Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu pritarė ir kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų panaudojimui tiriant drausminius ir tarnybinius nusižengimus. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas atskiras kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo atvejis, t. y. šios informacijos panaudojimas tik specialiu tikslu – korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimui.
Šiuo atveju primintina, kad populiariausi kriminalinės žvalgybos veiksmai – susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slapta kontrolė; slaptas patekimas į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones; nusikalstamos veikos imitavimas ir šių veiksmų įvairios kombinacijos.
Kaip matyti, šių labiausiai privatų asmens gyvenimą ribojančių teisėsaugos veiksmų kartelė teismų praktikoje nuleista visai žemai – jie pateisinami ir priimami tiek tiriant sprendžiant kaltės dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo klausimą, tiek taikant drausminę ar tarnybinę atsakomybę. Todėl teismo salėse nuskambantis gynybos sarkastiškas klausimas, ar greitai kriminalinės žvalgybos protokolus pamatysime ir administracinių nusižengimų bylose, nėra toks jau ir sarkastiškas.
Tačiau su tokiu kartelės nuleidimu nesutiko ES Teisingumo Teismas, kurio praktika aptariant žmogaus teises, bent jau Lietuvoje, cituojama retai, nors šio teismo 2021 m. kovo 2 d. prejudicinis sprendimas, priimtas pagal Estijos Aukščiausiojo teismo prašymą, iš tiesų yra labai ir labai reikšmingas (jeigu neprašantis šiek tiek pakeisti ir Lietuvos konstitucinę doktriną dėl tam tikrų kriminalinės žvalgybos veiksmų rezultatų panaudojimo).
Estijos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas ar tiriant turto (3–40 eurų vertės) bei grynųjų pinigų (sumos nuo 5,2 euro iki 2 100 eurų) vagystes, kito asmens banko kortelės panaudojimą (padaryta 3 941,82 eurų žala) panaudojus elektroninių ryšių duomenis nebuvo pažeistos 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Skirtingai nuo nacionaliniuose teismuose įprastos praktikos akceptuoti viską, ką paduoda kriminalistai, Estijos Aukščiausiajam teismui pasirodė, kad nacionalinių institucijų prieiga prie duomenų, leidžiančių nustatyti telefoninio pranešimo iš įtariamojo fiksuotojo ar judriojo ryšio telefono šaltinį, adresatą, datą, laiką, trukmę ir pobūdį, naudotą ryšio įrangą ir naudotos judriojo ryšio įrangos buvimo vietą, yra toks didelis pagrindinių teisių suvaržymas, kad ši prieiga turėtų būti suteikiama tik kovojant su sunkiais nusikaltimais, neatsižvelgiant į tai, su kokiu laikotarpiu yra susiję saugomi duomenys, kurių šios nacionalinės institucijos reikalavo.
Primintina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniai saugo teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas, asmens duomenų apsauga; 11 straipsnis saugoja asmens laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją.
Europos Sąjungos Teisingumo teismas pažymėjo, kad tik kovos su sunkiais nusikaltimais arba didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslai gali pateisinti viešosios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba apie jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą ir leidžiančių daryti tikslias išvadas apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą, o kiti veiksniai, susiję su prašymo leisti susipažinti su duomenimis proporcingumu, kaip antai laikotarpio, už kurį prašoma leisti susipažinti su tokiais duomenimis, trukmė, negali lemti, kad nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas apskritai tikslas pateisintų tokią prieigą.
Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymas, kurį lemia viešosios valdžios institucijos prieiga prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba apie jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą, bet kuriuo atveju yra didelis, neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ar turimų duomenų už tokį laikotarpį kiekį ar pobūdį, kai visi šie duomenys gali leisti padaryti tikslias išvadas apie atitinkamo asmens ar asmenų privatų gyvenimą.
Net prieiga prie nedidelio kiekio srauto ar vietos nustatymo duomenų arba prieiga prie duomenų trumpu laikotarpiu gali suteikti tikslios informacijos apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo privatų gyvenimą. Be to, turimų duomenų kiekis ir iš jų gaunama konkreti informacija apie duomenų subjekto privatų gyvenimą yra aplinkybės, kurias galima įvertinti tik susipažinus su minėtais duomenimis. Teismo arba nepriklausomos kompetentingos institucijos leidimas susipažinti su duomenimis neišvengiamai išduodamas prieš atsirandant galimybei susipažinti su duomenimis ir iš jų gaunama informacija. Taigi suvaržymo, kurį reiškia prieiga, dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į duomenų subjektų privačiam gyvenimui keliamą pavojų, bendrai susijusį su prašomų duomenų kategorija, ir, be kita ko, nesvarbu, ar iš jų gaunama informacija apie privatų gyvenimą konkrečiai yra jautri.
Teismas valstybėms narėms priminė, kad nacionalinių taisyklių dėl informacijos ir įrodymų priimtinumo ir naudojimo tikslas, atsižvelgiant į pasirinkimą nacionalinėje teisėje, yra neleisti, kad neteisėtai gauta informacija ir įrodymai nepagrįstai pakenktų asmeniui, įtariamam padarius nusikalstamas veikas. Vis dėlto pagal nacionalinę teisę šį tikslą galima pasiekti ne tik uždraudžiant naudoti tokią informaciją ir įrodymus, bet ir nacionalinėmis taisyklėmis ir praktika, reglamentuojančia informacijos ir įrodymų vertinimą ir svarbą, ar net atsižvelgiant į jų neteisėtumą paskiriant bausmę (ESTT ko gero nebuvo susidūręs su situacija, kuomet visi srauto ar vietos nustatymo duomenys, galintys suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba apie jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą, būtų panaudoti ir tirinat drausminius nusižengimus ar baudžiamuosius nusižengimus, todėl papildomo ekskurso nepadarė, nors jo numanomos išvados yra gana aiškios).
Nacionalinis teismas, vykstant baudžiamajam procesui, privalo neatsižvelgti į informaciją ir įrodymus, gautus atliekant su Sąjungos teise nesuderinamą bendrą ir nediferencijuotą srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą arba suteikiant kompetentingai institucijai prieigą prie šių duomenų, taip pažeidžiant šią teisę, jeigu šie asmenys negali veiksmingai pateikti pastabų dėl šios informacijos ir įrodymų, kurie priklauso teisėjams nežinomai sričiai ir gali daryti lemiamą įtaką faktinių aplinkybių vertinimui.
Formaliai ESTT nusprendė, kad 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, leidžiančios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto duomenų ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba jo naudojamų galinių įrenginių vietą ir leisti padaryti tikslias išvadas apie jo privatų gyvenimą, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, neribojant šios prieigos taikymo vien procedūroms, kuriomis siekiama kovoti su sunkiais nusikaltimais arba užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui, neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ir turimų duomenų už tokį laikotarpį kiekį ar pobūdį. Kitaip tariant, teismas nurodė, kad valstybės narės negali nors ir trumpam leisti naudoti visus nediferencijuotus srauto duomenis, jei nėra tiriamas sunkus nusikaltimas.
Po tokio sprendimo nacionalinės teisės normos pvz., Baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnis, leidžiantis elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą dėl ir dėl apysunkių ir kai kurių nesunkių nusikaltimų, 155 straipsnis, leidžiantis prokurorui iš bet kokios valstybės ar savivaldybės, viešosios ar privačios įstaigos, įmonės ar organizacijos pareikalauti, kad jam būtų leista susipažinti su reikiamais dokumentais ar kita reikiama informacija, daryti įrašus ar kopijuoti dokumentus bei informaciją arba gauti nurodytą informaciją raštu (paprasčiau, teisinis pagrindas praeities srauto duomenų ar vietos nustatymo duomenų gavimui) prašosi reikšmingos korekcijos – šio teksto pradžioje paminėtos kartelės pakėlimo iki sunkaus nusikaltimo. Tas pats pasakytina ir apie Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje numatytus apysunkius nusikaltimus, dėl kurių galimi kriminalinės žvalgybos veiksmai, susiję su susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slapta kontrole, ir 19 straipsnyje numatytą kriminalinės žvalgybos atskirų veiksmų rezultatų panaudojimą tiriant drausminius ir tarnybinius nusižengimus ir panaudoijimą turto tyrimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymą.
Minėtasis spredimas jau dabar įpareigoja nacionalinį teismą neatsižvelgti į informaciją ir įrodymus, gautus atliekant su Sąjungos teise nesuderinamą bendrą ir nediferencijuotą srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą arba suteikiant kompetentingai institucijai prieigą prie šių duomenų, taip pažeidžiant šią teisę. Norisi tikėti, kad tiek ESTT sprendimas, tiek jo motyvai taps ir nacionalinės teismų praktikos dalimi. Kitu atveju teisėsaugos institucijų apetitas sekimui, elektroninio ir kitokio susižinojimo kontrolei nemažės, o privataus gyvenimo duomenų panaudojimas skiriant baudą už parkavimo rinkliavos pažeidimą nelabai ir nustebins.