Apie tai, kokį vaidmenį teisės psichologas šiuo metu atlieka Lietuvos teismuose, kalbamės su Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docente dr. Ilona Laurinaityte.
– Nors teisė laikoma ganėtinai konservatyvia sritimi, sunkiai įsileidžiančia naujoves, o ypač – naujoves, kildinamas iš kitų mokslų, tačiau psichologų reikšme teismuose šiandien neabejojama. Teisėjai vis labiau pasitiki šiais specialistais ir patiki jiems vykdyti vieną svarbiausių įrodymų rinkimo procedūrų – atlikti liudytojų apklausą. Kaip dar galėtų praversti teisės psichologijos žinios vykdant teisingumą?
– Šiuo metu Lietuvos teismuose dirba 6 psichologai, tačiau jų skaičius nuo šių metų vasaros neišvengiamai turės didėti. Dabar mūsų šalies teismuose dirbančių psichologų funkcijos yra apibrėžtos ir daugiausia susijusios su nepilnamečių apklausomis, bendro pobūdžio proceso dalyvio įvertinimu.
Nors šiuo metu teismuose dirbančių psichologų funkcijos, kaip minėjau, yra apibrėžtos ir pagal jų turimą krūvį nemanau, kad psichologams reikėtų pridėti daugiau darbų, vis dėlto tai nereiškia, jog teismas į pagalbą negalėtų pasitelkti daugiau psichologų.
Psichologų poreikis akivaizdus ne tik nepilnamečių, bet ir pažeidžiamų suaugusių asmenų apklausų metu, vykdant mediacijos procedūras ir pan. Štai užsienyje labai paplitęs psichologų atliekamas kriminalinės rizikos vertinimas, kuris padeda teismui tinkamai paskirti individualizuotą bausmę kaltininkui: psichologas įvertina, koks tai asmuo, kokia jo nusikalstamo elgesio rizika ateityje, kokie jo kriminogeniniai poreikiai ar apsauginiai veiksniai, kokios programos, įpareigojimai ir draudimai jam galėtų tikti, kaip reikėtų valdyti riziką ir pan.
– Kaip rengiami teisės psichologai dirbti teismuose? Ar jų parengimo kokybė yra tinkama ir labai sunkių bylų atveju?
– Psichologijos magistrus rengia keli Lietuvos universitetai, o teisės psichologai parengiami Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetuose. Jų programos šiek tiek skiriasi, bet abiejuose universitetuose yra dėstomi ir bendri dalykai, būtini įgyjant psichologo praktiniam darbui svarbių kompetencijų. Kalbu apie Europoje priimtus psichologų rengimo standartus, kurių mes esame įsipareigoję laikytis.
Apskritai teisės psichologai, kaip ir kitų specializacijų psichologai, turi turėti bendrąsias kompetencijas, kurios labai svarbios praktiniame darbe. Tai asmenybės įvertinimo gebėjimai, psichologinio konsultavimo įgūdžiai, profesinės etikos žinios ir pan. Ypač daug klausimų teismo procese kyla dėl tam tikro asmens (pažintinių gebėjimų, motyvacijos, asmenybės savybių) įvertinimo. Žvelgiant į pasaulinę praktiką reikėtų pasakyti, kad kartais studijų programos būna pritaikytos rengti teismo klinikinius psichologus, probacijos ar kitokios specializacijos psichologus, kurių žinios svarbios teismui.
Į klausimą apie teisės psichologų rengimo kokybę vienareikšmiškai atsakyti sunku. Viena vertus, nesibaigianti švietimo reforma, universitetų tarpusavio konkurencija iš tiesų daro nemažą žalą, nes esame per maža šalis, kad galėtume skyrium būti stiprūs ir žinomi pasaulyje. Esu buvusi nemažai pažangių Vakarų šalių ir galiu tvirtinti, kad tose valstybėse profesionalų parengimo programoms skiriama daugiau dėmesio.
Kita vertus, matau, kaip nuoširdžiai dirba mano kolegos stengdamiesi naujausias žinias, kurias įgyja įvairių tarptautinių konferencijų, seminarų ar projektų metu, perduoti studentams. Galiu drąsiai sakyti, kad naujausia informacija tikrai pasiekia studijuojančius asmenis, o ar ji realiai bus taikoma praktikoje, priklauso jau ir nuo politinės valios, ir nuo teisinės bazės, ir nuo socioekonominių aplinkybių.
– Tų veiksnių yra išties nemažai ir jie labai priklauso tiek nuo individualių, tiek ir nuo situacinių aplinkybių. Kalbant apie pastarąsias, svarbu atsižvelgti, pavyzdžiui, į tai, ar tai buvo diena, ar naktis, ar buvo kitų žmonių, ar panaudotas ginklas ir pan. Prie individualių veiksnių priskirtinos asmeninės savybės, liudytojo amžiaus ypatumai, fizinės ir (ar) psichikos sveikatos rodikliai ir pan.
Galiausiai didelę įtaką daro ir tai, ar stebėtas įvykis sukėlė stresą ir kaip žmogus į jį sureagavo. Stresas gali pagyvinti kai kuriuos prisiminimus, tačiau gali atsitikti ir taip, kad žmogus dėl streso poveikio nieko neprisimins. Tai labai priklauso nuo įvykio charakteristikų, žmogaus gebėjimo įveikti stresą, ankstesnės patirties, vaistų vartojimo, sveikatos būklės ir kitų aplinkybių.
Teisėjai, siekdami kaip įmanoma tiksliau nustatyti įvykio aplinkybes, paprastai linkę klausti labai smulkių detalių, kurių prisiminti kartais neįmanoma. Mokymų metu pati teisėjams duodu užduotį – paprašau papasakoti, ką jie veikė vakar dieną, pavyzdžiui, 16 val. 15 min. Tokiu būdu patys teisėjai gali įsitikinti, kad atsiminti smulkmenas yra be galo sunku. Net ir paklausus, kaip atrodo dešimties eurų banknotas, ne visi galėtų tiksliai atsakyti. Atrodo, daug kartų jį matei, bet labai sunku prisiminti smulkmenas.
Smulkių detalių atgaminimas yra didelis iššūkis ne tik vaikui, bet ir suaugusiam liudytojui, o neretai pagal liudytojo atsakymus į daug detalių reikalaujančius klausimus sprendžiama ir apie jo, kaip liudytojo, patikimumą, nors tai ne visais atvejais būtų teisinga. Kita vertus, nepamirškime ir apie apklausiančio asmens daromą įtaką liudytojo parodymų kokybei.
– Kokią įtaką asmens parodymams gali turėti apklausėjo raginimas prisiminti smulkmenas, kurios bylos tyrimui iš tiesų neretai yra svarbios?
– Pirmiausia svarbu atsižvelgti į apklausiamo asmens polinkį pasiduoti spaudimui. Be to, svarbus ir žmogaus įtaigumo laipsnis. O jei žmogus dar yra pavargęs, alkanas, neišsimiegojęs, tuomet tokios aplinkybės gali lemti, kad jis pats to nesuprasdamas pasiduos spaudimui ir atsakys į klausimus, į kuriuos iš tiesų negali tiksliai ir objektyviai atsakyti.
Suprantama, apklausiančio asmens statusas, bendravimo stilius, turimos išankstinės nuostatos tam tikrų įvykių atžvilgiu savo ruožtu taip pat stipriai veiks apklausos kokybę. Paminėsiu, kad tam tikrais atvejais, kai žmogus neprisimena kai kurių aplinkybių, tačiau nori bendradarbiauti su apklausėju, jam gali padėti kognityvusis interviu. Kognityviojo interviu metu siekiama sužadinti kaip įmanoma daugiau atminties elementų. Šis apklausos būdas gali susidėti iš kelių etapų.
Pirmiausia liudytojas paskatinamas atsiminti, kokia buvo įvykio aplinka – ar buvo šalta, ar karšta, buvo diena, naktis ir pan. Vėliau siūloma papasakoti viską, ką žmogus prisimena, nesvarbu, ar tai mintys, emocijos, matyti vaizdai ir pan. Tada pasiūloma papasakoti apie įvykį nuo tam tikro laiko atskaitos taško, pavyzdžiui, nuo veiksmo vidurio ar pabaigos, atbuline tvarka – paprašoma prisiminti įvykius ne iš eilės, o atgal. Šitaip pasakojant paprastai sužadinama daugiau atminties pėdsakų, tai leidžia prisiminti daugiau detalių.
Dar vienas iš kognityviojo interviu elementų yra pasakojimas iš kito asmens pozicijų. Pavyzdžiui, jeigu įvykio metu buvo daugiau asmenų, prašoma papasakoti, ką galimai matė kitas stebėtojas
Šio interviu metu žmogus turi būti skatinamas kuo daugiau kalbėti, nes kuo daugiau klausimų užduoda suinteresuotoji pusė, tuo labiau apklausiamas asmuo laukia tų klausimų, laisvo pasakojimo lieka mažiau. Tyrimai rodo, kad apklausėjai nepagrįstai nuvertina laisvo pasakojimo stadiją ir yra linkę gana greitai pertraukti parodymus duodantį asmenį, prašydami grįžti prie, jų nuomone, esminių aplinkybių. Tačiau to daryti nerekomenduotina, nes, kaip rodo tyrimų rezultatai, nukenčia pasakojimo kokybė.
Kokybei turi atsirasti laiko. Kalbant apie šio apklausos būdo minusus paminėtina tai, kad jis netinka tuo atveju, kai labai laki apklausiamojo vaizduotė. Be to, šis interviu metodas netinka vaikams, nes dėl nepakankamos brandos jiems sudėtinga atlikti tam tikras būtinas užduotis (pavyzdžiui, papasakoti apie įvykį iš kito asmens pozicijų).
– Kaip liudijimo aplinka daro poveikį liudytojo parodymams? Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį modeliuojant apklausos aplinką?
– Tyrimai jau senokai patvirtino, kad liudijimas teisme nukentėjusiajam dažnai sukelia antrinę traumą. Būtent dėl šios priežasties seksualinės prievartos aukos nelinkusios kreiptis į teisėsaugos institucijas, kadangi bijo gėdos, pažeminimo, bijo būti nesuprastos ir apkaltintos dėl to, ką patyrė.
Praktikoje nuolat pasitaiko atvejų, kai nukentėjusiojo net keletą kartų primygtinai klausiama apie tas pačias patirtos prievartos detales nesusimąstant, o ką tas nukentėjęs žmogus tuo metu jaučia.
Mano nuomone, mūsų valstybė dar per mažai nuveikė siekdama apsaugoti nukentėjusiuosius pačioje pirminėje stadijoje, kai nukentėjęs asmuo kreipiasi pagalbos.
Vis dar neretai abejojama parodymais, dar nėra iki galo apsaugomi smurtą artimoje aplinkoje patiriantys asmenys. Šioje vietoje turėtų būti labai aiškios taisyklės, kaip reaguojama į smurtą, į kokį smurtą mes reaguojame ir pan. Auka turi būti apsaugota nuo pat pradžių, o ne tik teismo posėdžio metu.
– Kokią įtaką liudytojo parodymų patikimumui turi klausimų formulavimo technika?
– Klausimų formulavimo technika turi didžiulę įtaką parodymų turiniui, ypač apklausiant jautresnius, jauno arba senyvo amžiaus asmenis. Iš klausimo žmonės jaučia, ko iš jo nori apklausėjas, ir atitinkamai reaguoja.
Daug diskusijų kyla kalbant apie atsakymą menančius klausimus. Rekomenduojama pateikti pirma atvirus klausimus, o tik paskui – patikslinsiančius klausimus. Vis dėlto neretai tie, atrodytų, patikslinantys klausimai tampa atsakymą menančiais klausimais, kuriuos paprastai draudžiama užduoti. Didelis menas užduoti klausimus tiksliai, neįtaigiai, todėl į teismo procesą įtraukti specialistai turėtų nuolat tobulinti žinias šioje srityje.
Nemažiau svarbu kuo tiksliau užrašyti parodymus apklausos protokole, nevartoti žodžių, posakių, kurių liudytojas nesakė, nes vėliau dėl to gali kilti nesusipratimų. Tad siekiant išvengti netikslumų ir neteisingų interpretacijų ateityje svarbu daryti apklausos vaizdo ir garso įrašą.
ĮDOMU
– 6 teismo psichologai dirba šalies teismuose (nuo 2018 m. skaičius didės – numatyta 14 pareigybių)
– apie 100 vaikų apklausų per metus atliko teismo psichologas
– 43 vaiko apklausos kambariuose vyko vaikų apklausos.