Nors teisėjo mantijai vieta jau rasta, jis nesikrato minties dar panaudoti savo sukauptas žinias ir gyvenimo patirtį.
– Kada pirmą kartą susimąstėte, kuo gyvenime norėtumėte būti?
– Mokykloje nebuvau geriausias, bet nebuvau ir blogiausias. Turėjau ir drąsos, ir ryžto pasakyti tiesą. O dalyvavimas įvairiuose renginiuose, taip pat vadinamuosiuose literatūriniuose teismuose, kai reikėjo ieškoti tiesos ir kitokio požiūrio į literatūrinius herojus, subrandino norą tęsti tai ir gyvenime.
– Teisėjo profesijai paskyrėte beveik 40 metų – neįkainojama patirtis. Vis dėlto Jūsų pirmoji alga buvo mokytojo?
– Teisėjo profesija ar pašaukimas? Šis klausimas man visada nedavė ramybės. Jau vidurinėje mokykloje ieškojau to tikrojo tiesos kelio. Mano auklėtoja, atsakydama į mano kritikos žodžius mokytojams, kad jie neįsiklauso į kiekvieną mokinį, kad negeba atskleisti jo tapatybės ir skirtingumo, palinkėjo man nors metus padirbėti mokytoju. Jos palinkėjimas išsipildė su kaupu. Tuomet supratau, kiek daug atsidavimo reikalauja ši profesija. Tai man padėjo einant pasirinktu keliu, atliekant šventą teisėjo misiją.
– 1981 m. baigėte Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir – į kolūkio pirmininko pavaduotojo kėdę.
– Tokia lemtis, toks likimas. Kai gavau teisininko diplomą, Teisingumo ministerija formavo galimų kandidatų tapti teisėjais sąrašą. Pasirinko mane ir dar porą mano bendrakursių. Tuo metu rinkimai į teisėjus (tuomet teisėjus rinkdavo, kaip dabar Seimo narius, visuotiniu balsavimu) turėjo vykti tik rudenį, todėl turėjau gražaus laisvo laiko. O čia pasitaikė proga išbandyti jėgas ūkio srityje. Neatsisakiau. Dabar sakau likimui: ne, brolau, tai aš tave sugalvojau, aš tave ir pasirinkau. Ėjau, klupau ir vėl stojausi. Mačiau. Bet nepriėjau. Nuėjau sau. Taigi po trijų su puse mėnesio buvau išrinktas Jurbarko rajono teismo teisėju, ten dirbau beveik dešimt metų. Buvo puikus metas! Jaunystė, didžiulis bagažas teorinių žinių ir mažai gyvenimiškos patirties, kuri teisėjo misijai yra būtina. Tai supratau tik laikui bėgant.
– Ir teisėjo mantijos daugiau nebeiškeitėte į nieką?
– Teisėjo mantija. Visada buvo jausmas, kad ji dengia pečius (nors atsirado gerokai vėliau). Tas jausmas neapleidžia ir šiandien, nors mantija jau tik atminties, teisminės valdžios simbolis, šiltas prisiminimas ir pagarbos šiai profesijai ženklas. Reikėjo ir drąsos, ir stipraus sielos šauksmo būti teisėju. Buvo svarbu ir reikšminga juo tapti.
– Ar niekada nebuvo kilusi mintis užsivilkti, pavyzdžiui, advokato mantiją? Arba dirbti teisininku pramonėje, žemės ūkio srityje?
– Su visa pagarba advokato profesijai – tikrai ne. Taip, šiandienos teisinėje sistemoje advokato profesija, galimybės ir kvalifikacija yra aukščiausio lygio. Advokato darbas yra be galo prasmingas ir svarbus. Jo pagalba interesantui, kuris ieško tiesos ar nori apginti savo pažeistas teises, yra labai svarbi. Vis dėlto advokato veikla apsiriboja pagalba vienai proceso šaliai ir dėl to yra daug subjektyvumo, vienpusio tiesos vertinimo. O teisėjo pareiga – pasverti abiejų proceso šalių pozicijas ir argumentus, rasti objektyvią tiesą, priimtiną daugumai, pritaikyti valstybės nustatytas taisykles, įstatymą kiekvienu konkrečiu atveju. Taigi teisėjo misiją vertinu gerokai aukščiau nei advokato.
– Atsimenate pirmąją gautą bylą?
– Tai buvo itin sudėtinga ir nepaprasta byla. Iki šiol prisimenu visus jos dalyvius. Kalbu apie pirmąją baudžiamąją bylą. Prisimenu ir savo nuostabius pagalbininkus – tarėjus, kuriuos specialiai man pakvietė posėdžių sekretorė M. Bosaitė. Ji jau tuomet teismo posėdžių sekretore buvo dirbusi bene keturiasdešimt metų. Buvo tikra profesionalė. O tarėjai buvo du buvę garsūs teisininkai: vienas – buvęs teisėjas ir dirbęs teisme ilgus metus, tuo metu jau pensininkas, kitas – ilgametis teismo tarėjas, teisininkas, neretai pavaduodavęs teisėją, kai šis atostogaudavo. Tuomet tarėjai galėjo pavaduoti teisėjus, kai šie dėl atostogų ar ligos negalėdavo atlikti savo pareigų. Ši byla visiškai pateisino mano lūkesčius. Tuomet, pamenu, suprasdamas, kokią svarbią misiją atlieku, didžiavausi savo profesija. Ja didžiuojuosi iki šiol ir didžiuosiuosi visą likusį gyvenimą.
– Ar galėtumėte teigti, kad Lietuvos teismų sistemos modernizacija vyksta tinkama kryptimi ir reikiamu greičiu?
– Kiekviena naujovė yra judėjimas į priekį, o judėti visada geriau nei stovėti vietoje. Vis dėlto neretai darydami žingsnius pirmyn pasiduodame mados šauksmui neįvertindami, ar tie žingsniai nenuves klystkeliais. Reformos reikalingos, tačiau, mano galva, turi būti paisoma tam tikro saiko ir vertinimo – Konstitucija tik teismams suteikė privilegiją vykdyti teisingumą. O teisingumas reikalingas žmogui. Jis objektyvus, tačiau jame daug subjektyvumo. Todėl teisingumas turi tarnauti žmogui, atitikti jo lūkesčius, supratimą, papročius, tradicijas. Jis turi būti prieinamas, lengvai pasiekiamas ir suprantamas, o teisėjas turi būti ir jautrus, ir santūrus, ir patikimas.
Be abejo, sąžiningas ir gerbiamas toje visuomenėje. Vadinasi, žinomas ir pažįstamas bendruomenei, kurioje jis atlieka savo misiją. Susvetimėjimas yra mūsų yda ir bėda, taip pat ir vienas nepasitikėjimo teismais veiksnių. Šiuo metu vis dar vykdoma teismų reforma pagal kai kuriuos aspektus skatina dar stipresnį susvetimėjimą, atskirtį ir galimą didesnį nepasitikėjimą teismais.
– Vienu metu teismų reforma labiau priminė atogrąžų miškų kirtimą – svarbu kuo daugiau „iškirsti“ teismų vienetų, o visa kita – kaip Dievas duos. Kur teismai išlošė, o kur pralošė? Galite sakyti drąsiai, Jūsų teisėjo pensijos dabar jau niekas neatims.
– Na, pensijos man dar nepaskyrė, taigi ir atimti nėra ko. Pratęsiu mintį apie madas. Keistai teismų sistemos funkcionierių reformos įkarštyje buvo skelbiamos idėjos – su teismų reforma „bėgti“ paskui policijos vykdomą reformą, t. y. ten, kur naikinami policijos komisariatai, naikinti ir teismus, tarsi juos „pririšant“ (susiejant) su policija, arba paskubomis paskui prokuratūros pokyčius. Teismai atrodė tarsi kokia tarnaitė, o ne vienintelė teisingumą vykdanti valdžios institucija.
Nepritariu ir niekada nepritarsiu beprotiškam lėkimui į nežinią, nepamatuotam teismų stambinimui, jų naikinimui ir pan. Teisminė valdžia yra valdžia (pasakyčiau dar drąsiau – valdžia nuo Dievo), ji turi būti arti žmogaus: jo matoma, suprantama ir pažįstama. Niekada nebus taip, kad Vilniaus bylos bus tokios pat, kaip Skuodo ar Lazdijų. Skirtingi regionai, skirtingi žmonės, skirtingas požiūris į problemų sprendimą. Ir niekada, pabrėžiu, niekada, nesulyginsi teisėjų darbo krūvių. Mano galva, to net nereikia siekti, nes Skuodas niekada neprilygs Vilniui, ir priešingai. Pretendentams, einantiems dirbti į Vilnių, tai nėra ir neturi būti staigmena. O jeigu tai staigmena, kažkaip negerai vykdomos atrankos į teisėjus.
Niekada neskaičiavau, kiek bylų išnagrinėjo mano kolega iš Vilniaus ar Marijampolės. Žinojau, kad jis yra patikimas, kvalifikuotas, sąžiningas ir santūrus teisėjas, tad atlieka savo misiją taip, kaip parašyta jo priesaikoje. Teisminė valdžia turi būti ten, kur yra vykdomoji valdžia, kur yra žmogus. Tai paprastas konstitucinis principas ir čia glūdi dalis pasitikėjimo ir valstybe, ir jos teisingumo sistema. Nesvarbu kur – Skuode ar Akmenėje, bet ateidamas į teismą turiu žinoti ir žinau, kad čia galiu apginti savo teises nuo valdžios ar verslo savivalės, nuo gatvės plėšiko. Ir man apsiginti padės patikimas teismas, kuriame dirba patikimi ir man gerai žinomi, sąžiningi, padorūs ir jautrūs teisėjai.
– Per savo teisėjo karjerą teko ne kartą užimti vadovaujamas pareigas, buvote ir Teisėjų tarybos nariu. Ar dažnai Jūsų balsas pasiekdavo tą „dangų“?
– Nesureikšminu administracinių pareigų, kurias teko atlikti, nes tikroji teisėjo profesija ir karjera yra būtent teisėjo, kruopščiai nagrinėjančio bylas, sprendžiančio fakto ir teisės taikymo klausimus, ieškančio tiesos ir teisingumo. Darbas Teisėjų taryboje iš tiesų buvo sunkus ir sudėtingas. Buvau vyriausias šios tarybos narys, todėl jaučiau didžiulę atsakomybę kolegoms teisėjams. Stengiausi, kad taryboje priimami sprendimai būtų teisingi, sąžiningi ir svarbūs visai teisėjų bendruomenei. Reiškiu didžiulę pagarbą visiems Teisėjų tarybos nariams. Kartais šis darbas priminė greičiau pragarą, o ne dangų. Tai atsakingos visuomeninės pareigos, atliekamos darbo metu, aukojant savo laiką, kurį būtų galima skirti pasirengti byloms ir jas nagrinėti.
– Kas yra tikroji teisėjo karjera?
– Tikroji teisėjo karjera – tai instancinė teismų sistema. Visada gerbiau tuos teisėjus, kurie atliko savo misiją teisme, esančiame arčiausiai žmogaus, – apylinkės. Dirbdamas apylinkės teisme išgyvenau prasmingiausius savo darbo teisėju metus, todėl didžiausia pagarba – apylinkių teismų teisėjams. Žinoma, koks kareivis nenori būti generolu? Teisėjo siekiamybė – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
– Būta sprendimų bylose, dėl kurių dar ir šiandien kirba širdyje?
– Ko gero, visiems teisėjams kyla vidinių konfliktų sprendžiant, kokį sprendimą byloje priimti. Man asmeniškai abejonių kildavo tik svarstymo stadijoje, o ne tuomet, kai sprendimas jau priimtas. Teisėjas turi tikėti tuo, ką daro, netikėjimas visada jaučiamas jo priimtų sprendimų argumentuose. Toks teisėjas turėtų susimąstyti, ar tai jo kelias, ar tai jo pašaukimas.
– Ar galite pasakyti, kad ne vienu Jūsų sprendimu iš esmės buvo apgintos žmogaus teisės plačiąja prasme?
– Sudėtingas klausimas. Ir atsakymas tokiu atveju turėtų būti konkretus. Tikiu, kad taip, nes kiekvienas teismo sprendimas vienaip ar kitaip susijęs su žmogaus turtinių, asmeninių, šeimos ar kitų teisių gynimu. Galima diskutuoti šiuo klausimu iki begalybės, nes visada viena proceso pusė sakys, kad teismas neapgynė jos teisių, nes jos reikalavimas nebuvo patenkintas arba patenkintas ne visa apimtimi. Teismai gina visuotinį gėrį, todėl šį principą pažeidžiantis reikalavimas negali būti patenkinamas. Taigi atsakydamas, ar teismai gina žmogaus teises, sakau – taip.
– Bet kuriuo atveju teismų sistemos gyvenimu domėsitės visada. Ko trūksta, kad šios vienos iš pamatinių valstybės institucijų bendruomenė būtų vieninga kaip kumštis?
– Skauda širdį, kai teismų bendruomenėje atskirtis tik gilėja. Neturiu recepto vaistams nuo šios „ligos“, bet, ko gero, yra daug būdų ir kelių tai įveikti. Pagarba vienas kitam, kolegiškumas ir dėmesingumas, bendri susirinkimai ir susitikimai, kai kiekvienas jaučiasi lygiavertis ir vienodai svarbus bendruomenės narys. Čia atskira tema, reikalaujanti ir atskiros studijos, ir atskiros diskusijos. Mano galva, ir teisėjų atrankoje yra didžiulių spragų, kai sureikšminami vieni dalykai, o visai nekreipiama dėmesio į kitus, kad ir į žmogiškąsias pretendento savybes, gebėjimą suburti kolektyvą, toleranciją kolegai, pagaliau suvokimą, jog teisėjo darbas nėra paprastas darbas, kuriame yra darbo dienos pradžia ir pabaiga, kai skaičiuojama tik jo išnagrinėtų bylų skaičius ir rezultatas.
Teisėjo darbas – tai teisingumo vykdymo MISIJA, kai visa bendruomenė atsakinga už kiekvieną. Ir visai nesvarbu, kur teisėjas ją atlieka, – Naujojoje Akmenėje ar Vilniuje, Skuode ar Kaune, Panevėžyje ar Klaipėdoje, Šiauliuose ar Marijampolėje.
– Teismų bendruomenėje neoficialiai Jus vadindavo teisėju poetu. Kada poezija tapo gyvenimo palydove?
– Kiekvieno mąstančio ir aplinką jaučiančio žmogaus gyvenime poezija yra nuolatinė palydovė. Ji visur: matome pavasario saulėje sprogstančius gluosnius prie dar apsnūdusio tvenkinio ir girdime, kaip gležni lapeliai veržiasi išsiskleisti, – argi tai ne poezija? Krintantys lapai mums gali priminti rašytus ir išsiųstus vėjams laiškus – argi tai ne poezija? Lietaus lašeliai, tyliai ir šiltai barbenantys į apsamanojusį stogą, tarsi meilės simfonija – argi tai ne poezija? Ji visur, tik mokėkime ją pajusti, suprasti, pažinti. O tuomet: „Svajonę paimk į rankas – nepamesk ir per gyvenimą nešk.“
Patirtis suformavo kitokį požiūrį į literatūrą, o pirmoji mokyklinė meilė – į poeziją. Ji (poezija ir, žinoma, meilė) lydi mane iki šiol.
– Sunku patikėti, kad kūryba gali trukdyti pagrindiniam darbui, bet vis dėlto kada ateidavo įkvėpimas imtis plunksnos eilėms, o ne, pavyzdžiui, pagaliau užbaigti rašyti sprendimą byloje?
– Kai liūdna – rašau, kai linksma – rašau, kai pavargęs – rašau. Kur jautru – rašau. Todėl žmogaus likimai, jo klystkeliai – mano įkvėpimo šaltinis. Tarp mano užrašų bylose rengiantis procesui ir netgi užsirašant svarbias bylos detales staiga sekretorės rasdavo minčių ir eilučių visai ne iš bylos, tiesiog žodžių, įkvėptų situacijos, arba noro puodelio kavos, trumpos pertraukėlės: „Gal puodelį kavos, mielas drauge, te likimas, bičiuliai, jus saugo.“
– Gal norėtumėte parašyti pjesę apie vieną kurį nors ypatingą teismų sistemos gyvenimo epizodą?
– Norėčiau. Norėčiau, kad per literatūrinius herojus žmonės suvoktų vidinio teismų gyvenimo subtilybes, kad galėtų nors sekundei pajusti teisėjo vidinį pasaulį, jo darbų apimtis, sprendžiamų bylų sudėtingumą ir to nuoširdaus darbo dėl tiesos ir dėl žmogaus detales.
– Įsivaizduokite, kad galite pradėti gyvenimą iš naujo. Ką nors esminio keistumėte?
– Išgirdus šį klausimą norisi tik nusišypsoti. Mūsų gyvenimai pernelyg mus myli ir lepina, kad ko nors daugiau, negu duoda, galėtume tikėtis. Kažkur esu užsirašęs mintį, kurią paskyriau „Kūrėjui“: Išdalinau save, iškalbėjau visą... Jei būtų lemta atgimti – norėčiau medžiu ar paukščiu, takeliu, kur per lauką... Juo eiti linksmai vėl kartu su tavim... Ir vėl kartu su Gyvenimu mirties laukti... O jei rimtai – nekeisčiau nieko: patyriau visišką pilnatvę profesinėje srityje, o viskas, ką išgyvenau, užgyvenau ar nugyvenau, yra tik mano vieno... Juk kartais gyvenimas lyg smėlis tarp pirštų vis byra, o delno sugniaužti niekaip negali, prabėga tyliam, nebyliam svaiguly... Lyg eitum, lyg bristum per prieblandą tirštą. Į tiesą, į šviesą, rytojų, kuris niekad nemiršta... O tikrojo kelio surasti, rodos, vis tiek negali... Aš jį radau.
– Užauginote du nuostabius sūnus, iš jų vienas pasuko tėvo pėdomis. Tai glosto širdį?
– Didžiuojuosi savo vaikais. Ir apskritai šiandienos karta, kuri besimokydama ar dirbdama kuria naują Lietuvą. O ji, tikiu, bus ir teisingesnė, ir gražesnė, ir turtingesnė, apsišvietusi ir kultūringa. Turiu net penkis anūkus, jie auga jau kitokioje gimtinėje. Nenoriu, kad jų lauktų emigrantų dalia. O sūnūs įgijo ir gerą išsilavinimą, ir puikiai, sąžiningai atlieka savo pareigas darbe. Turi suformuotą teisingumo ir atsakomybės jausmą, dėmesingumą aplinkiniams ir nuoširdų paprastumą. Džiaugiuosi, kad vienas jų pasuko mano keliu, jame, tikiu, paliks savo pėdas. Jaunesnysis taip pat eina savo keliu, yra gerbiamas ir mylimas kolegų. Didžiuojuosi jais abiem.
– Nemunas – Jums gražiausia ir mylimiausia upė pasaulyje. Gal turite neįgyvendintą svajonę perplaukti dar kokią vieną?
– Kas vasarą didelę šiltojo periodo dalį praleidžiu prie Nemuno. Čia aš gimiau, čia užaugau, suaugau su tais svyruokliais beržais ir gluosniais prie seno apsnūdusio „prūdo.“ Kas rytą einu prie savo mylimos upės. Iki vėlyvo rudens plaukioju. Pažįstu jo krantus ir kiekvieną akmenėlį. O svajonę turiu, bet ji nesusijusi su Nemunu. Puoselėju svajonę dviračiu apvažiuoti visas Baltijos valstybes. Tikiuosi kada nors tai įgyvendinti.
Straipsnio autorius Vytautas Jončas yra Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene ir žiniasklaida.