Kolegos teisme gal dar ilgai nebūtų įtarę apie jos hobį, jei ne laida per televiziją „Labas rytas, Lietuva“, kurioje buvo parodytas muzikinis grupės klipas. Bendradarbiai nustebę aiktelėjo – mūsų tylioji Rasa dainavo ekspresyvią roko baladę.
Kaip jos gyvenime dera teisė ir muzika, ką jai suteikia dainavimas, kaip į jos pomėgį reaguoja šeima ir artimieji, – apie tai žurnalas TEISMAI.LT kalbėjosi su Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Rasa Šinkūnaite.
– Nedažnas teisininkas turi tokį kūrybinį hobį – dainuoja muzikos kolektyve. Ar seniai esate paviliota muzikos?
– Muzika mano gyvenime nuo pat vaikystės. Jau pradinėse klasėse dainavau, vėliau lankiau mokyklos chorą bei estradinį ansamblį. Muzikos mokykloje baigiau akordeono ir solinio dainavimo klasę. Čia turėjau puikią vokalo pedagogę Jolantą Stumbrienę, kurios lavinama tapau konkurso „Dainų dainelė“ diplomante. Širdyje tyliai slypėjo svajonė tapti dainininke, juolab kad ir mokytoja skatino puoselėti savo balsą ir ateitį sieti su muzika.
– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte ne Muzikos akademijoje, o Mykolo Romerio universitete?
– Devintoje klasėje baigusi muzikos mokyklą atitrūkau nuo dainavimo, pasinėriau į mokslus, mokyklos baigimo rūpesčius. Po mutacijos pakito balso diapazonas, sumažėjo ir motyvacija savarankiškai lavinti balsą. Atsisakiau minties studijuoti muzikinės krypties specialybę, manydama, kad pomėgį dainuoti galėsiu realizuoti laisvalaikiu, pasirinkusi labiau apibrėžtą profesiją.
Priimant sprendimą įtakos turėjo ir įkvepiantis vieno mano giminaičio – pareigūno, kurį gerbiau ir vertinau kaip autoritetą, – pavyzdys. Tuo metu labai idealizuotai suvokiau teisingumo vykdymą ir, manydama, kad norėčiau dalyvauti šioje prasmingoje veikloje, įstojau į teisės ir policijos veiklos specialybę. Vėliau Mykolo Romerio universitete įgijau baudžiamosios teisės ir kriminologijos magistro laipsnį.
– Muzikos nepamiršote?
– Studijų metais panirau į mokslus, muzikavimui nebuvo terpės. Baigusi universitetą ir dirbdama gimtajame Rokiškyje jaučiau, kad esu pasiilgusi dainavimo, todėl nusprendžiau dalyvauti kultūros rūmuose rengiamame gitaros vakare. Nebuvo drąsu, bet noras pajusti sceną buvo stipresnis. Atlikusi lyrišką dainą, jaučiausi pakylėta ir džiaugiausi, kad po ilgos pertraukos išdrįsau dainuoti žiūrovui.
Po renginio sulaukiau folkroko grupės „Pievos“ pasiūlymo, tad kelerius metus laisvalaikiu joje grojau akordeonu ir dainavau pritariamuoju vokalu. Dalyvavome tokiuose alternatyviosios muzikos festivaliuose, kaip „Mėnuo Juodaragis“, „Kunigunda Lunaria“, gavome „Etno“ muzikos grupės apdovanojimą.
– Kokie keliai Jus atvedė į roko grupę „Mon@“?
– Sakyčiau, net šiek tiek mistiniai. Tai nutiko prieš penkerius metus. Per draugų tuoktuves buvome parengę jaunavedžiams siurprizą – po ceremonijos bažnyčioje padainavau jausmingą dainą. Man tai buvo neprilygstamas potyris, nes dainavau ypatingoje vietoje ir ypatinga proga. Iš šventėje dalyvavusių svečių gavau vokalisto ieškančios grupės kontaktus. Taip visai netikėtai atsidūriau grupėje „Mon@“.
– Papasakokite apie grupės narius, kokių tai profesijų žmonės?
Grupėje trys muzikantai: gitaristas Rimas, jis taip pat kuria grupei muziką, Audrius groja bosine gitara, Arūnas – perkusininkas. Informacinių technologijų specialistas, muzikos mokytojas ir verslininkas – tokia nedidelė bendraminčių kompanija. Grupėje visi esame kitokie, tačiau drauge stengdamiesi išgauti garsą, kuris nė vienam iš mūsų nekeltų abejonių, tampame labiau panašūs nei skirtingi.
Į repeticijas renkamės pagal galimybes, neturime griežto grafiko. Žinoma, prieš koncertus tenka susitelkti ir labiau paplušėti. Turėdami minčių ir galimybių, mėgaujamės kūrybiniu procesu įrašų studijoje. Grojame pirmiausia savo malonumui, iš idėjos, nevaržomi sukurtų taisyklių ir nesistengdami atitikti kažkokius standartus.
– Kokiai publikai ir kur koncertuojate?
– Grojame poproką, roką, nesistengiame savęs įvardyti ar „įtilpti“ į konkretaus muzikos stiliaus rėmus, tai alternatyvi, ne vakarėlių muzika.
Koncertavome įvairiose Panevėžio, Pasvalio miestų šventėse, nedideliuose roko festivaliuose, dalyvavome vietinės televizijos laidoje. Nesiekiame būti labai klausomi, tačiau nuoširdžiai džiaugiamės, jei mus išgirsta panašiai girdintieji.
Džiaugiamės, kad pavyko nufilmuoti muzikinį klipą, kurį parodė nacionalinė televizija. Būdami muzikos mėgėjai, priėmėme tai kaip malonų įvertinimą ir atitiktį tam tikram, mūsų manymu, nemenkus reikalavimus keliančiam kokybės formatui. Labai jaudinausi žiūrėdama, nes iki transliacijos per TV klipo nebuvau mačiusi.
– Kaip į tai reagavo Jūsų kolegos, draugai, pažįstami?
– Sveikino, sakė pagyrimus, sulaukiau malonių žinučių net iš buvusių bendramokslių. Kai kas buvo nustebę, kai kam keista, jog, dirbdama griežtai reglamentuotą teisinį darbą, galiu dainuoti poproko grupėje.
Manau, tai stereotipinis suvokimas apie tai, koks turi būti tam tikros profesijos atstovas. Kad ir kokios būtume profesijos, visi mes esame žmonės, panašūs, bet kartu ir skirtingi, turintys įvairiausių pomėgių, individualių savirealizacijos poreikių.
– O kaip muzikinę veiklą vertina artimieji?
– Jei ne vyro paskatinimas ir palaikymas – vargu ar dalyvaučiau grupės veikloje, kuri atima nemažai laiko ir energijos. Močiutė kilusi iš dainingos giminės, mano tėtis groja akordeonu, mama savo draugų rate – prisiekusi dainininkė ir šokėja, tad artimieji taip pat mane labai palaiko.
– Dainavimas yra Jūsų saviraiškos būdas?
– Taip, tai atvira ir laisva saviraiška. Kartu tai galimybė pabėgti nuo rutinos, atitrūkti nuo kasdienio savo pavidalo. Kiekviena daina – lyg mažytis spektaklis, kuriame galiu perteikti įvairiausias savo emocijas – tiek teigiamas, tiek neigiamas, paversdama jas universaliomis, išgyventomis, atpažįstamomis klausančiųjų. Be to, dainavimą, gyvai akomponuojant grupei, kai turi galimybę kartu improvizuoti, vertinu kaip dvasinę prabangą.
– Ar jaučiate scenos baimę?
– Žinoma, kiekvieną kartą prieš einant į sceną apima jaudulys. Tačiau pritariu manantiems, kad scenos baimė padeda maksimaliai susitelkti, tik svarbu gebėti ją kontroliuoti. Vokalistas scenoje – tarsi grupės veidas, į jį pirmiausia krypsta klausytojų žvilgsniai. Atlikdama šį vaidmenį jaučiu didelę atsakomybę prieš visą kolektyvą. Todėl, matyt, niekada prieš pasirodymą negalėsiu būti visiškai rami, ir, manau, tai gerai.
– Esate jauna mama, auginanti trejų metų dukrelę Mėtą. Ar ji jau matė mamą scenoje?
– Mėtutė nuo kūdikystės girdėjo jai skirtas lopšines, dabar jau pati dainuoja vaikiškas daineles, vos išgirdusi muziką strikinėja, o atsisėdusi į automobilį iš karto reikalauja įjungti radiją. Jau buvo ir mūsų grupės koncerte, matė muzikinį klipą per televiziją. Ji – ištikima mano gerbėja. Praėjus kelioms dienoms po koncerto išgirdo per radiją grojant AC/DC ir klausia: „Mamyte, ar čia tavo koncertas?“
– Vadinasi, į grupės repertuarą teks įtraukti AC/DC dainą?
– Kūryba – nenuspėjamas reiškinys, atviras improvizacijai ir naujiems sumanymams. Tad kas žino?..