Kalbant apie ginkluotę, tarptautinė humanitarinė teisė nustato bendruosius principus ir taisykles, kokie ginklai gali būti naudojami karo veiksmams, ir draudžia tam tikrų ginklų panaudojimą. Paskata tokioms taisyklėms – siekis sumažinti kančias, kurias sukelia ginkluotas konfliktas. Todėl tarptautinė humanitarinė teisė reguliuoja kovotojų elgesį bei karo būdus ir metodus, tarp jų – ir ribojimus ginkluotei. Svarbu tai, kad tarptautinė humanitarinė teisė galioja tik ginkluoto konflikto metu.
Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis ir trys jos principai
1970 m. kovo 5 d. įsigaliojo Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, prie kurios yra prisijungusios beveik visos valstybės, tarp jų – ir Rusija, Ukraina bei visos NATO aljanso narės. Ši sutartis sudaryta, siekiant riboti branduolinio ginklo kūrimą ir apima tris kertinius principus: draudimą platinti, nusiginklavimą bei taikų branduolinės energijos panaudojimą. Šalys, kurios sutarties sudarymo metu neturėjo branduolinio ginklo, įsipareigojo tokių ginklų neįgyti, o branduolinio ginklo turėtojos įsipareigojo imtis veiksmų, kad būtų atsisakyta tokios ginkluotės. Tačiau susitarimas dėl nusiginklavimo kol kas nėra pasiektas.
Penkios branduolinio ginklo turėtojos – Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Rusija, Kinija ir Prancūzija. Nors Sutartis riboja branduolinio ginklo platinimą ir siekia branduolinio nusiginklavimo, tačiau jos sąlygos nedraudžia tokio ginklo panaudojimo.
Tarptautinis Teisingumo Teismas: neteisėtas gali būti net ir grasinimas
Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) 1996 metų patariamojoje nuomonėje yra pasisakęs apie grasinimą branduoliniu ginklu ir jo naudojimą. TTT yra pagrindinis Jungtinių Tautų teisminis organas, įkurtas 1945 metais Jungtinių Tautų Chartijos bei veikiantis Hagoje. Teismo paskirtis – pagal tarptautinę viešąją teisę spręsti tarp valstybių kylančius ginčus bei teikti patariamąsias nuomones tarptautinės teisės klausimais.
1994 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Rezoliucija kreipėsi į TTT dėl patariamosios nuomonės dėl grasinimo branduoliniu ginklu ir jo panaudojimo suderinamumo su tarptautine teise. Teismas pastebėjo, jog bendrai branduolinio ginklo panaudojimas nėra draudžiamas, tačiau taip pat atkreipė dėmesį, jog tik labai retais atvejais tokio ginklo panaudojimas galėtų būti suderinamas su tarptautinės humanitarinės teisės principais.
Teismo nuomone, jei pats jėgos panaudojimas yra arba būtų neteisėtas, tuomet, vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartija, net ir grasinimas panaudoti branduolinį ginklą taip pat yra neteisėtas. Tačiau Teismas neatmetė galimybės, jog tam tikrais išskirtiniais atvejais, kaip paskutinė priemonė, branduolinio ginklo panaudojimas galėtų būti laikomas teisėtu, kuomet reikalingas savigynai gręsiant pavojui valstybės išlikimui.
Karinio konflikto metu svarbus proporcingumo principas, kuris, Teismo vertinimu, sunkiai suderinamas su branduolinio ginklo panaudojimu dėl jo pobūdžio. Karinių veiksmų metu svarbu atskirti civilius nuo kovotojų, o kovojančios valstybės neturėtų naudoti ginklų, kurie negeba atskirti civilinių ir karinių objektų; taip pat ir ginkluotė, naudojama prieš kovotojus, neturėtų jiems sukelti nereikalingų papildomų kančių. Branduolinių ginklų panaudojimas sunkiai galėtų atitikti šiuos paminėtus principus.
Taigi, vadovaujantis viešosios tarptautinės teisės principais, branduolinio ginklo panaudojimas galėtų būti laikomas teisėtu tik tuo atveju, jei jis būtų panaudotas tos valstybės, kuri ginasi, ir tik kaip paskutinė likusi priemonė apsaugoti valstybės egzistavimui.
Julija Kalpokienė yra LJAA narė, advokato padėjėja, dėstytoja