Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Rimvydo Norkaus TEISMAI.LT pasiteiravo, kada ir kodėl teismas turėtų būti paskutinė priemonė ginčams spręsti?
– Kokie paprastai būna argumentai, dėl kurių žmonės eina bylinėtis į teismą?
– Lietuvių patarlė sako – genys margas, pasaulis dar margesnis, o žmogaus gyvenimas margiausias. Visų mūsų gyvenimas susideda iš problemų sprendimo, o kadangi dalis problemų gali būti išspręstos tik teisme, argumentai, kuriuos žmonės naudoja teisme, yra tokie pat margi, kaip ir žmonių gyvenimas. Jų išradingumas, įdomumas ir teisinis pagrįstumas priklauso nuo daugybės aplinkybių.
Pirmiausia tai priklauso nuo to, kokio pobūdžio ginčas kilo. Jei ginčas kyla santuokos nutraukimo byloje, žmonių argumentai byloje didžiąja dalimi bus emociniai, pagrįsti asmeninėmis nuoskaudomis ir išgyvenimais, o ne teisės normomis. Ir tai žmogiška bei labai suprantama. Jei ginčas kyla tarp dviejų įmonių, kurios, pavyzdžiui, nesutaria dėl skolos dydžio ar mokėjimų už darbus tvarkos, argumentai veikiausiai bus teisiniai, susiję su tarp šalių sudarytos sutarties aiškinimu arba tarp šalių nusistovėjusios praktikos analize, tokiuose ginčuose emocijų bus mažiau. Tai galioja didžiajai daugumai verslo ginčų.
Argumentų įvairovė taip pat labai priklauso nuo to, kokiame etape žmogus kreipiasi į teismą – jei į teismą kreipiamasi iškart, kai kilo nesutarimas, argumentai bus vienokie, veikiausiai mažiau emociniai, labiau teisiniai, o jei į teismą kreipiamasi po ilgo nesutarimų laiko, teisiniai argumentai būna papildyti emocijomis, teismui bus pateikiama daug kasdienio elgesio pavyzdžių, kurie turėtų įrodyti kito asmens – atsakovo – nesąžiningumą ar kitą teisėje netoleruotiną elgesį.
Galiausiai argumentų įvairovę lemia ir tai, ar šalis nagrinėjamoje byloje turi profesionalų atstovą – advokatą. Teisininkai žmogaus problemą formuluoja teisiniais argumentais, kuriuos žmonės labai dažnai vadina „sausais“, ir jais grindžia asmens teisumą. Jei į teismą ateina žmogus, neturintis specialių teisinių žinių, niekada gyvenime nesusidūręs su teisinėmis problemomis, jis savo argumentus dėstys remdamasis gyvenimiška patirtimi, visiems suprantamais pavyzdžiais, o ne teisės normomis.
Tačiau visi argumentai yra vienodai svarbūs ir geri, nesvarbu, ar jie paremti teisės normomis, išdėstyti tik teisininkams suprantama kalba, ar skamba iš paprasto žmogaus lūpų, kuris niekada nestudijavo teisės normų ir nesusidūrė su teismais.
Teisėjo darbe svarbiausia įsiklausyti į visus šiuos argumentus ir atrasti tą interesų pusiausvyrą tarp dviejų besibylinėjančių šalių. Jei teisėjui pavyksta išgirsti žmogų ir jo problemą, jei pavyksta suprasti jo argumentus, tikėtina, kad teisėjo priimtas sprendimas bus arčiau kasdienės teisėjo darbo siekiamybės – rasti teisingumą kiekvienoje byloje.
Kai teisėjas priima sprendimą ir neabejoja jo teisingumu, lygiai taip pat svarbu, jog jis tą sprendimą sugebėtų paaiškinti ir tinkamai pagrįsti, kad padėtų abiem bylos šalims suprasti, kodėl jų argumentai nėra pagrįsti arba kodėl juos teisėjas įvertino būtent taip. Tai, kad šalys suprastų teismo sprendimą, lygiai taip pat svarbu, kaip ir jo teisingumas ir pagrįstumas, ir šiam teisėjų darbo aspektui paskutiniu metu skiriama itin daug dėmesio.
– Kokius ginčus žmonės galėtų puikiausiai spręsti neidami į teismą ir nesibylinėdami?
– Idealiame pasaulyje žmonės turėtų gebėti išspręsti kiekvieną ginčą savarankiškai, be teismo, galbūt tik pasitelkdami neutralų asmenį, kuris nebūtinai turi būti teisėjas. Tačiau turbūt to idealaus pasaulio niekur žemėje nėra, todėl teisingumo vykdymas teismuose turi labai ilgą istoriją.
Man asmeniškai atrodo, kad kuo daugiau ginčų išsprendžiama taikiai, tuo geriau pačioms ginčo šalims, nes net ir išsprendus nesutarimus žmonės gali toliau bendrauti ir nejausti didelių nuoskaudų. Jei nepavyksta susitarti tiesiog susėdus prie bendro stalo, reikėtų nebijoti į pagalbą pasikviesti neutralų, tačiau profesionalų asmenį – mediatorių, kuris padėtų tą sutarimą atrasti.
Tam, kad ginčai pasibaigtų nepasiekę teismo, svarbiausi du dalykai – pirma, kad žmonės iš tiesų norėtų susitarti, ir antra, kad norėtų kalbėtis vienas su kitu, siekdami to susitarimo. Tai dvi esminės sąlygos. Jei jos egzistuoja, žmonės net ir teisme ras išmintingą ir abi šalis tenkinantį susitarimą. Todėl norėtųsi, kad žmonės į teismą ir kartu į teisėją žvelgtų ne kaip į budelį, o kaip į valstybės pareigūną, kuris, kaip ir bylos šalys, siekia rasti teisingą sprendimą, bei suprastų, jog bendradarbiaudami su teisėju viso proceso metu padidins galimybes, kad jų ginče priimtas sprendimas daug greičiau pasiektų priešingų pusių interesų pusiausvyrą.
Šiandien tikrai didelė dalis šeimos ginčų galėtų būti išspręsti pasitelkiant mediacijos institutą. Tai itin svarbu tuomet, kai tėvai nesutaria dėl rūpinimosi vaikais. Juk teismas vienaip ar kitaip tokią bylą išspręs, tačiau svarbu, kad pasibaigus procesui mama ir tėtis toliau galėtų normaliai bendrauti vaiko interesų labui – vaikas toliau eis į mokyklą, bręs, kils įvairių auklėjimo klausimų, kuriuos tėvai, net nebūdami šeima, turės spręsti kartu. Ir būtent čia svarbu, kad teismo procesas pasibaigtų patiriant kuo mažiau asmeninių nuoskaudų, nors visiškai jų išvengti ir nepavyks.
Kitas pavyzdys – ginčai tarp giminaičių dėl paveldėto turto dalybų. Jie irgi daug efektyviau galėtų būti išspręsti ne teisme. Giminės juk turės, o svarbiausia – ir norės bendrauti toliau, o susipykus, įskaudinus vieniems kitus toliau bendrauti labai sunku. Taigi jei turto dalybos vyktų be asmeniškumų, be nuoskaudų, žmonės vienas iš kito neatimtų galimybės toliau bendrauti.
Taip pat mano jau minėti ginčai tarp kaimynų – atrodo, žmonės susiginčija dėl tokių paprastų buitinių dalykų, tačiau sprendimo taikiai neranda ir teismuose pradeda įrodinėti savo tiesą. Na, teismas išspręs tą ginčą – nurodys, kokio aukščio turi būti tvora ar kokiu atstumu nuo sklypo ribos turi būti statomas pomidorų šiltnamis. Tačiau ar bus malonu toliau būti kaimynais, kai dėl tvoros aukščio ginčijamasi teisme?
Tokių pavyzdžių sąrašą galėčiau tęsti, tačiau svarbu, kad kiekvienas į konfliktinę situaciją papuolęs žmogus pagalvotų, kaip tą konfliktą galima išspręsti nesugaištant daug brangaus laiko, neišleidžiant pinigų ir svarbiausia – neįskaudinus savęs ir savo artimo.
– Kada ir kodėl teismas turėtų būti paskutinė priemonė ginčams spręsti?
– Jei jau susitarimo nepavyksta pasiekti taikiai ir žmonės ateina į teismą, tada teismas ir turėtų būti galutinė instancija, priimanti sprendimą.
Svarbiausia, kad priimtas teismo sprendimas būtų vykdomas ir gerbiamas, nes tik taip teismas ir bus galutinė ginčų sprendimo institucija. Tik tada visuomenė gerbs ir kitus, ateityje priimamus sprendimus, nes supras, kad jis tikrai nepakeičiamas ir nepergudraujamas. Svarbu, kad mes visi suprastume – net jei mūsų netenkina teismo sprendimas, mes vis tiek jį turime gerbti ir vykdyti, nes jį priėmė teismas. Manau, kai visi tai suprasime, gyvensime draugiškiau ir ginčų tarp žmonių tiesiog kils mažiau.
Jolanta SONDAITĖ, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė:
Lietuvai būdingas aukštas neapibrėžtumo vengimas, o tokia situacija sudaro galimybę teisiniams konflikto būdams tapti vis populiaresniems, nes jie remiasi visuotinai priimtomis taisyklėmis (įstatymais), kurie padeda reguliuoti konfliktus, neleisti jiems plėtotis ir suteikia žmonėms saugumo jausmą.
Sudarydami taikos sutartį ar ieškodami sprendimo mediacijos būdu žmonės gali derėtis, diskutuoti, nusistatyti savo kriterijus. Tai suteikia daugiau laisvės, skatina prisiimti atsakomybę už savo susitarimus, tačiau ir didina neapibrėžtumą. Lankstus ir kūrybingas sprendimų ieškojimas gali būti suvoktas kaip neaiškus, neapibrėžtas ir dėl to keliantis nesaugumą, nepasitikėjimą.
Reikia pasakyti, kad teisinė visuomenė gali labai prisidėti prie alternatyvių ginčų sprendimo būdų populiarėjimo visuomenėje. Tyrimai rodo, kad tose šalyse, kuriose advokatai, teismai rekomenduoja šalims bandyti spręsti ginčą mediacijos būdu, mediacija populiarėja daug sparčiau negu tose šalyse, kuriose teisinė visuomenė nepalaiko ir nerekomenduoja savo šalims mediacijos.
Galima paminėti, kad, pavyzdžiui, JAV netgi sukurtas edukacinis serialas apie mediaciją, kuriame patraukliai gvildenamos situacijos, kokį sprendimą ir per kiek laiko žmonės bylinėdamiesi gali pasiekti ir ką gali pasiekti spręsdami savo ginčą mediacijos būdu. Serialas skatina mąstymą „laimėti / laimėti“. Toks serialas labai padeda populiarinti mediaciją.
Lietuvoje dar stipriai įsigalėjęs mąstymas „laimėti / pralaimėti“. Žmonės kartais metų metus kovoja teismuose, sugaišdami daug laiko, išleisdami krūvą pinigų ir siekdami laimėti. Taip pasiektas laimėjimas dažniausiai kartu atsineša rimtų psichologinių nuostolių: suardytus santykius, prarastą pasitikėjimą, norą atsirevanšuoti.
Manau, labai svarbus visuomenės švietimas apie tai, kokias pasekmes konflikto situacijoje kuria mąstymas „laimėti / laimėti“ ir kokias – „laimėti / pralaimėti“.