Nors, anot V. Turonio, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, Bažnyčia nėra griežtai atskirta nuo valstybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra tokių įstatymų, kaip Prancūzijoje, nurodančių griežtą poziciją dėl religinių simbolių naudojimo ar bažnytinės santuokos sudarymo. Be to, mokymo ir auklėjimo įstaigose, tėvų pageidavimu, mokoma tikybos. Taip pat svarbu, kad Lietuvos valstybė su Šventuoju Sostu yra sudariusi tris tarptautines sutartis.
– Pone Turoni, kartais girdime, kad Lietuva yra pasaulietinė valstybė ir kad Lietuvoje Bažnyčia nuo valstybės atskirta. Ar, teisiškai žiūrint į Konstituciją, šie teiginiai teisingi?
– Iš pradžių reikėtų pasakyti, kad mes gyvename posovietinėje erdvėje ir valstybės bei Bažnyčios santykiai daugybę metų buvo grindžiami ir plėtojami remiantis ateizmo filosofijos perspektyva, todėl nenuostabu, kad ir šiuolaikinė visuomenė yra perėmusi tam tikras tendencijas savo viešajame diskurse. Trumpai atsakant, Lietuva, be abejonės, yra pasaulietinė valstybė, tačiau Bažnyčia nėra atskirta nuo valstybės taip, kokia viešoje erdvėje yra dominuojanti nuomonė, t. y. ne ateistinė.
Teisiškai kalbant, Lietuvos Konstitucija įtvirtina Bažnyčios ir valstybės atskirumo principą, kas yra nevisiškai tai, ką LTSR Konstitucijos 50 straipsnis įvardijo nustatydamas, kad Bažnyčia Lietuvos TSR yra atskirta nuo valstybės ir mokykla – nuo Bažnyčios. Taigi kas tas Bažnyčios ir valstybės atskirumo principas?
– Taip, nes Jūs tą principą iškeliate magistro darbe ir teigiate, kad apie atskirumą mes dar mažai žinome.
– Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. išaiškino, kad konstitucinis valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Taigi dėl Lietuvos valstybės pasaulietiškumo teisine prasme abejonių kaip ir nėra, lieka klausimas dėl konstitucinio valstybės ir Bažnyčios atskirumo principo turinio.
– Kuo tai skiriasi nuo atskyrimo ir kaip tas atskirumas reiškiasi?
– Teisiniu atžvilgiu nėra lengva atsakyti, nes santykis tarp Bažnyčios (apskritai tarp religijų) ir valstybės yra ne tik teisės klausimas, bet ir tarpdalykinis bei politikos klausimas. Štai ką sako Lietuvos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime: „Bažnyčios nevalstybiškumas pasireiškia tuo, kad bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus, jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus.“
Kadangi konstitucinė jurisprudencinė doktrina plėtojama ir apskritai teisės mokslas Lietuvoje plėtojamas, ateityje mes galėsime kalbėti daugiau. Tačiau kokią kryptį formuoja būtent šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, stengiausi ištirti Europos Sąjungos valstybių pasaulietiškumo įgyvendinimo modelius ir pabandyti pasakyti, kuris iš tų modelių pagal mūsų vidaus teisės aktus, lyginant juos su kitų valstybių teisės aktais, yra panašiausias ir apie kurį galima būtų sakyti, kad štai tokiu keliu mes turbūt ir eisime.
– Nagrinėjote Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos modelius. Kuo jie skiriasi? Kokie jie apskritai yra?
– Pataisysiu – tai buvo Prancūzijos, Anglijos ir Italijos modeliai. Rėmiausi tokia tipologija, kuri, mano galva, yra viena iš aiškesnių, kur ryškus bent jau teorinis modelių skirtumas. Tai yra valstybinės religijos modelis, kuriam atstovauja Anglija. Taip pat – Bažnyčios ir valstybės griežto atskyrimo (kitaip – laicistinis) modelis, kurio tėvynė – Prancūzija. Ir valstybės bei Bažnyčios bendradarbiavimo modelis, įgyvedinamas arba įtvirtintas Italijoje.
– Papasakokite apie kiekvieną modelį atskirai.
– Kalbant apie pasaulietinės valstybės įgyvendinimo modelius, dažnai net ir Lietuvos teisininkų diskurse matoma problema ta, kad mes dėl posovietinės erdvės palikimo įsivaizduojame, jog valstybinės religijos modelis tikrai prieštarauja pasaulietinės valstybės principui, kad tokia valstybė, kurioje įtvirtinta valstybinė religija, tikrai negali būti siejama su demokratija. Tačiau turime pakankamai aiškių Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų, kurie sako, kad net valstybinės religijos modelis, Bažnyčios ir valstybės atskyrimo modelis bei bendradarbiavimo modelis atitinka Europos žmogaus teisių konvencijos dvasią ir turinį, taip pat jie visi yra demokratiniai.
Šiuo atveju galima pasakyti, kad Anglijos valstybinės religijos modelis pasižymi tuo, jog aukščiausiai Bažnyčios galvai (t. y. Anglijos karalienei) taikomi specialūs reikalavimai. Pavyzdžiui, ji negali būti jokios kitos, kaip tik anglikonybės, išpažinėja. Jeigu ji sumanytų ištekėti už kokios nors kitos religijos atstovo, automatiškai netektų sosto. Taip pat teisiniu atžvilgiu įdomu tai, kad Anglijos bažnyčios kanonai Anglijoje yra sudedamoji teisės dalis.
Visa tai būtų neįmanoma tokioje valstybėje, kaip Prancūzija, kur nuo 1905 m. įsigaliojo Bažnyčios ir valstybės atskyrimo įstatymas. Griežtą atskyrimą rodo ir įdomi detalė: baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma kunigams, dvasininkams, jeigu jie, pavyzdžiui, sutuoktų asmenis anksčiau, nei būtų sudaryta civilinė santuoka. Jei neklystu, taip pat galėtų būti taikoma apie 7 tūkst. eurų bauda. Laicistinis (Bažnyčios ir valstybės atskyrimo) modelis Prancūzijoje turbūt labiausiai žinomas dėl religinių simbolių viešoje erdvėje draudimo. T. y. išleistas įstatymas, kuris draudžia mokiniams viešose mokyklose dėvėti religinius simbolius, vėliau buvo išleistas įstatymas, kuris viešoje erdvėje draudžia dėvėti ir visą kūną dengiančius drabužius.
Italijoje yra įtvirtintas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo modelis. Jau Konstitucijoje aptinkame tam tikrų normų, kurios teigia, kad valstybė bendradarbiauja su bažnyčiomis, religinėmis organizacijomis. Beje, Lietuvos Konstitucijos 43 straipsnio normoje yra įtvirtinta, kad bažnyčių bei religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu. Ši norma labai svarbi tuo, kad Konstitucijoje tai vienintelė vieta, kur susitarimas yra iškeltas prieš įstatymą.
– Lietuva, ko gero, yra arčiausiai Italijos modelio?
– Be abejonės. Dar galima pasakyti, kad tas pats 43 Lietuvos Konstitucijos straipsnis įvardija, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Taigi dažniausiai žmonės, kai mini Bažnyčios ir valstybės atskyrimą ir jį taiko Lietuvai, ir vadovaujasi būtent šia nuostata: sako, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, vadinasi, natūraliai Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Tai, kaip minėjau, nėra visiškai tikslu, bet akivaizdu, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos ir automatiškai pasaulietinės valstybės įgyvendinimo modelis, esantis Anglijoje, šiuo atveju mums netinkamas.
Kalbant apie laicistinį pasaulietiškumo įgyvendinimą Prancūzijoje, akivaizdu, kad valstybė nelabai linkusi bendradarbiauti, t. y. tam, ką valstybė nustato savo aktais, turi paklusti religinės bendruomenės. Be abejonės, yra tam tikra autonomija, tačiau minėtas faktas apie reguliuojamą santuokos sudarymą ir įstatymu numatytą baudžiamąją atsakomybę už pažeidimą, griežta pozicija dėl veido dengimo ir religinių simbolių mokyklose automatiškai parodo, kad Lietuvoje šis pasaulietinės valstybės įgyvendinimo modelis greičiausiai būtų netinkamas, nes Lietuvos Konstitucijos 40 straipsnis sako, jog valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat jose, tėvų pageidavimu, mokoma tikybos.
Galima sakyti, kad religinė raiška, tiek vieša, tiek privati, Lietuvos Respublikoje yra pageidautina ir vertintina kaip ilgalaikė Lietuvos istorinio, kultūrinio gyvenimo dalis, padariusi įtaką Lietuvos valstybingumui per istorijos tėkmę. Tuomet lieka klausimas – jei Konstitucijos nuostatos nurodo į bendradarbiavimą, kokio lygio ir kokiose srityse tas bendradarbiavimas gali būti. Kol kas tai Lietuvos teisės mokslo bei praktikos mįslė ir diskusijoms atviras laukas.
Kita vertus, reikia paminėti didžiausią Lietuvos religinę bendruomenę katalikus. Lietuvos valstybė su Šventuoju Sostu yra sudariusi tris tarptautines sutartis, t. y. dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, taip pat – dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados. Šios sutartys turi ypatingą reikšmę ir Lietuvos teisės sistemai, kaip konstitucinės nuostatos, kuri tvirtina, kad bažnyčių ir religinių organizacijų būklė valstybėje yra nustatoma susitarimu arba įstatymu, įgyvendinimo pavyzdys.