajam neskiriamas realus laisvės atėmimas. Kuo realus laisvės atėmimas skiriasi nuo bausmės, kurios vykdymas atidėtas?
– Laisvės atėmimas yra pati griežčiausia Baudžiamajame kodekse numatyta bausmės rūšis. Priešingai nei taikant bausmės vykdymo atidėjimą, realia laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo yra atskiriamas nuo visuomenės. Jis bausmę atlieka pataisos namuose, kalėjimuose. Kovojant su nusikalstamumu šiandien demokratinėje valstybėje laisvės atėmimas nebėra pati efektyviausia priemonė – pirmiausia siekiama nuteistųjų resocializacijos (aut. past. asmens socialinio statuso ir vertybinių orientacijų grąžinimo, siekiant integruoti jį į visuomenę) ir reintegracijos į visuomenę.
Ankstesnė bausmių vykdymo sistema buvo labiau orientuota į asmens įkalinimą – mano nuomone, dažnas ir ilgalaikis laisvės atėmimo bausmės taikymas yra vienas iš pagrindinių baudžiamosios justicijos Lietuvoje trūkumų, tad džiugu, kad šiandien situacija keičiasi.
Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu siekiama pozityvia linkme kreipti visuomenę, nuteistąjį. Tai lyg būdas parodyti asmeniui kitas galimas gyvenimo perspektyvas. Skirti su laisvės atėmimu nesusijusius įpareigojimus skatina ir Europos Tarybos rekomendacijos, nurodančios, kad plėsti tokių priemonių taikymą reikalauja pagrindiniai kiekvienos teisinės sistemos principai.
– Kaip dažnai taikomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas? Kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste?
– Šiuo metu Europoje mūsų šalis pirmauja ne pagal asmenų, kuriems laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, o pagal kalinčiųjų skaičių. Pavyzdžiui, 2015 m. Probacijos tarnyba vykdė (dėl bausmės vykdymo atidėjimo) 1 432 nuteistų asmenų priežiūrą, o įkalinimo įstaigose bausmę atliko 6 643 nuteistieji. Kiekvienais metais kalinių skaičius didėjo. Lietuva patenka į didžiausią kalinių skaičių turinčių Europos valstybių trejetą.
Ši situacija turėtų šiek tiek keistis, nes praėjusiais metais Seimas pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad esant tam tikroms sąlygoms galima atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam ir už sunkius nusikaltimus.
Siekiant teigiamų pokyčių mūsų valstybėje labai svarbu keisti ne tik įstatymus, bet ir padėti visuomenei susidaryti teisingą požiūrį, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui efektyviausia bei teisingiausia bausmė yra ne tik visiškas jo izoliavimas.
– Kokiam laikotarpiui bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir kas vyksta po to, kai nustatytas terminas baigiasi?
– Bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo įvykdyti jam paskirtas pareigas. Jeigu nuteistasis per šį laikotarpį įvykdo paskirtus įpareigojimus, nepadaro naujų teisės pažeidimų ir manoma, kad jis laikysis įstatymų, teismas, suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, išnagrinėja nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimą ir atleidžia jį nuo bausmės.
Esant priešingai situacijai, jei nuteistasis nėra pasiruošęs taisytis būdamas laisvėje ir nepateisina teismo pasitikėjimo, jis gali būti izoliuojamas nuo visuomenės, t. y. jam gali būti skiriama griežčiausia bausmė – perkėlimas atlikti realią laisvės atėmimo bausmę į įkalinimo įstaigą. Taigi nusikaltimą padariusiam asmeniui atidedant bausmės vykdymą tarsi skiriamas „bandomasis“ laikotarpis, kurio metu jis turi įrodyti, jog geba laikytis įstatymų ir ateityje nebenusikals.
– Neretai Lietuvos visuomenė, per daug nesigilindama į bylos detales, bausmės atidėjimą vertina kaip neefektyvią priemonę siekiant teisingumo, nepaisant to, kad Europoje tendencijos yra priešingos. Ar yra argumentų, galinčių pakeisti tautiečių požiūrį?
– Vienas iš dažnai egzistuojančių stereotipų – kad asmenys, nenuteisti realia laisvės atėmimo bausme, t. y. būdami laisvėje, vėl nusikals, nepateisins lūkesčių, todėl bausmės vykdymo atidėjimas yra beprasmis. Nors būna visokių atvejų, tačiau statistika šį stereotipą paneigia.
Reikėtų nepamiršti, kad nusikalstamos veikos yra skirtingos (pvz., nusikaltimas finansų sistemai, ir nusikaltimas, kuriuo sunkiai sutrikdyta asmens sveikata). Skirtingi ir juos padarę asmenys.
Nuolatinis asmens laikymas uždaroje įstaigoje ne visuomet jį skatina keisti gyvenimo būdą, nebenusikalsti. Priešingai, aktyvus darbas su nuteistuoju laisvėje gerina jo integracijos į visuomenę galimybes, leidžia „patikrinti“ elgesį, ugdo atsakomybės jausmą, skatina teigiamus pokyčius.
Iš esmės probacija siekiama saugios visuomenės, mažinti nusikalstamų veikų skaičių. Kartu bandoma padėti ir nuteistajam, todėl neužmirštama pagarba žmogaus teisėms bei teisės principui – proporcingumui, t. y. ginti žmogų nuo pernelyg didelio valstybės vykdomo jo teisių ribojimo. Kartu neužmirštamas ir nukentėjęs asmuo, kuriam siekiama atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.
Be to, yra mažinamas kalinių skaičius, kalinimo išlaidos. Taip taupomos valstybės lėšos, nes bausmės vykdymas uždarose institucijose kainuoja daugiau nei bausmės vykdymas laisvėje.
– Ar asmuo, kuriam atidėtas bausmės vykdymas, gali laisvai mėgautis atgauta laisve? Kokius įpareigojimus ir suvaržymus jis patiria?
– Dažnai žmonės klaidingai mano, jog atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmuo „mėgaujasi“ atgavęs laisvę. Iš tiesų nuteistojo elgesys suvaržomas. Tam užtikrinti įstatymas numato 27 priemones ir įpareigojimus, pavyzdžiui, asmuo iš namų gali išeiti tik tam tikru laiku, jam draudžiama išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Jam gali būti draudžiama lankytis tam tikrose vietose, bendrauti su konkrečiais žmonėmis, atimta teisė užsiimti tam tikra veikla, nepilnamečiai gali būti atiduoti į specialią auklėjimo įstaigą.
Laisvėje asmens kontrolė grindžiama požiūriu, kad žmogus geba keisti savo elgesį. Todėl atsižvelgdamas į bylos aplinkybes teisėjas paskiria tokias pareigas ir priemones, kurios nuteistajam turi didžiausią poveikį, skatina jo motyvaciją keistis.
– Gal galėtumėte prisiminti konkrečių teismų sprendimų, kuriais bausmės vykdymas buvo atidėtas, pavyzdžių? Kokia buvo visuomenės reakcija?
– Tokių pavyzdžių nurodyti galima išties daug. Kad ir šią vasarą Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis buvusiai vienos mokyklos vyriausiajai finansininkei. Ji už apgaulingą apskaitos tvarkymą ir daugiau negu 583 tūkst. Eur pasisavinimą nuteista ketverių metų laisvės atėmimo bausme (moteriai pripažinus kaltę, bausmė įstatymų nustatyta tvarka sumažinta trečdaliu). Teismas bausmės vykdymą atidėjo 3 metams. Skiriant bausmę atsižvelgta, kad moteris teisiama pirmą kartą, administracine tvarka nebausta, nedirba dėl iš dalies netekto darbingumo, gailėjosi, neigiamai vertino savo elgesį, pripažino padarytą žalą.
Dėl tokio nuosprendžio visuomenė pyko. Pasipiktinimą reiškė ir žurnalistai. Anot jų, pinigus pasisavinusi moteris turėtų leisti dienas belangėje. Tačiau reikia nepamiršti, kad nuosprendžiu moteris įpareigota sumokėti pasisavintus pinigus Tauragės rajono savivaldybei. Šiuo ir kitais atvejais tokia pareiga gali daryti teigiamą poveikį ne tik nuteistajam (privalėdamas atlyginti padarytą žalą, jis turėtų dirbti), tačiau kartu apsaugomi ir nukentėjusiojo interesai.
Kitoje byloje Klaipėdos apygardos teismas už sunkų jaunuolio sužalojimą dviem vyriškiams skyrė pusantrų metų laisvės atėmimo bausmes, jų vykdymą atidėjo dvejiems metams. Vėl situacija, sukėlusi pasipiktinimo atgarsius: „Už sunkų kūno sužalojimą lygtinė bausmė? Čia kas išprotėjo? Teismai ar įstatymų leidėjai?“. Tai vienas iš daugelio komentarų internete. Tačiau nereikėtų aklai žvelgti į įvykio faktą. Teismas nustatė, kad nusikaltimui įtakos turėjo rizikingi bei provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai – būdamas neblaivus ir dėl to negalėdamas adekvačiai vertinti situacijos jis elgėsi nederamai, agresyviai kabinėjosi prie nuteistojo, buvo ir kitų aplinkybių.
Teismai, taikydami bausmės vykdymo atidėjimą, turi itin atsakingai įvertinti bylos medžiagą, motyvuoti savo sprendimą bei aiškiai pagrįsti, kad bausmės tikslai bus pasiekti neskiriant realaus jos atlikimo, ir, svarbiausia, visiems užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
– Kokia teismų formuojama praktika: į ką atsižvelgiama taikant bausmės vykdymo atidėjimą? Kokią reikšmę turi nusikaltimo rūšis, nuteistojo asmenybė ir kitos sąlygos?
– Teismai, spręsdami klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, atsižvelgia į visas bylos aplinkybes, t. y. vertina teisiamojo asmenybę – charakteristiką, amžių, veiklą, socialinę aplinką, ar žmogus linkęs pažeisti įstatymus, kaip bausmės vykdymas paveiks jo teigiamus socialinius ryšius (galbūt kaltinamasis neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą, įgyti specialybę), ar jis bus suvaržytas nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas. Atsižvelgiama ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, bendrininkavimo formą ir rūšį, kt.
KOMENTARAS
Aurika Stanislovaitienė, Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus viršininkė:
Nuteistųjų priežiūros veiksmingumą atspindi naujų nusikalstamų veikų padarymo statistika per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. Nors lūkestis, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo ne visada pasiteisina, mažas pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius rodo, kad asmenų, kuriems atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, priežiūra yra veiksminga. 2015 m. ir 2016 m. I pusmetį dėl nusikalstamų veikų padarymo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 48 asmenims iš maždaug 1 500 nuteistųjų, tai sudaro apie 3 proc. visų Probacijos tarnybos prižiūrimų asmenų.
Probacijos tarnybos pareigūnai stengiasi užtikrinti kiek įmanoma tinkamesnę ir efektyvesnę nuteistųjų priežiūrą, kad būtų pasiekti probacijos tikslai – veiksminga resocializacija ir sumažintas nusikalstamų veikų recidyvas. Žinoma, ne visada tai pavyksta. Pavyzdžiui, jei asmuo nelinkęs vykdyti probacijos sąlygų, keisti savo mąstymo ir elgesio, piktybiškai pažeidinėja probacijos sąlygas bei daro kitus teisės pažeidimus, priežiūra nebūna efektyvi. Tuomet Probacijos tarnyba kreipiasi į teismą dėl probacijos vykdymo panaikinimo.
Kad bausmės vykdymo atidėjimas būtų efektyvus, nuteistajam turėtų būti paskiriami individualūs įpareigojimai ir draudimai, kurie apsaugotų nuo galimų asmens nusikalstamų veikų. Probuotojai gali siūlyti teismui keisti probacijos sąlygas matydami, kad kitos priemonės būtų efektyvesnės.
Probacijos tarnybos darbuotojai asmenis, kuriems paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas, tikrina įvairiai – naudoja specialiąsias technines ir elektronines stebėjimo priemones, lanko nuteistuosius namuose, vykdo prevencines priemones, renka informaciją iš įvairių šaltinių. Kartu su socialiniais partneriais probuotojai padeda nuteistiesiems spręsti asmenines ir socialines problemas, susirasti būstą, tarpininkauja tvarkant dokumentus, teikia informaciją apie socialines lengvatas, padeda įsidarbinti, skatina įgyti išsilavinimą.