Teisėją A. Rauktį apdovanoti nutarta Teisėjų tarybos pirmininkės Sigitos Rudėnaitės nutarimu, įvertinus jo nuopelnus teismų sistemai, tarptautinio bendradarbiavimo teisingumo srityje skatinimą, iniciatyvas stiprinant teismų autoritetą ir bendruomenę, pavyzdingą bei pasiaukojantį pareigų vykdymą teisingumo srityje, teisinių žinių ir profesionalumo skatinimą bei plėtojimą.
Kaip rašoma pranešime, A. Rauktys teisėjo darbą pradėjo 1993 m. tuometiniame Šakių rajono apylinkės teisme (dabar Marijampolės apylinkės teismas), ilgą laiką buvo šio teismo pirmininkas ar laikinai einantis pirmininko pareigas. Iki šiol teisėju Marijampolės apylinkės teisme dirbantis A. Rauktys – aktyvus visuomenininkas, yra Teisėjų asociacijos valdybos narys.
„Teismų sistemos 2-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus teismų sistemai“ – aišku, tai labai aukštas viso mano 29 m. darbo ir gyvenimo teismų bendruomenėje įvertinimas, – sakė teisėjas. – Kaip priimta sakyti – už gyvenimo nuopelnus. Ir dar – tai kartu ir pirmosios instancijos, šiuo atveju visų apylinkės teismų, svarbos sistemoje ir titaniškomis pastangomis nuveikiamų darbų pripažinimas, įvertinimas ir apdovanojimas! Nes juk apylinkės teismai – ypatinga vieta teismų sistemoje, kur pirmuosius procesinius žingsnius žengia Tiesa ir Teisingumas, turėdami viltį susitikti...
Džiaugiuosi, kad savo profesinę šventę – Teismų dieną, pasitikome be organizuotai rengiamų masinių piketų ir streikų. Ir ne todėl, kad nebūtų pagrindo taip elgtis. Dešimtmečiais politinės valdžios tinkamai nesprendžiamos, įsisenijusios teismų nepakankamo finansavimo problemos, jau realiai trukdančios kasdieniam darbui ir esančios tiek akivaizdžios ir grėsmingos, kiek ir išviešintos, tad jų nepastebėti neįmanoma.
Tačiau vienadienės protesto akcijos tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į mūsų problemas – jau nebe tas padėtį išgelbėti galintis sprendimas. Teisminės valdžios solidus argumentuotas dialogas su įstatymų vykdomąja bei leidžiamąja valdžiomis (kas, beje, šiuo metu aktyviai ir vyksta) – bene vienintelis likęs produktyvus sprendimų priėmimo kelias. O šiame dialoge mums gyvybiškai būtinas visuomenės – politikų rinkėjų, supratimas ir palaikymas. Tiesiog privalome visuomenę padaryti jei ne teismų simpatike, tai bent susikaupusių spręstinų problemų grėsmes suvokiančia. Viskas labai paprasta ir kartu labai sudėtinga, nes tokie procesai reikalauja didelių pastangų, užima daug laiko, bet to laiko, atrodo, kaip tik jau mažiausiai ir turime.“