PTAK barjerą kasmet įveikia apie 80 proc. kandidatų, didžiajai jų daliai tam prireikia ne vieno, o kelių, kai kuriems net keliolikos bandymų. Savo patirtimi apie tai, kaip jaučiasi pretendentai į teisėjus dalyvaudami PTAK atrankose, kokie išbandymai jų laukia ir kaip jie vertina patį procesą, sutiko pasidalyti prieš metus teisėjomis tapusios Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Vaida Motiejūnienė ir Skuodo rajono apylinkės teismo teisėja Vaida Railienė.
Stresas, nerimas ir kruopštus pasirengimas
„Daugiausia nerimo kėlė pirmasis PTAK posėdis bei pasirengimas – motyvuoti save, suvaldyti stresą, jaudulį, nerimą. Iki posėdžio vis svarsčiau, kokie komisijos narių klausimai gali būti užduoti. Žinojau – turiu atsakyti sąžiningai, juk pretenduoju į pareigas, kur sąvokos „tiesa“, „teisingumas“ yra vienos svarbiausių“, – apie pirmąjį savo susidūrimą su PTAK pasakoja Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja V. Motiejūnienė.
Šiai teisėjai PTAK atrankose per vieną pusmetį teko dalyvauti tris kartus. Pasak jos, dėl nemažo pretendentų į teisėjus skaičiaus ir konkurencijos atsakymus PTAK jie turi pateikti taip, kad kuo tinkamiau prisistatytų komisijai.
„Norėjau, kad komisijos nariai pamatytų ir įžvelgtų mano tinkamas asmenines savybes bei tai, kad pasirinktu keliu einu drąsiai ir kryptingai. Vis dėlto po pirmojo posėdžio turėjau sau priekaištų, kritiškai vertinau savo atsakymus. Vėliau juos kruopščiai išanalizavau ir kitą kartą vykti į posėdį buvo lengviau, jaučiausi drąsesnė ir ryžtingesnė“, – sako V. Motiejūnienė.
Skuodo rajono apylinkės teismo teisėja V. Railienė šypsosi prisiminusi, kiek įvairiausių kalbų buvo girdėjusi apie PTAK dalyviams užduodamus keblius, keistus klausimus: „Dabar net juokinga prisiminti, kaip savaitę prieš posėdį iš anksto ruošiau atsakymus į „pasufleruotus“ komisijos klausimus, tačiau nė vienas jų man nebuvo pateiktas. Būsimiems kandidatams patarčiau pokalbio su komisija metu išlikti savimi ir tikrai neklausyti auksinių taisyklių, kaip atsidurti reitingo viršūnėje, nes, visų pirma, tokių taisyklių nėra, o, antra, visa sėkmė ir atrankos procesas priklauso tik nuo pačių pretendentų.“
Pasak teisėjų, tai, jog PTAK atrankose jos dalyvavo jau turėdamos darbo teisme patirties – dirbo teisėjo padėjėjomis, neturėjo didelės įtakos atrankų sėkmei.
„Mano turėta darbo teisme patirtis kiek palengvino dalyvavimą atrankoje, tačiau negalėčiau teigti, kad teisme nedirbusiems asmenims sudėtingiau dalyvauti atrankose. Taip, teisme padirbėti naudinga ir tai yra privalumas, tačiau kitokia pretendentų patirtis, savitas jų mąstymas, gebėjimai matyti teisines problemas kitaip, manau, taip pat yra pretendentų išskirtinumas“, – teigia V. Motiejūnienė.
Keliami aukščiausi reikalavimai
Teisėjų atranka – ilgas ir sudėtingas procesas, susidedantis iš kelių skirtingų etapų. PTAK su kiekvienu pretendentu susitinka asmeniškai, gilinasi į jo motyvaciją, asmenines savybes, susipažįsta su jį charakterizuojančia rašytine medžiaga, vertina pretendento turimą teisinio darbo patirtį. Vėliau atsižvelgiant į vertinimo kriterijus rengiamos išvados apie tinkamiausius pretendentus, kurios pateikiamos prezidentei – galutinį sprendimą dėl pretendento tinkamumo eiti teisėjo pareigas priima šalies prezidentė.
Abi kalbintos teisėjos atrankos procedūrą vertina gana palankiai, vienu iš didžiausių privalumų išskirdamos komisijos darbo viešumą, kuris, V. Railienės nuomone, „neabejotinai padeda stiprinti visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisėjais“.
V. Motiejūnienė dideliu privalumu laiko tai, kad PTAK sudaro įvairių profesijų atstovai.
„Komisijoje dirba žurnalistai, mokslininkai, psichologai, teisėjai – tai rodo, kad teisėjų atrankoje dalyvauja pačios visuomenės deleguoti atstovai. Šis veiksnys užtikrina proceso skaidrumą ir objektyvumą. Be to, komisijos išvados yra viešos ir kiekvienam suinteresuotam lengvai prieinamos internete (aut. past. teismų interneto svetainėje www.teismai.lt)“, – sako ji.
Pasak V. Motiejūnienės, analizuodama jai pateiktas pretendentų į teisėjus vertinimo lenteles, atrankos kriterijus, skaitydama išvadas ji suprato, jog PTAK vykdomos atrankos yra labai kruopštus ir atsakingas procesas. Jos nuomone, pretendentams keliami reikalavimai yra tikrai aukšti ir tai suprantama, atsižvelgiant į tai, kokių atsakingų pareigų siekiama.
„Suprantu PTAK darbo svarbą, atsakomybę, juk naujų į teismų sistemą ateinančių asmenų atranka yra tiesiogiai susijusi su būsima teismų darbo kokybe. Todėl pasirinkti vertinimo kriterijai ir reikalavimai pretendentams, mano nuomone, nėra per aukšti – teisėjas sprendžia kitų žmonių likimus, todėl jais turi būti parinkti tik stipriausi, žmogų gerbiantys ir jų pagarbos verti teisininkai“, – teigia teisėja V. Motiejūnienė.
V. Railienė sako, jog „ne kartą tobulintas teisėjų atrankos procesas yra pakankamai skaidrus ir objektyvus“.
Ji teigia neturinti pagrindo abejoti PTAK atrankų skaidrumu: „Atsižvelgiant į tai, kad bendri teismų vertinimo rodikliai kasmet gerėja, galima daryti išvadas, kad atrankos procesas, koks jis yra šiandien, tinkamas ir į teisėjus atrenkami tinkamiausi kandidatai.“
Per pastaruosius dvejus metus prie teisėjų bendruomenės prisijungė pusšimtis naujų teisėjų, kurių amžiaus vidurkis siekė 38-erius metus. Pastebima, jog kasmet teisėjų amžius jaunėja, taip pat teismuose daugėja moterų teisėjų, kurios pernai sudarė 61 proc. visų teisėjų.
Diskutuotini atrankų kriterijai
Kalbant apie tobulintinas PTAK veiklos sritis, daugiausia teisėjų diskusijų kelia atrankos kriterijai – teisėjų bendruomenėje pasigirsta svarstymų, jog ne visi jie yra aiškūs ir suprantami.
V. Railienės nuomone, nors atrankos kriterijai yra pakankamai aiškūs, kai kurie iš jų yra gana formalūs, kaip, pavyzdžiui, „darbo stažas, už kurį skiriama nemaža dalis balų, tačiau šis rodiklis realiai neatspindi nei kandidato turimų profesinių žinių, nei jo asmeninių savybių“.
Teisėja mano, kad teisinis darbo stažas turėtų būti vertinamas tik kaip nepertraukiamas penkerių metų darbo stažas, o šiuo metu „galimos situacijos, kai pretendentai dėl tam tikrų priežasčių – ilgalaikės ligos, nėštumo ir pan. – nebus išdirbę šio laikotarpio, todėl nebus įgiję reikiamos kvalifikacijos ir patirties“.
Taip pat, jos nuomone, vertinant pretendentus į teisėjus netikslinga atsižvelgti į teismo, į kurį pretenduojama, nuomonę dėl konkretaus pretendento tinkamumo.
„Dalyvaujant atrankose ir man pretenduojant į kitus teismus, visada iškildavo klausimas, kokiais kriterijais remiantis susiformuoja teismo nuomonė dėl mano tinkamumo būti to teismo teisėja. Nors šiuo metu formuojama praktika, kai teismo pirmininkai ir teisėjai gali įvertinti kandidatą ir pareikšti savo poziciją dėl jo tinkamumo pasikviesdami jį pokalbio, tačiau ne visi teismai tokius susitikimus organizuoja dėl laiko stokos ar dėl kitų priežasčių. Tad neretai teismo nuomonė apie teisėją išreiškiama nematant ir nepažįstant kandidato – tai sąlygoja nevisiškai objektyvų kandidato tinkamumo pretenduoti į tą teismą vertinimą“, – sako teisėja V. Railienė.
V. Motiejūnienė PTAK atrankų trūkumu laiko proceso trukmę.
„Nors atrankose dalyvauja nemažai pretendentų, manau, jog atrankos procesas turėtų būti spartesnis. Esant laisvai teisėjo vietai teisme, atitinkamai padidėja kitų teisme dirbančių teisėjų darbo krūvis, todėl susidaro kliūtys jiems efektyviai, kokybiškai atlikti pareigas, o tuomet ilgėja bylų nagrinėjimo trukmė bei nukenčia viso teismo darbo kokybė“, – teigia teisėja.
Teisėjo profesija – ne kiekvienam
Pasak kalbintų teisėjų, nors teisėjo profesija – aukščiausias teisininko profesijos laipsnis, šiuo keliu eiti pasirenka tikrai ne kiekvienas. Didžiausios įtakos tam, jų nuomone, turi sudėtingas atrankos procesas.
„Manau, kad sudėtingas, gana ilgai trunkantis atrankos procesas yra viena iš priežasčių, dėl kurių teisėjo profesija, nors ir laikoma prestižine, tačiau nėra populiariausia tarp teisininkų. Visas atrankos į teisėjus procesas, įskaitant ir egzamino laikymą, reikalauja labai daug valios pastangų, ryžto, itin kruopštaus pasirengimo, todėl akivaizdu, kad egzaminą įveikia tik nedidelė dalis pretendentų. Be kita ko, neribotas teisėjo darbo laikas, didžiulė atsakomybė, nemaža teismų sistemos kritika žiniasklaidoje taip pat turi įtakos komplikuotam šios profesijos pasirinkimui“, – mintimis dalijasi V. Railienė.
V. Motiejūnienė sako, kad siekiantieji teisėjo karjeros turi turėti labai aiškų tikslą ir stiprų profesinį pasirengimą, būti pasišventę teisingumo vykdymui, pasiruošę nuolatiniam tobulėjimui.
„Teisėjo darbas reikalauja milžiniškos atsakomybės, kruopštumo, sąžiningumo – tam ryžtasi tikrai ne kiekvienas“, – teigia teisėja.
KOMENTARAI
Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos, į kurios sudėtį įeina ne tik teisėjai, bet ir visuomenės atstovai, dalyvavimas teisėjų atrankos procedūroje yra neabejotinai vertingas. Nors šios komisijos išvada dėl kandidatų į teisėjus ar teisėjų karjeros siekiančių asmenų tinkamumo eiti šias pareigas yra patariamojo pobūdžio, priimdama sprendimus dėl teisėjų skyrimo ir jų karjeros šalies vadovė visais atvejais atsakingai įvertina PTAK nuomonę dėl tinkamiausių pretendentų.
Praktika rodo, jog tik išimtiniais ir itin retais atvejais Respublikos Prezidentės ir PTAK nuomonės dėl tinkamiausių pretendentų į teisėjų pareigas nesutampa. Tai lemia objektyvios aplinkybės – Respublikos Prezidentei yra teikiama informacija apie pretendentus pagal Korupcijos prevencijos įstatymą, didelę reikšmę turi ir šalies vadovės susitikimas bei pokalbis su kiekvienu pretendentu, jo motyvacija, pasirengimas prisiimti didžiulę atsakomybę sprendžiant žmonių likimus.
Teisėjų korpuso formavimui, jo atsinaujinimui Respublikos Prezidentė skiria ypatingą dėmesį.
Nuo pirmosios kadencijos iki šios dienos šalies vadovė yra paskyrusi 199 naujus teisėjus. Taigi teisėjų korpusas atsinaujino 25 procentais. Galima drąsiai teigti, kad teisėjo darbą šiandien renkasi atsakingi ir motyvuoti teisininkai.
Siekiant pagerinti teisėjų atranką, Respublikos Prezidentės iniciatyva PTAK buvo suteikta daugiau svertų atrenkant teisėjus, pavyzdžiui, lemiamu kriterijumi nebėra darbo stažas, kur kas didesnę reikšmę įgijo darbo kokybės rodikliai, pradėta klausytis karjeros siekiančių teisėjų vedamų posėdžių garso įrašų, ypatingas dėmesys skiriamas etikos taisyklių laikymuisi bei požiūriui į žmogų.
Nuo to, kokie žmonės ateis vykdyti teisingumo, priklauso visuomenės pasitikėjimas teismais, bylų nagrinėjimo trukmė, kokybė, todėl teisėjais turi tapti tik patys geriausi teisininkai. Teisėjo karjerą turi lemti ne tai, ar asmuo, pretenduojantis tapti teisėju ar daryti karjerą teismų sistemoje, atitinka tik formalius įstatyme nustatytus reikalavimus.
Respublikos Prezidentė teisėjams kelia pačius aukščiausius skaidrumo reikalavimus, jų veikla neturi kelti jokių abejonių, vykdydami teisingumą, teisėjai privalo būti nešališki ir nepriklausomi. Pagrindiniai kriterijai, kuriais remdamasi Respublikos Prezidentė priima sprendimą dėl asmenų skyrimo teisėjais, – profesionalumas, kvalifikacija, nepriekaištinga reputacija, žmogiškumas, padorumas, sąžiningumas. Jokios tolerancijos korumpuotiems, aplaidžiai dirbantiems teisininkams.
Pretendentų į teisėjus ar siekiančių aukštesnių pareigų teisėjų vertinimas susideda iš daugybės kriterijų. Apibendrintai galima būtų juos suskirstyti į dvi dalis: teisinių žinių, teisinio darbo patirties ir kokybės rodikliai bei visuomeninė patirtis, reputacija. Ir čia vieno vieno lemiančio veiksnio nėra.
Teisėjo įvertinimą lemia visų šių kriterijų išpildymo visuma. Kiek man tenka pastebėti iš darbo Teisėjų atrankos komisijoje, dauguma kandidatų puikiai atitinka aukštus teisinio raštingumo kriterijus, bet neatsveria papildomos, asmeninės iniciatyvos ir entuziazmo reikalaujančių kriterijų, kurie lygiaverčiai yra svarbūs kiekvienos srities profesionalui, taip pat ir teisėjui, ir pamatuojami yra papildoma veikla ir domėjimusi įvairiomis sritimis.
Be abejo,tam tikri rodikliai kelia klausimų dėl jų išpildymo tikslumo. Tarkime, kai į aukštesnės instatncijos teismą kandidatuojantį asmenį vertina visi būsimos darbovietės kolegos. Kiek išsamiai jie yra susipažinę su kandidatu? Kiek jie geba atsiriboti nuo asmeninio santykio į kandidatą? Taip pat, ar visuose teismuose tokiam vertinimui yra taikoma vienoda sistema. Čia, mano manymu, reikėtų didesnio aiškumo.