Reikia pripažinti, kad dvigubos pilietybės draudimas yra pasenęs reguliavimas, vis rečiau kur taikomas pasaulyje ir neatitinkantis šiandienos realijų. Klausimo atidavimas referendumui iš esmės yra klausimo sužlugdymas, o ne jo išsprendimas.
Lietuvos Konstitucijos I skirsniui pakeisti reikia daugiau nei pusės rinkėjų balsų, skaičiuojant netgi ne nuo atėjusių, bet nuo visų rinkėjų skaičiaus. Tiek rinkėjų referendumuose dažniausiai nesusirenka.
Referendumas tikslingas nebent tuo atveju, jei būtų nuleista reikalingų balsų kartelė kai kuriems Konstitucijos I skirsnio klausimams iki bendrųjų referendumo reikalavimų (kas įmanoma pakeitus Referendumo įstatymą). Tačiau tokiu atveju siūlytina įteisinti gerokai platesnį reguliavimą, suteikiantį teisę dvigubą pilietybę turėti visiems Lietuvių kilmės piliečiams (tokį reguliavimą turi Izraelis, Italija, t.y. šalys istoriškai turinčios daug išeivių visame pasaulyje).
Po 1990 m. iš Lietuvos emigravusiųjų skaičius – apie 900 000, kas beveik sudaro 1/3 gyventojų. Kita vertus, tik nedidelė dalis iš jų turi kitos valstybės pilietybes, Migracijos departamento šaltiniais apie 700-900 asmenų per metus įgyja kitos valstybės pilietybę ir dėl to netenka Lietuvos pilietybės (šiai dienai tai nėra toks jau masinis reiškinys, atsakant į Konstitucinio Teismo naudojamus argumentus).
Žinoma, Brexit ir naujos JAV administracijos politika gali paskatinti tokį dvigubos pilietybės poreikį. Neabejotinai, Lietuvos pilietybės netekimas apsunkina emigravusiųjų grįžimą ir ženkliai prisideda prie ryšio su Lietuva praradimo.
Kuo šis milijonas, išvykusių po 1990 m. yra blogesnis nei beveik milijonas išvykusių iki 1945 metų (tiesa, ne visi jie turi teisę atkurti pilietybę)?
Yra 28 NATO šalys, ir 28 ES šalys. Iš jų 22 sutampa, taigi viso bus 34 šalys, kurių pilietybę įgijusiems bus taikoma išimtis (t.y. visa ES + tokios NATO šalys kaip Albanija, Kanada, Islandija, Norvegija, Turkija, JAV). Nepatektų gan gausias išeivių bendruomenes turinčios Pietų Amerikos šalys, Australija, Šveicarija, Rusija.
Konstitucinio Teismo doktrina gali keistis. Tačiau jos keitimas siejamas su naujų bylų nagrinėjimu, ir naujų KT precedentų sukūrimu jose, bet ne su KT nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu (o būtent 2013 m. sprendimas ir yra aiškinimo procedūra; pagal tokią procedūrą KT net negalėjo keisti doktrinos; doktrinos keitimas galimas tik naujoje byloje).
Konstitucinės doktrinos koregavimas įmanomas, jei:
• konstituciškai pagrindžiama;
• eksplicitiškai motyvuojama;
• vykdomas naujoje konstitucinės justicijos byloje (nei aiškinimo procese, kaip tai buvo 2013 m.).
Šiuo metu, jei Seimas priimtų naują išimtį pagal pateiktą pasiūlymą, yra pagrindas doktriną koreguoti. Visuomeniniai santykiai turi savo raidą, ir dabartinė suformuluota doktrina jų neatitinka, yra pasenusi, o Konstitucijos 12 str. palieka pakankamai erdvės doktrinos koregavimui. Todėl dvigubos pilietybės įteisinimo išvykusiems po 1990 m. iniciatyva Seime yra sveikintina, ir norisi tikėti, ji sudarys pakankamą pagrindą ir argumentų Konstituciniam Teismui peržiūrėti doktriną.