Apie Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimo bylas, skirtingus teismų sprendimus ir nesibaigiančią kovą su neblaiviais vairuotojais kalbamės su teisėju A. Cininu.
– Ar neblaivus automobilį vairuojantis asmuo šiandien vis dar dažnas reiškinys keliuose?
– Atsakydamas į šį klausimą, galiu remtis turima Vilniaus miesto apylinkės teismo statistika – šis teismas praėjusiais metais išnagrinėjo apie 1 000 neblaivių vairuotojų bylų. Galima sakyti, kad kiekvienam tūkstančiui Vilniaus miesto gyventojui tenka po du neblaivius vairuotojus per metus.
– Kaip įkliuvęs neblaivus prie vairo vairuotojas savo elgesį vertina vėliau – teismuose nagrinėjant administracinę bylą?
– Pagal tai, kiek Vilniaus apygardos teismui buvo apskųsta sprendimų, galima daryti išvadą, kad kategoriškai savo kaltę neigia ir išnaudoja visas procesines priemones išvengti atsakomybės apie 10 proc. vairuotojų, kurie yra sulaikomi neblaivūs.
– Kaip vairuotojų bandymus išsisukti vertina teisėjai?
– Be abejo, kiekvienas žmogus turi teisę gintis taip, kaip jis mano esant reikalinga. Kitas dalykas – tokių nesąžiningų gynybos priemonių naudojimas retai pasiteisina ir būna pažeidėjui nenaudingas tiek finansine, tie procesine prasme.
Daugelį pasakojimų teisėjai žino mintinai ir galėtų juos pratęsti bei pabaigti nuo bet kurios vietos. Tokiais pasakojimais teisėjai nepatiki ir juos atmeta. Teisėjų bendruomenė įprastai išskiria penkias tokių vairuotojų pasakojimo rūšis.
Populiariausia versija – ne aš vairavau, ne aš sėdėjau prie automobilio vairo, bet tai pasakodami vairuotojai turėtų žinoti, kad jie susidurs su įvairiomis procesinėmis kliūtimis įrodinėdami.
Pirmiausia jie turės sukurti kažkokią sąmokslo teoriją, jog įtikintų teismą, kodėl jis neturi tikėti kelių policijos arba liudytojų parodymais. Kaip rodo statistika, bandymai kurti tokias sąmokslo teorijas ir įtikinti teismą labai retai pasiteisina.
Vairuotojai, kurdami tokią gynybos versiją, turi žinoti, kad tai neatleis jų nuo atsakomybės. Dažnai pasitaikanti versija – force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti). Dažnai vairuotojai įtikinėja teismą, kad susidarė kažkokios neišvengiamos aplinkybės, dėl kurių jie buvo priversti vairuoti, jog išvengtų tariamo didelio pavojaus. Reikia žinoti, kad pagal suformuotą praktiką teismas neišvengiamą būtinumą konstatuoja nustatęs penkias aplinkybes. Viena iš jų – pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis.
Turint omeny, kad Vilniaus infrastuktūra yra pakankamai gerai išvystyta, sunku patikėti, kad gali susiklostyti tokios aplinkybės, jog neblaiviam vairuotojui būtų vienintelė išeitis sėstis prie vairo.
Dar vienas svarbus dalykas – vairuotojas turėtų iš anksto perspėti policijos pareigūnus, kada ir kur jis vartojo alkoholį, taip išvengs galimų nesusipratimų teisme.
– Teisme teisę gintis turi kiekvienas, net ir tas, kuris bando apsiginti, pasiaiškinti, kodėl prie vairo sėdo neblaivus. Kokie gynybos metodai yra patys efektyviausi?
– Geriausias gynybos metodas, kaip rodo statistika, yra teisybės sakymas. Tie, kurie kritiškai vertina savo elgesį ir duoda atvirus parodymus, dažniausiai susilaukia švelnesnių nuobaudų, nes teismas atsižvelgia į lengvinančias aplinkybes. Dažnai tokiems vairuotojams, jei jų finansinė padėtis sunki, teismas sudaro galimybę išsimokėti dalimis.
Tie vairuotojai, kurie užsispyrę sako netiesą, bylinėjasi per visas instancijas, negauna tokių privilegijų. Įstatymas numato, kad teismas turi teisę grąžinti asmeniui vairuotojo pažymėjimą praėjus pusei bausmės laiko. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas anksčiau laiko grąžinti vairuotojui pažymėjimą, atsižvelgia į visą elgesį ir į tai, ar jis kritiškai vertino savo poelgį.
Daugiau informacijos apie Lietuvos teismus – www.teismai.lt