Teisės instituto vadovas pažymi, jog užsienio valstybės nusikaltimų prevencijai skiria žymiai daugiau dėmesio nei Lietuva. Savo pasiekimais su Lietuvos teisės specialistais užsienio valstybių teisininkai dalijasi pirmadienį Vilniuje vykstančioje tarptautinėje konferencijoje.
„Mūsų valstybėje prevencija lieka tarsi „už kadro", - pastebi A. Čepas. - Visas institucijų dėmesys skiriamas bausmėms, tačiau pamirštama svarbiausia – nuo jų griežtumo, taikymo ar neišvengiamumo nusikalstamumo lygis valstybėje nemažėja. Bausmių griežtinimas yra primityvi nusikalstamumo prevencijos priemonė. Taip bandoma skubotai ir lengviausiu keliu „užgesinti" visuomenės reikalavimus užtikrinant saugumą. Tačiau bausmės baugina tik tuos žmones, kurie ir taip nedaro nusikaltimų".
Pasak Teisės instituto vadovo, linkusiems nusikalsti asmenims bausmės dydis – tik viena iš daugelio nusikaltimą lemiančių aplinkybių. Tačiau, kaip pastebi A. Čepas, - ne pati svarbiausia.
Suomijos Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarybos atstovas Jukka Pekka Takkala įsitikinęs, kad visuomenė turi suvokti, jog nusikaltimų prevencija nėra tik policijos reikalas.
„Ji naudinga, kai tarpusavyje bendradarbiauja įvairios institucijos, - sako pareigūnas. – Bausmėms turi būti skiriamas pakankamas dėmesys, tačiau nusikaltimų prevencija yra daug efektyvesnis dalykas – tada nauda pasiekia ir galimą auką, ir galimą nusikaltėlį. Praktika rodo, kad nusikaltimų prevencija kainuoja mažiau ir gali duoti geresnius rezultatus".
Teisės instituto vadovas pažymėjo, kad prevencijai skiriamas nepakankamas dėmesys dažniausiai pateisinamas laiko, žmogiškųjų išteklių ar finansų stygiumi.
„Tačiau negalima reikalauti vien tik policijos veiksmų užtikrinant saugumą – nusikalstamumo mažinimui pirmiausia būtinas įvairų visuomenės sluoksnių dalyvavimas, - sakė jis. - Turime suprasti, jog mūsų saugumas yra ne vien tik policijos reikalas. Mūsų saugumas – mūsų pačių reikalas".
Tuo pačiu Teisės institutas atkreipia dėmesį, kad viena iš didelio nepasitikėjimo policija priežasčių Lietuvoje – policijos pastangų bendradarbiauti su visuomene trūkumas. Kaip rodo Vidaus reikalų ministerijos organizuojami prevencijos projektų konkursai, būtent vietinės policijos įstaigos dažnai yra bendrų su kitomis organizacijomis (mokyklomis, savivaldybėmis) projektų organizatoriai.
Tačiau instituto vadovai pastebi, kad policijos įstaigos prevencijos projektus dažnai vykdo tik todėl, kad to reikalaujama „iš viršaus", dažniausiai – tik siekiant pagerinti policijos įvaizdį visuomenėje. „Policijoje trūksta požiūrio, kad prevencija yra viena svarbiausių šios įstaigos funkcijų", - pabrėžė A. Čepas.
Jo nuomone, į prevencijos procesą reikia įtraukti kuo daugiau aktyvių žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių. Siūloma organizuoti kuo daugiau prevencijos konkursų, dalintis užsienio valstybių patirtimi.
„Prevencijos projektų efektyvumą sunku įvertinti, todėl mes neturime duomenų, ar programa buvo efektyvi, - sakė A. Čepas. – Kadangi nėra duomenų, galime sakyti, kad projektas nebuvo efektyvus, todėl reikia sugriežtinti bausmes. Daugiau mes nieko nedarome".
Teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vedėja Svetlana Justickaja pabrėžė ir dar vieną Lietuvos minusą - nuo senų laikų visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad iš anksto yra nusprendžiama, kuri prevencinė priemonė bus efektyvi.
Pozityvi tendencija, kad policija ir savivaldybės vis daugiau bendradarbiauja vykdydamos nusikaltimų prevenciją. Tačiau bėda, jog bendradarbiavimas apsiriboja tuo, kad savivaldybės policijai skiria lėšų, už kurias įrengiamos stebėjimo kameros ar nuperkami patrulių automobiliai.
„Turi būti ieškoma efektyvesnių darbo kartu priemonių", - instituto vadovo nuomone, reikia derinti savivaldybių ir policijos funkcijas, kurti bendrus veiksmų planai nusikalstamumo prevencijos problemoms spręsti.
Lietuvai turėtų būti naudinga užsienio valstybių patirtis – „saugumo susitarimai" tarp savivaldybių ir policijos. Jais ir policija, ir savivaldybės įsipareigoja nusikalstamumo problemas spręsti kartu, derinti savo veiklą, siekti bendrų rezultatų.