Norint įvertinti tokių veiksmų teisėtumą, pirmiausia svarbu sužinoti, kam priklauso automobilių stovėjimo aikštelė ar atskira parkavimo vieta.
Jei automobilių stovėjimo aikštelės ar stovėjimo vietos yra viešosios nuosavybės objektai, t. y. priklauso valstybei ar savivaldybei, vadinasi, automobilių stovėjimo vietos yra viešos, bendro naudojimo ir jomis gali naudotis visi asmenys, norintys parkuoti automobilius. Tokiomis aikštelėmis žmonės gali naudotis nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena šalia esančiuose pastatuose. Statyti automobilius vairuotojai gali net ir tais atvejais, kai pagal automobilių stovėjimo aikštelės buvimo vietą gali susidaryti nuomonė, kad konkretaus gyvenamojo ar kitos paskirties pastato kiemas skirtas būtent šiuose pastatuose gyvenančių ar dirbančių asmenų transporto priemonių parkavimui.
Tokiais atvejais asmenys negali savintis parkavimo vietų, t. y. statyti fizinių kliūčių, montuoti užtvarų, kabinti grandinių ir pan. Tokie veiksmai gali užtraukti administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą ar neteisėtą užtvarų įrengimą. Jei automobilių parkavimo vietos ar stovėjimo aikštelė yra privačios nuosavybės objektai, kas paprastai būna tais atvejais, kai aikštelės įrengiamos prie naujos statybos gyvenamųjų namų, tuomet gyventojas, norėdamas automobilį parkuoti privačioje stovėjimo vietoje, turi pastarąją išsipirkti ar išsinuomoti, t. y. įgyti teisę naudotis dalimi stovėjimo aikštelės.
Perkant būstą naujos statybos name iš nekilnojamojo turto vystytojo ar kitų asmenų kartu su gyvenamąja patalpa paprastai nuosavybėn įgyjama ir atitinkama dalis automobilių stovėjimo aikštelės, t. y. automobilio stovėjimo vieta. Svarbu paminėti, jog, pagal esamą teisinį reglamentavimą, įgyjama nuosavybės teisė būtent į dalį automobilių stovėjimo aikštelės. Atskiros parkavimo vietos išsipirkimas nėra galimas ir įmanomas jos nesuformavus kaip atskiro žemės sklypo ir neatidalinus iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Visgi net ir parkavimo vietos išsipirkimas negarantuoja, kad kiti gyventojai nestatys savo transporto priemonių į vietą, kurią asmuo laiko sava, nes visi bendraturčiai turi vienodas teises naudotis privačia aikštele. Pavyzdžiui, jei aikštelę yra išsipirkę 20 asmenų, bus laikoma, kad kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklauso po 1/20 automobilių stovėjimo aikštelės dalį.
Kylant ginčams, pavyzdžiui, tais atvejais, kai stovėjimo vietų kiekis yra nedidelis, o kitas asmuo parkuoja du ar tris automobilius, taip atimdamas kitų galimybę parkuoti savo transporto priemones, visi bendraturčiai turėtų mėginti taikiai susitarti dėl aikštelės naudojimo tvarkos. Neretai gyvenamojo pastato gyventojai būną sukūrę grupes socialiniuose tinkluose, skirtas įvairių klausimų ir problemų, susijusių su gyvenamuoju pastatu, jo remontu ar automobilių stovėjimo vietomis aptarimui, kurios gali tapti efektyviu įrankiu spręsti tarpusavio nesutarimus ir dėl parkavimo vietų.
Nepavykus susitarti taikiai, asmenims, kurių teisės pažeidžiamos, belieka galimybė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo. Tad fizinių kliūčių statyti automobilius įrengimas konkrečiose automobilių stovėjimo vietose teisėtai įmanomas tik automobilių stovėjimo aikštelių bendraturčiams susitarus dėl konkrečios automobilių stovėjimo aikštelės naudojimo tvarkos arba pastarąją nustačius teismui.
Siekiant, kad kiti asmenys, nesantys konkretaus pastato gyventojai ir / ar nesusiję su konkrečiu pastatu kitais pagrindais, nestatytų savo automobilių privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, gali būti įrengiami atitvarai. Tačiau jų įrengimas privalo būti suderintas su atitinkamomis vietos savivaldos institucijomis ar jų įgaliota institucija. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo ketinamo įrengti užtvaro matmenų, būtina gauti ir statybą leidžiantį dokumentą. Svarbu žinoti, kad šių metų. sausio mėn. policija techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo nebederina.