Apie svarbius gyvenimo posūkius ir tai, kuo šiandien gyvena teismų bendruomenė, – pokalbyje su Ž. Jaraminu.
– Žilvinai, Klaipėdos apygardos teisme pradėjai dirbti prieš ketverius metus. Kas paskatino rinktis karjerą teisme?
– Mano kaip teisininko profesinis kelias prasidėjo ne teisme. Dar būdamas studentu pradėjau dirbti advokato padėjėju vienoje advokatų kontoroje, ten likau dirbti ir baigęs studijas. Taigi pirmoji pažintis su teismais ir apskritai visa teisine sistema įvyko būtent iš advokatūros pozicijų.
Prieš pradedant dirbti teisinį darbą, teismas man visada buvo ypatingą pagarbą kelianti institucija. Kai dirbdamas advokato padėjėju pradėjau atstovauti klientams teismo posėdžiuose, atsirado galimybė teismo darbą pamatyti iš arčiau, gyvai stebėti teisėjus, kurių pavardes iki tol matydavau tik teismo nutartyse ar sprendimuose.
Visa tai buvo pagrindiniai veiksniai, kurie subrandino idėją, jog aš taip pat norėčiau būti teismų sistemos dalimi.
– Ar darbas teisme pateisino Tavo lūkesčius?
– Tikrai nenusivyliau. Pirmiausia aš gavau galimybę savo paties kasdieniu darbu prisidėti prie teisingumo vykdymo, o tai man labai svarbu. Šiame darbe taip pat gavau galimybę mokytis iš didelę profesinę ir gyvenimišką patirtį sukaupusių teisėjų. Kiekvieną dieną iš vidaus matydamas teisingumo vykdymo virtuvę, tobulėju tiek kaip teisininkas, tiek kaip žmogus, todėl savo pasirinkimu esu patenkintas.
– Ką Tau reiškia teisingumo vykdymas?
– Konstitucijoje įtvirtinta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, todėl iš pirmo žvilgsnio atsakymas nesudėtingas – tai kasdienė teismo vykdoma veikla.
Kita vertus, kiekvienas asmuo turi savitą supratimą, kas jam yra teisingumo vykdymas. Pavyzdžiui, man tai siejasi su dviem pagrindiniais aspektais. Pirmiausia teisingumo vykdymas prasideda nuo sąžiningo teismo proceso. Kiekviena byla – civilinė, baudžiamoji ar administracinė – turi būti nagrinėjama laikantis atitinkamų procesinių taisyklių, užtikrinant realią kiekvieno proceso dalyvio teisę savo poziciją byloje ginti lygiateisiškumo, rungimosi, nešališko bylos nagrinėjimo sąlygomis.
Antrasis ir, ko gero, man svarbiausias teisingumo vykdymo aspektas yra konkrečios bylos baigimas teismo procesiniu sprendimu, kuris savo turiniu atitinka ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir visuomenėje vyraujančią vertybių sistemą, iš Konstitucijos kylančius principus.
Būtent tokio teisingumo vykdymas, mano manymu, yra tikroji teismo misija.
– Kaip pasikeitė Tavo požiūris į teismus, kai pradėjai dirbti teisėjo padėjėju? Gal galėtum įvardyti, kaip Tave pakeitė ši darbo patirtis?
– Per šiuos ketverius metus jokių drastiškų mano požiūrio į teismus pokyčių tikrai neįvyko – tiesiog darbas teisme leido išsklaidyti tam tikrus mitus ir stereotipus.
Dar prieš čia įsidarbindamas turėjau tokią nuostatą, kad teismas yra tam tikra mistine aura apgaubta institucija. Tokį vaizdinį, matyt, skatino griežtos bylų nagrinėjimo procesinės taisyklės, ganėtinai formalizuotas pats teismo procesas, teisėjų mantijos bei specialiai įrengtos teismo posėdžių salės. Tačiau pradėjus dirbti teisme labai greitai paaiškėjo, kad jokios mistikos čia nėra, – darbas vyksta pagal labai aiškiai nustatytas taisykles, kiekvienas teismo darbuotojas, pradedant teisėju ir baigiant teismo raštinės specialistu, kasdien įdeda labai daug darbo ir pastangų, kad bylos procesas vyktų sklandžiai.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad teismo posėdžių salėse sėdi rūstaus ir bejausmio veido teisėjai, tačiau taip tikrai nėra. Dirbdamas teisme savo akimis įsitikinau, kad teisėjams tikrai nuoširdžiai rūpi, jog jų priimtas sprendimas byloje būtų ne tik teisėtas, bet ir teisingas savo turiniu.
– O kas Tau labiausiai patinka dirbant teisėjo padėjėjo darbą? Ar įžvelgi kokių nors šio darbo trūkumų?
– Man pats didžiausias šio darbo atlygis – galimybė prisidėti prie teisingumo vykdymo ir praplėsti savo akiratį. Teisėjo padėjėjo darbas tikrai nėra monotoniškas – teisme nuolat tenka susidurti su labai plataus spektro klausimais: vieną dieną tenka gilintis į dviejų verslininkų ginčą dėl netinkamai įvykdytų sutartinių įsipareigojimų, kitą dieną – rašyti procesinio sprendimo projekto santuokos nutraukimo byloje motyvus apie tai, kuris sutuoktinis yra kaltas dėl iširusios santuokos, o dar kitą kartą – analizuoti nuotekų tinklų veikimo principus. Kad ir kokios būtų bylos faktinės aplinkybės, kad ir koks būtų ginčo pobūdis, kiekvienoje byloje būtina rasti teisingą situacijos sprendimą. Džiaugiuosi, kad dirbdamas teisėjo padėjėju galiu prisidėti prie šio proceso.
– Kokie žmonės šiandien dirba teisėjų padėjėjais? Kokių tikslų, lūkesčių ir vertybių turėdami jie ateina dirbti?
– Bendraudamas su savo kolegomis iš Klaipėdos apygardos ir kitų teismų galiu pasakyti, jog teisėjų padėjėjai yra profesionalūs, motyvuoti, draugiški, energingi, aukštus atliekamo darbo kokybės reikalavimus sau keliantys žmonės. Dauguma jų savo ateitį sieja su teisėjo profesija, todėl teisėjo padėjėjo darbas daugeliui yra tam tikra tarpinė stotelė rengiantis būti teisėju. Manau, kad dalis dabartinių teisėjų padėjėjų neabejotinai sudarys teisėjų korpuso dalį ateityje.
– Ar galima teigti, kad teisėjo profesija – vis dar prestižinis pasirinkimas?
– Visų teisinių profesijų kontekste teisėjo profesija užima ypatingą vietą. Su visa pagarba kitoms teisininkų profesijoms galiu pasakyti, kad teisėjavimas, mano nuomone, yra pats aukščiausias karjeros laiptelis. Ant jo stovėdamas asmuo gali realizuoti save kaip teisininkas ir dirbti darbą, kurio reikšmė ir prasmė turbūt niekam nekelia abejonių.
Teisėjo darbo svarba ir ypatinga socialinė paskirtis lemia tai, kad ši profesija tiesiog privalo išlikti prestižine. Taip yra visose gilias demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse, pavyzdžiui, JAV.
Galimybė dėvėti teisėjo mantiją priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau galiu patikinti, jog darysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad ateityje išvystumėte mane su teisėjo mantija.
– Vasario mėnesį teismus sukrėtė reputacijos krizė. Kokia yra teismo bendruomenės savijauta šių įvykių kontekste?
– Be abejo, žinia apie įtarimus teisėjams buvo labai netikėta ir nemaloni ne tik Klaipėdos, bet ir visos šalies teismų bendruomenei. Vis dėlto būdami teisininkai ir suprasdami nekaltumo prezumpcijos svarbą stengiamės susilaikyti nuo išankstinių vertinimų.
– Kaip manai, kodėl teismams labai svarbus visuomenės pasitikėjimas? Ar po pastarųjų įvykių įmanoma atkurti pasitikėjimą teisingumu?
– Visuomenės pasitikėjimas teisingumo vykdymu yra didžiulė vertybė ir viena didžiausių visos teismų sistemos siekiamybių. Tik nuo to, ar visuomenė pasitiki teismais ir jų vykdomu teisingumu, priklauso, ar teismas visuomenės akyse bus ta autoritetą turinti institucija, kuriai drąsiai galima patikėti socialinių konfliktų sprendimą.
Antra vertus, pasitikėjimas teisingumo vykdymu kartu reiškia ir pasitikėjimą valstybe, o tai yra būtina mūsų šalies gerovės sąlyga.
Mano nuomone, siekiant atgauti prarastą pasitikėjimą teismais kelias yra tik vienas – kiekvieną dieną sąžiningai dirbti savo darbą, suprantamai argumentuoti priimamus sprendimus, nebijoti drąsiai ir atvirai kalbėti apie teismų sistemos problemas, ieškoti efektyvių jų sprendimo būdų ir kantriai laukti, kol visuomenė tai pastebės ir įvertins.
Per savo istoriją teismams jau ir anksčiau yra tekę susidurti su įvairaus masto iššūkiais, tačiau šiandien teismuose dirba daug talentingų ir pačios aukščiausios kvalifikacijos teisininkų. Tai leidžia tikėtis, jog teismas išliks patraukli karjeros galimybė gabiems šios srities specialistams.
– Ko palinkėtum jauniesiems teisininkams, siekiantiems tapti teisėjais?
– Pirmiausia norėčiau palinkėti neišsigąsti visuomenėje dažnai sklandančių stereotipų apie teismus. Man atrodo, kad kiekvienas į teisėjų korpusą ateinantis naujas žmogus gali prisidėti prie geresnio teismo įvaizdžio visuomenės akyse formavimo. Na, o jeigu vidinis apsisprendimas rinktis teisėjo karjerą yra tvirtas, tuomet belieka palinkėti atkaklumo, kantrybės ir sėkmės siekiant šios atsakingos ir garbingos profesijos.