Apie kasacinės instancijos teismo priimto sprendimo reikšmę ir nagrinėjimo metu kilusius iššūkius kalbamės su šią bylą nagrinėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nare, teisėja Gabriele Juodkaite-Granskiene.
– Trumpai pristatykite bylos esmę. Kokie įvykiai joje buvo nagrinėjami ir kokie asmenys yra pripažinti kaltais?
– Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį baudžiamojoje byloje, kurioje 67 užsienio valstybių piliečiai buvo nuteisti dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų: tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo, t. y. dėl nusikalstamų veiksmų prieš Lietuvos valstybę rengimo, karinės operacijos planavimo ir jos įvykdymo, 1991 m. sausio mėnesį užimant Spaudos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei kitus objektus, įvedant komendanto valandą. Įgyvendindami kariams ir karininkams iškeltas užduotis, minėtų objektų užėmimo metu šie asmenys prieš civilius naudojo tiek garsinius, tiek kovinius šaudmenis bei artimos kovos veiksmus (stumdė, smūgiavo kumščiais, ginklais ir kitomis kūno sužalojimams daryti pritaikytomis priemonėmis, spardė kojomis), taip pat komendanto valandos metu vykdė ir asmenų judėjimo teisių suvaržymus. Tokių veiksmų metu buvo nužudyta 14 asmenų, o 837 asmenims buvo padaryti įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai.
Kalbant konkrečiai, asmenys šioje byloje buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 100 straipsnį dėl tyčinio civilių žudymo, jų sunkaus sveikatos sutrikdymo, vykdant ir remiant kitos valstybės – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir organizacijos – Tarybų Sąjungos komunistų partijos politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, civilių persekiojimo dėl politinių ir nacionalinių motyvų, pagal BK 101 straipsnį dėl tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu, pagal BK 103 straipsnio 1 dalį dėl nežmoniško elgesio su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis, jų sunkaus sužalojimo, bauginimo ir teroro priemonių prieš juos naudojimo, neteisėto suvaržymo ir laisvės atėmimo agresijos ir tarptautinio ginkluoto konflikto metu, pagal BK 111 straipsnio 1 dalį dėl įsakymo vykdyti tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką prieš civilius ir tokios atakos vykdymo, pagal BK 112 straipsnį dėl įsakymo karo veiksmuose panaudoti uždraustas karo priemones ir tokių karo priemonių panaudojimo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių nuostatas.
– Kuo priimtas sprendimas yra reikšmingas Lietuvoje formuojamai teismų praktikai? Gal galėtumėte išskirti esminius klausimus, kuriais kasacinės instancijos teismas pasisakė šioje byloje?
– Ši nutartis yra reikšminga keletu aspektų. Tai viena iš nedaugelio nutarčių, bylojanti apie sunkiausias – tarptautiniu lygmeniu nusikalstamomis pripažintas – veikas. Kita vertus, ji patvirtino negausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuri buvo formuojama iki šiol nagrinėjant genocido, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.
Žinoma, šio sprendimo reikšmė atsiskleidžia ir per jame pateiktus teisės aiškinimus, kaip antai: labai aiškiai, įvertinus tarptautinės teisės principus bei nuostatas, vadovaujantis aktualiais tarptautinės teisės šaltiniais (pradedant Hagos konvencijomis, Jungtinių Tautų Chartija, baigiant specializuotų teismų statutais – Niurnbergo, Tokijo tarptautinių karinių tribunolų statutais, Romos statutu (įsteigiančiu Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą)), nurodyti esminiai reikalavimai, reikšmingi šioje byloje nustatytų faktų teisiniam vertinimui:
- valstybės yra įsipareigojusios susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę;
- terminas „jėga“ apima labai platų sąrašą veikų, kurios tarptautinėje teisėje apibendrintai vadinamos agresija ir ginkluotu konfliktu. Tarptautinis ginkluotas konfliktas apibrėžiamas kaip bet koks valstybių nesutarimas, kuris sprendžiamas pasitelkiant ginkluotąsias pajėgas, nepriklausomai nuo priežasčių ir intensyvumo, taip pat nuo to, ar buvo oficialiai paskelbtas karas. Tiek sąvoka „nesutarimas“, tiek sąvoka „ginkluotosios pajėgos“ traktuojamos labai plačiai – tam, kad, vos atsiradus karinės jėgos panaudojimo situacijai, įsigaliotų tarptautinėje humanitarinėje teisėje nustatytos pareigos atskirti civilį nuo kario (kombatanto), karinį objektą nuo civilinio ir t. t., galiausiai tam, kad būtų apibrėžta, kas yra karo nusikaltimai;
- jei veikos buvo padarytos ginkluoto konflikto ir agresijos metu, tai yra pakankama sąlyga kvalifikuoti jas kaip karo nusikaltimus;
- bet koks jėgos panaudojimas gali būti įvertintas kaip keturių rūšių tarptautiniai nusikaltimai – agresija, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas. Nusikaltimai žmoniškumui tarptautinių teismų praktikoje paprastai siejami su karo konfliktais, todėl jų inkriminavimas dažnu atveju susijęs su ginkluoto konflikto egzistavimu.
Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, konstatuota, kad BK 100, 101, 103, 111, 112 straipsniuose įtvirtintos nusikaltimų sudėtys visiškai atitinka tarptautinėje teisėje tarptautiniais nusikaltimais pripažįstamas veikas – tai karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui.
Nustatyta, kad asmenims, persekiojamiems už tokio pobūdžio veikas, yra taikomas išimtinis persekiojimo mechanizmas (negalioja senaties terminai, negalioja draudimas taikyti baudžiamąjį įstatymą atgaline tvarka, už šias veikas persekioti galima net ir nesant tokių veikų tiesioginio draudimo nacionalinėje teisėje).
Išaiškinta, kad bet kuris nacionalinis teismas yra kompetentingas persekioti asmenį už padarytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui nepriklausomai nuo jų padarymo vietos, asmens, padariusio juos, pilietybės, jų draudimo nacionaliniu lygmeniu egzistavimo. Šį principą atliepia mūsų valstybės nacionalinis reguliavimas. BK 7 straipsnyje numatyta, kad už nusikaltimus, už kuriuos atsakomybė nustatyta tarptautinių sutarčių pagrindu, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas taikomas nepriklausomai nuo to, kokia yra asmenų pilietybė, gyvenamoji vieta, nusikaltimo padarymo vieta, veikos kriminalizavimas nacionalinėje teisėje. Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui yra būtent tie nusikaltimai, kurie priskiriami nusikaltimams, už kuriuos atsakomybė nustatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Šioje konkrečioje byloje veikos patenka į Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją ne tik universaliosios jurisdikcijos pagrindu (minėtas BK 7 straipsnis), bet ir dėl to, kad jos buvo padarytos Lietuvos valstybės teritorijoje (BK 4 straipsnis).
Pabrėžta, kad tokio pobūdžio bylose nuteistųjų padarytų veikų bendrumas turi būti vertinamas taikant bendrininkavimo institutą. Primintina, kad bendrininkavimas yra objektyviai ir subjektyviai suderinti veiksmai, kai visi bendrininkai ne tik faktiškai veikia kartu, bet ir suvokia kartu darantys neteisėtus veiksmus. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Konstatuota, kad nuteistųjų gynėjų nurodomas bendrų veiksmų nesuvokimo ir įsakymo vykdymo aspektas nepaneigia jų baudžiamosios atsakomybės, nes, pirma, nuteistieji, dėl kurių buvo paduoti kasaciniai skundai, buvo aukšto rango karininkai, ėjo skirtingo lygmens vadovaujamas pareigas, todėl teigti, kad jie nesuvokė jiems duodamų įsakymų turinio bei juos vykdant atliekamų veiksmų prieš civilius asmenis reikšmės, nėra teisinio ir loginio pagrindo. Antra, tarptautinėje teisėje nustatyta bei tarptautinių karo tribunolų praktikoje išaiškinta, kad įsakymo vykdymas nėra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui pagrindas.
Atmesti kasacinių skundų argumentai dėl civilinio ieškinio senaties šioje byloje pareikštiems reikalavimams atlyginti žalą netaikymo, nes šie argumentai buvo grindžiami klaidingu teismo kompetencijos aiškinti teisę vertinimu. Teismas, nesvarbu, kurios instancijos jis yra, vykdydamas teisingumą turi teisę ir pareigą byloje aiškinti įstatymus, kad galėtų juos taikyti, o ypač tuos, kurių prieštaringumą nulėmė oficialiosios teisėkūros klaidos, nes teisinių nuostatų tarpusavio prieštaravimų gali atsirasti teisėkūros proceso metu, netinkamai suderinus naujus teisės aktus su senaisiais. Būtent tokia situacija ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje. Atmesdama kasatorių argumentus, kad nuteistieji nėra tinkami civilinės atsakomybės dėl turtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai subjektai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tarptautinėje teisėje yra nustatyta ne tik individuali baudžiamoji atsakomybė, bet ir nuteistojo pareiga atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Atitinkamai civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytas šios atsakomybės sąlygų visetas. Jos taikymas grindžiamas individualios asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad pagal bendrą taisyklę žalą privalo atlyginti tas asmuo, kuris ją savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė. Bendroji taisyklė nėra absoliuti – įstatymuose gali būti nustatyti atvejai, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Tokiais atvejais kyla netiesioginė civilinė atsakomybė, tačiau ji kyla tik įstatymų nustatytais atvejais. Pagrindų taikyti minėtas bendrosios taisyklės išimtis šioje byloje nebuvo nustatyta.
– Šią bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjo septynių teisėjų kolegija, nors paprastai kasacinės instancijos teisme bylas nagrinėja trys teisėjai. Kas lėmė tokią teismo sudėtį?
– Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad trijų teisėjų kolegijos nagrinėjama kasacinė byla gali būti perduota nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jeigu tinkamas baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo pritaikymas byloje reikštų naują teisės normos aiškinimą teismų praktikoje. Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje – naujas aiškinimas buvo pateiktas tiek dėl in absentia (liet. už akių) proceso, dėl civilinių ieškinių senaties taikymo klausimų, dėl bendrininkavimo aspektų, kai karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui padaromi organizuotų karinių struktūrų, tokių kaip kariuomenė, tiek apskritai dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui požymių turinio atskleidimo. Iš dalies išplėstinės teisėjų kolegijos poreikį nulėmė ir bylos apimtis bei keliamų teisės klausimų sudėtingumas.
– Su kokiais organizaciniais iššūkiais susidūrėte nagrinėdami šią bylą?
– Matyt, su tais pačiais iššūkiais, kurie buvo iškilę ir žemesniųjų instancijų teismams, – nuteistųjų informavimo apie bylos nagrinėjimą ir bylos apimties. Kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gavo šią baudžiamąją bylą, ją sudarė net 800 tomų. Nors kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės klausimais, sprendžia, ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, tačiau tai atliekama vertinant ne tik žemesniųjų instancijų teismų priimtus procesinius sprendimus, bet ir visą bylos medžiagą. Taigi, esant tokiai bylos apimčiai, organizuoti darbą buvo nemenkas iššūkis. Vis dėlto kiti organizaciniai klausimai, kurie buvo iššūkiu žemesniųjų instancijų teismams, t. y. nuteistųjų gynėjų ir apskritai proceso dalyvių gausa, mūsų atveju nebuvo aktualūs, kadangi žodinis bylos nagrinėjimas visa apimtimi kasacinės instancijos teisme nevyko.
– Ši byla buvo nagrinėjama nedalyvaujant beveik visiems kaltinamiesiems. Kuo ypatingas toks procesas ir kaip jo metu užtikrinamos kaltinamųjų teisės? Ar kasacinės instancijos teisme buvo keliami klausimai dėl tokio proceso aspektų?
– Taip, tai buvo vienas iš pagrindinių aspektų, kurį kėlė visi kasatoriai.
Baudžiamoji byla nedalyvaujant kaltinamajam gali būti nagrinėjama tik tada, kai to primygtinai reikalauja teisingumo interesai ir yra įvykdyti procesiniai reikalavimai nedalyvaujančio kaltinamojo teisėms ir proceso teisingumui apsaugoti. Europos Žmogaus Teisių Teismas išskiria tokias in absentia proceso taikymo sąlygas: kaltinamojo teisė būti informuotam apie baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu (esant realiai galimybei jam pranešti ar sužinoti); būtinybė užtikrinti gynėjo dalyvavimą; kaltinamojo teisės į bylos peržiūrėjimą užtikrinimas, t. y. asmuo, nuteistas jam nedalyvaujant, sužinojęs apie procesą (kai jam apie tai anksčiau nebuvo žinoma), pagal nacionalinę teisę turi turėti realią galimybę pasiekti, kad jam pareikšti kaltinimai būtų iš naujo išnagrinėti iš esmės fakto ir teisės aspektais.
Svarbu pažymėti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paskelbta visų nuteistųjų paieška ir jų atžvilgiu buvo išduoti Europos arešto orderiai, šie orderiai buvo perduoti vykdyti kompetentingoms institucijoms, tačiau baudžiamajame procese nedalyvavusiems nuteistiesiems išduotų orderių įvykdyti nepavyko. Vienas iš tokių asmenų – Michailas Golovatovas 2011 m. liepos mėn. buvo sulaikytas Austrijoje, tačiau Lietuvos Respublikai nebuvo perduotas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys pripažinti baudžiamajame procese nedalyvavusius nuteistuosius įtariamaisiais, pranešimai apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir kaltinamieji aktai buvo išsiųsti Rusijos Federacijos generalinei prokuratūrai, prašant šiuos procesinius dokumentus įteikti nurodytiems asmenims. Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra atsisakė vykdyti šiuos teisinės pagalbos prašymus, motyvuodama tokį savo sprendimą tuo, kad to neįmanoma padaryti dėl galimos žalos esminiams Rusijos Federacijos interesams, kadangi Lietuva vykdo baudžiamąjį persekiojimą, taikydama baudžiamojo įstatymo, nustatančio veikos nusikalstamumą, griežtinančio bausmę, galiojimo atgaline tvarka principą.
Pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą teisiamajam posėdžiui, nutarė kaltinamiesiems užsienio valstybių piliečiams įteikti pranešimus apie teisiamojo posėdžio laiką tarptautinėse sutartyse ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai buvo išsiųsti pranešimai dėl teismo dokumentų įteikimo, taip pat kai kuriems nuteistiesiems nustatytais jų gyvenamųjų vietų adresais buvo išsiųsti teismo šaukimai, tačiau dauguma šaukimų grįžo neįteikti arba apie jų įteikimą duomenų nepateikta. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad informacija apie šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo pradžią, nurodant ir kaltinamųjų asmenybes, buvo išplatinta Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos visuomenės informavimo priemonėse. Byloje yra objektyvių duomenų, kad ši informacija tapo žinoma nuteistiesiems (pvz., nuteistasis M. Golovatovas žinojimą apie vykstantį procesą patvirtino Rusijos Federacijos laikraščiui duotame interviu, jis taip pat buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį). Tą pačią procedūrą atlikto ir kasacinės instancijos teismas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai išsiuntė pranešimus dėl teismo dokumentų įteikimo.
Kaip jau minėta, tokio proceso metu labai svarbios ir kitos dvi garantijos – gynėjo dalyvavimas ir galimybės peržiūrėti bylą buvimas. Šie reikalavimai taip pat buvo įgyvendinti. Visi nuteistieji, įskaitant tuos, dėl kurių buvo nagrinėjami kasaciniai skundai, viso proceso metu turėjo gynėjus, kurie tinkamai vykdė įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistiesiems paskirti gynėjai aktyviai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kai kurie iš jų pateikė ir kasacinius skundus.
Galiausiai nuteistieji, kurie nedalyvavo nagrinėjant bylą, turi besąlygišką teisę į bylos peržiūrėjimą apeliacinės instancijos teisme. Svarbu pažymėti, kad, 2021 m. rugsėjo mėn. pagal Europos arešto orderį suėmus šioje byloje nuteistą Aleksandrą Radkevičių, jo 2021 m. gruodžio 8 d. paduotas apeliacinis skundas buvo pradėtas nagrinėti Lietuvos apeliaciniame teisme. Taigi šioje byloje jau yra realiai naudojamasi galimybe, kad bylą peržiūrėtų apeliacinės instancijos teismas.
– Kaip jau minėjote, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad jei byla išnagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant, toks kaltinamasis gali bet kada paduoti apeliacinį skundą. Kokia kasacinės instancijos teismo nutarties reikšmė būsimiems apeliaciniams procesams (jei tokių būtų)?
– Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Apeliacinio teismo funkcija yra patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Vykdydamas šią funkciją, apeliacinės instancijos teismas tikrina ir vertina tiek fakto, tiek teisės klausimus, t. y. jo funkcija yra patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasacinės instancijos teismas gali pasisakyti tik teisės klausimais. Peržiūrint bylą, jei bus paduota apeliacinių skundų, apeliacinės instancijos teismas turės tinkamai įgyvendinti jam skirtas funkcijas.
– Žvelgiant į šiandienos įvykius Ukrainoje, atrodo, tarsi istorijos ratas apsisuko. Ko šių įvykių kontekste palinkėtumėte tarptautinei teisinei bendruomenei? Iš kur Jūs pati semiatės stiprybės, vykdydama savo pareigas?
– Stiprybė įsipareigota renkantis profesiją – sąžiningai, nešališkai, kvalifikuotai ir kokybiškai atlikti profesinę teisėjo pareigą ir misiją. Šiandienos situacija Ukrainoje įpareigoja savo funkcijas atlikti su dar didesne atsakomybe.
Tarptautinei teisinei bendruomenei palinkėčiau tos pačios stiprybės, profesinio susiklausymo ir pasitikėjimo, tikėjimo tiek savo vykdoma misija, tiek kitų valia tinkamai atlikti savo pareigas.
KOMENTARAI
Nida Grunskienė, Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė
Mūsų šalyje Sovietinės armijos per 1991 m. sausio mėn. įvykius padarytus karo nusikaltimus Lietuvos prokurorai tyrė dvidešimt metų. Deja, bet nei šio išskirtinio ikiteisminio tyrimo pradžioje, nei vėlesniuose jo etapuose jie nesulaukė pagalbos iš kitur, tad visa jų patirtis buvo įgyta sunkiu, atkakliu darbu, savarankiškai ir daugeliu atvejų pirmą kartą įveikiant visiškai netikėtus iššūkius ir kliūtis, kurių šiame ikiteisminiame tyrime buvo itin gausu.
Nepaisant to, šiandien turime mums visiems labai svarbų rezultatą – 67 asmenys teismo buvo pripažinti kaltais ir nuteisti. Tai pasiekusiais kolegomis prokurorais nuoširdžiai žaviuosi ir didžiuojuosi.
Visa tai leidžia mums labai gerai suprasti, kokioje situacijoje šiuo metu yra Ukrainos prokuratūra, vykdanti beprecedenčio masto ir sudėtingumo baudžiamąjį persekiojimą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Ukrainos prokuratūrai kitų valstybių pagalba yra būtina ir ji bus daug efektyvesnė, jei skirtingos šalys vienys pajėgas ir veiks sutelktai, – būtent tokią įžvalgą lemia mūsų prokurorų patirtis, įgyta Sausio 13-osios byloje. Ir tik kalbėti apie pagalbą nepakanka, reikia priimti sprendimus ir veikti, o tai, manau, šiuo metu gana sėkmingai darome.
Priminsiu, kad šių metų kovo 1 d. pradėjome ikiteisminį tyrimą pagal tris Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius: dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, dėl agresijos ir dėl draudžiamų karo atakų.
Šio tyrimo tikslas yra rinkti ir dokumentuoti iš Ukrainos į kitas Europos šalis besitraukiančių žmonių parodymus bei visą kitą įmanomą medžiagą, kuri galėtų būti panaudojama patraukiant kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Lietuvoje pradėtą ikiteisminį tyrimą atlieka bendra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų, Lietuvos kriminalinės policijos biuro bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ikiteisminio tyrimo pareigūnų tyrimo grupė.
Viena iš šios grupės užduočių – susisiekti su atvykusiais iš Ukrainos žmonėmis, kurių Lietuvoje jau yra virš 50 000. Dalis jų patys asmeniškai matė ir savo turimais įrenginiais yra fotografavę, filmavę Ukrainoje vykdomus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, taip pat yra ir nukentėjusių nuo šių nusikaltimų, todėl pareigūnų užduotis – paraginti juos liudyti ikiteisminiame tyrime.
Tinkamai užfiksuoti šių žmonių liudijimai bei visa vaizdinė dokumentinė medžiaga yra itin reikšminga siekiant vėliau teisme įrodyti įvykdytus karo nusikaltimus, nusikaltėlių tapatybes ir kitas nusikaltimų aplinkybes, todėl ją ketinama perduoti Ukrainos prokuratūrai. Tai nėra lengva, nes atvykę į Lietuvą karo pabėgėliai pirmiausia sprendžia laikino būsto, vaikų ir vyresnių žmonių priežiūros, sveikatos bei įsidarbinimo klausimus, taip pat yra patyrę didelių dvasinių išgyvenimų dėl prarastų ar Ukrainoje likusių artimųjų bei kitokių sukrėtimų.
Lietuvos teisėsauga siekia, kad liudijimas ikiteisminiame tyrime bei turimos dokumentinės medžiagos perdavimas jiems būtų kuo patogesnis ir paprastesnis. Tam buvo sukurta ir speciali interneto svetainė, apie kurią bei kitas liudijimo galimybes registracijos metu yra informuojamas kiekvienas iš Ukrainos atvykęs asmuo. Minėtoje interneto svetainėje lietuvių, ukrainiečių, rusų ir anglų kalbomis pateikiami aktualių teisinių sąvokų paaiškinimai bei karo nusikaltimų pavyzdžiai.
Taip pat nuo pirmųjų karo Ukrainoje dienų siekėme telkti bendram darbui užsienio valstybių teisėsaugos institucijas. Aktyviai įsitraukusios ir didžiulį organizacinį darbą nuveikusios Lietuvos nacionalinės narės Eurojuste prokurorės Margaritos Šniutytės-Daugėlienės, kuri 2022 m. birželio 28 d. buvo išrinkta eiti Eurojusto viceprezidentės pareigas, dėka Hagoje įvyko keli tarptautiniai koordinaciniai pasitarimai dėl karo nusikaltimų Ukrainoje tyrimo ir tarptautinio bendradarbiavimo, pradėjo veikti jungtinė tyrimo grupė, kurios narėmis šiuo metu jau yra 6 valstybės bei Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuratūra, o į Lietuvos prokuratūros lyderystę padedant Ukrainai tirti karo nusikaltimus dėmesį atkreipė ne tik kitų valstybių teisėsaugos institucijos, bet ir tarptautinė žiniasklaida. Noriu pabrėžti, kad Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroro dalyvavimas tokioje grupėje yra pirmasis ir išskirtinis atvejis, parodantis Lietuvos iniciatyvos reikšmingumą tarptautiniu mastu.
Pagrindinės šios jungtinės tyrimo grupės užduotys – rasti optimaliausius sprendimus dėl unifikuoto ir koordinuoto įrodymų rinkimo, išvengti darbų dubliavimo, užtikrinti, kad surinkti įrodymai būtų tinkami vėlesniam teismo procesui Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme. Vienas iš šias užduotis turinčių padėti įgyvendinti sprendimų – bendra informacinė duomenų platforma. Jos sukūrimas irgi yra išskirtinis iššūkis, nes niekas nieko panašaus nėra kūręs, tačiau nuo pat pradžių buvau įsitikinusi ir tą nuolat kartoju kolegoms iš įvairių šalių, kad šioje situacijoje būtina ieškoti netradicinių, tačiau teisėtų, operatyvių ir efektyvių bendradarbiavimo sprendimų. Ar tai būtų duomenų rinkimas ir saugojimas, ar atvirų šaltinių duomenų analizė.
Taip pat siekiame padėti Ukrainos prokurorams ir kitais būdais. Suderinus su Ukrainos generaline prokuratūra, gegužės mėnesį į Ukrainą buvo išvykusios dvi prokurorų ir pareigūnų bei ekspertų grupės, kurios dalyvavo Kyjivo ir Charkovo srityje atliekamuose tyrimo veiksmuose: įvykio vietų, sunaikintų civilinių objektų, sprogimo vietų, sugadintos karinės technikos apžiūrose, nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausose.
Noriu pabrėžti, kad tiek Lietuva, tiek kitos valstybės, su kurių institucijų atstovais ne kartą kalbėjomės, laikosi principinės nuostatos, jog pagrindinė kompetencija baudžiamąja tvarka persekioti asmenis už vykdomą karo agresiją šiuo atveju priklauso Ukrainos prokuratūrai.
Gabija Grigaitė-Daugirdė, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministrė
Tarptautinis Teisingumo Teismas kaip pagrindinis Jungtinių Tautų teisminis organas nagrinėja išimtinai valstybių tarptautinės atsakomybės klausimus, todėl šiame teisme nagrinėjamo ginčo šalys gali būti tik valstybės. Šio teismo jurisdikcija apima tarptautinius teisinius ginčus, kuriuose keliami klausimai dėl tarptautinės teisės ir sutarčių aiškinimo bei taikymo, tarptautinės teisės pažeidimo faktų nustatymo bei dėl jų kylančios valstybių atsakomybės. Nors visos Jungtinių Tautų valstybės narės yra Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto šalys, šis teismas gali nagrinėti tik tuos ginčus, kuriuos ginčo šalys perduoda abipusiu sutarimu arba vienos šalies pareiškimu (jei kita ginčo šalis specialia deklaracija pripažįsta šio teismo jurisdikciją dėl konkretaus ginčo arba yra iš anksto pripažinusi privalomąją teismo jurisdikciją). Taip pat Tarptautinis Teisingumo Teismas nagrinėja ginčus dėl tarptautinių sutarčių tinkamo aiškinimo, taikymo ar vykdymo, kai šiose sutartyse tiesiogiai numatyta, kad ginčus, kylančius iš šių sutarčių, pavedama spręsti šiam teismui.
Svarbu pažymėti, kad Lietuva taip pat dalyvaus šioje byloje. Tai bus pirmasis atvejis, kai Lietuva įsitrauks į Tarptautinio Teisingumo Teismo nagrinėjamą bylą trečiosios šalies teisėmis, todėl taip pat įgis institucinės ir ekspertinės patirties. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 25 d. rezoliucija Teisingumo ministerija įgaliota atstovauti valstybei šioje byloje. Tai reiškia, kad teisingumo ministrės įgalioti teisininkai veiks kaip valstybės agentai ir atliks byloje įvairius procesinius veiksmus, pavyzdžiui, pateiks deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į bylą, rašytines pastabas, dalyvaus teismo posėdyje. Teisingumo ministrės įsakymu jau yra sudaryta tarptautinės viešosios teisės srityje dirbančių tarptautinių ekspertų darbo grupė, kurios tikslas – padėti Teisingumo ministerijai parengti procesinius dokumentus dėl Lietuvos stojimo ir dalyvavimo nurodytoje byloje. Atstovaudama Lietuvai, Teisingumo ministerija konsultuosis su tarptautinės teisės specialistais iš įvairių Europos universitetų, tarptautinę teisę praktikuojančiais advokatais, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, derins savo veiksmus su Ukrainos ir kitų valstybių valdžios įstaigomis. Sutarta, kad visos Baltijos valstybės įsitrauks į šį teismo procesą Ukrainos pusėje. Taip pat į bylą raginamos įstoti ir kitos valstybės, kurios smerkia Rusijos vykdomą karinę agresiją ir tarptautinius nusikaltimus. Lietuva įvairiuose Europos Sąjungos Tarybos renginiuose siūlė valstybėms koordinuoti savo veiksmus tarpusavyje, taip pat mūsų valstybė pasiūlė savo ekspertinę ir techninę paramą, rengiant procesinius dokumentus. Dalyvaudama šioje byloje Lietuva prisidės prie JT Genocido konvencijos kaip ypač svarbaus tarptautinės teisės šaltinio aiškinimo doktrinos formavimo, taip pat suteiks Ukrainai teisinę ir ekspertinę pagalbą byloje keliamais klausimais.
Kitos tarptautinės teisminės institucijos – Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroras taip pat pradėjo tyrimą dėl Ukrainoje vykdomų tarptautinių nusikaltimų, renkami karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido įrodymai, nustatinėjami šių nusikaltimų vykdytojai, tačiau šis tyrimas negali būti tapatinamas su jau minėta Tarptautiniame Teisingumo Teisme inicijuota byla. Tarptautinėje teisėje egzistuoja atskiri atsakomybės už tarptautinei teisei prieštaraujantį veikimą ar neveikimą institutai, kurių tikslams įgyvendinti sukurtos skirtingos tarptautinės teisminės institucijos. Tarptautiniame Teisingumo Teisme nagrinėjami su valstybių atsakomybe už tarptautinės teisės pažeidimus susiję klausimai, todėl, kaip jau minėta, šiame teisme bylos šalimis gali būti tik valstybės. Pavyzdžiui, minėtoje Ukrainos prieš Rusiją byloje galėtų būti pripažinta, kad Rusija pažeidė tarptautinę teisę, apgaulingai kaltindama Ukrainą genocido vykdymu ir panaudodama ginkluotą jėgą, o kartu su pažeidimo nustatymu būtų nurodyta ir reparacijos (nuostolių atlyginimo) pareiga. Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme nagrinėjama asmenų individuali baudžiamoji atsakomybė už sunkiausius tarptautinius nusikaltimus (genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo ir agresijos nusikaltimus). Šiame teisme paprastai teisiami tarptautinių nusikaltimų vykdymo grandinėje aukštas pozicijas užimantys valstybių ar tarptautinius nusikaltimus vykdžiusių nevalstybinių darinių pareigūnai, išimtiniais atvejais jiems gali būti skiriamos ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Skirtingai nuo Tarptautinio Teisingumo Teismo proceso, kuriame valstybės nedalyvavimas teismo posėdyje neužkerta kelio valstybės atsakomybės pripažinimui, Tarptautinio Baudžiamojo Teismo procedūros nenumato galimybės priimti teismo sprendimo kaltinamajam nedalyvaujant.
Šiuo metu kyla diskusijos ir dėl specialios institucijos – tarptautinio baudžiamojo tribunolo steigimo. Teisingumo ministerija, gavusi geriausių tarptautinės viešosios teisės ekspertų ir tarptautinės baudžiamosios teisės srityje praktikuojančių teisininkų raginimą steigti tarptautinį baudžiamąją tribunolą agresijos prieš Ukrainą nusikaltimui tirti, siūlo diskusijas dėl tokio tribunolo steigimo tęsti politiniu lygmeniu, nes tai gali padaryti tik valstybės ir sprendimus turi priimti šiuo metu valstybėms vadovaujantys politikai. Ši iniciatyva yra labai svarbi, siekiant Rusijos ir Baltarusijos režimų aukščiausiųjų politinių ir karinių pareigūnų baudžiamosios atsakomybės už agresijos nusikaltimą, kuris nulėmė tolesnius sistemingus pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus, galinčius prilygti genocidui. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad aukščiausi šalies pareigūnai paprastai tiesiogiai nevykdo karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui, todėl įrodyti jų atsakomybę yra itin sudėtinga. Turint omenyje, jog agresijos nusikaltimas yra valstybei vadovaujančių asmenų lygmens nusikaltimas, jam įrodyti nereikia sudėtingo įkalčių rinkimo proceso, tam gali užtekti viešai prieinamos informacijos (valdžios atstovų pasisakymų, jų interviu bei vertinimų, leidžiančių nustatyti agresijos nusikaltimo sudėtį, t. y. asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, valią vykdyti agresijos aktą ir tokio akto įvykdymą, kuris savo pobūdžiu akivaizdžiai pažeidė Jungtinių Tautų Chartiją).
Toks specialusis tribunolas reikalingas todėl, kad šiuo metu egzistuojančių tarptautinių teisinių institutų baudžiamajai atsakomybei už agresijos nusikaltimą nepakanka. Agresijos nusikaltimas Romos statute, pagal kurį veikia Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, atsirado vėliausiai, šių pakeitimų nėra ratifikavusios nei Ukraina, nei Rusija, todėl šis teismas negali nei tirti, nei nagrinėti bylos dėl prieš Ukrainą įvykdyto agresijos nusikaltimo. Pagal Romos statutą dar egzistuoja teorinė galimybė Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme inicijuoti agresijos nusikaltimo tyrimą pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos kreipimąsi, tačiau, turint omenyje tai, jog Rusijos Federacija turi veto teisę, tokio kreipimosi nesulauksime.
Valstybės yra laisvos susitarti dėl naujų tarptautinės teisės taisyklių, kurios leistų užtikrinti tarptautinį teisingumą ir sudaryti esmines prielaidas taikiam ateities kartų egzistavimui. Būtent todėl, Teisingumo ministerijos nuomone, ir turėtų būti kuriamas papildomas tarptautinis teisinis mechanizmas – ad hoc specialusis tribunolas, skirtas asmenims, atsakingiems už agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą, nubausti. Šis klausimas yra vienas svarbiausių ministerijos prioritetų, siekiant teisingumo Ukrainos žmonėms. Teisingumo ministerija kartu su Teisės ir demokratijos centru (angl. Justice Hub) 2022 m. gegužės 6 d. Vilniuje organizavo tarptautinę konferenciją „Baudžiamoji atsakomybė už agresiją prieš Ukrainą. Kaip įvykdyti teisingumą?“, kurioje dalyvavo daugiau nei šimtas tarptautinės teisės ekspertų, politikų ir kitų visuomenės veikėjų iš įvairių šalių. Konferencijos metu buvo aptartas valstybių tarpusavio bendradarbiavimas ir galimi specialaus tribunolo steigimo modeliai, jo jurisdikcija ir proceso taisyklės. Teisingumo ministerija tarptautiniu mastu nuolat primena apie būtinybę politiniu lygmeniu tęsti diskusijas dėl specialaus tribunolo steigimo ir galimo jo funkcionavimo modelio.