Veikdami pagal civilinių santykių subjektų autonomijos ir elgesio dispozityvumo principus, jungtinės veiklos partneriai gali susitarti, kaip tvarkys bendrus reikalus: sprendimai, susiję su bendrais partnerių reikalais, priimami bendru partnerių sutarimu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita; kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu; jeigu reikalus gali tvarkyti tik visi partneriai kartu, kiekvienam sandoriui sudaryti reikia visų partnerių sutikimo; esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi.
Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, jeigu jungtinės veiklos partneriai paveda vienam iš jų veikti visų vardu, jis veikia kaip atstovas sandorio (sutarties) pagrindu.
„Nors kasacinio teismo praktikoje nėra suformuluota universalių jungtinės veiklos sutarčių aiškinimo taisyklių, tačiau tokių teisinių santykių aiškinimui ir jų kvalifikavimui taikytinos teismų praktikoje suformuluotos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės“, – nurodė advokatas.
Anot jo, pagal naujai suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taisyklę, jeigu jungtinės veiklos sutarties atsakingasis partneris pasikeičia, tretieji asmenys nuo šio momento privalo atsiskaityti už atliktus darbus naujai paskirtam atsakingajam partneriui. Tai reiškia, kad atsakingajam partneriui perėjus į naują poziciją, įsipareigojimai ir atsakomybė už sutartyje numatytus darbus tenka jam.
Atkreiptinas dėmesys, jog nors taisyklė nustato pagrindinį principą, kad naujai paskirtam atsakingajam partneriui tenka atsiskaitymo prievolė, yra išimtis: jeigu jungtinės veiklos sutartyje aiškiai nurodyta, kad tam tikros prievolės dalys turi būti vykdomos kitiems partneriams, šios dalys nebus priskirtos naujam atsakingajam partneriui.
„Svarbu paminėti, kad naujoji taisyklė nenumato svarbos tam, kuris iš partnerių buvo paskirtas atsakinguoju prievolės atsiradimo momentu, nebent partneriai būtų susitarę kitaip. Tai yra svarbus aspektas, leidžiantis partneriams lanksčiai formuoti savo sutartines sąlygas“, – pažymėjo advokatas.
Pasak jo, Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą, kuriam iš bendrosios jungtinės veiklos atsakingųjų partnerių santykiuose su trečiaisiais asmenimis, kai vykdant sutartį atsakingasis partneris šalių susitarimu pakeičiamas kitu, turi būti įvykdytas atsiskaitymas už atliktus darbus pagal rangos sutartį, yra svarbus ne reikalavimo teisės sumokėti už konkrečius atliktus darbus momentas (nes reikalavimo teisė atsiranda ne atsakingajam partneriui, bet visiems jungtinės veiklos partneriams), bet skolininko prievolės vykdymo momentas.
Vykdydamas prievolę skolininkas turi įsitikinti, kuris partneris yra paskirtas atsakinguoju partneriu, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotu priimti mokėjimus pagal sutartis iš trečiųjų asmenų. Jeigu galiojant rangos sutarčiai pasikeitė jungtinės veiklos sutarties atsakingasis partneris, nuo šio momento tretieji asmenys turi atsiskaityti už atliktus darbus naujai paskirtam atsakingajam partneriui, nebent jungtinės veiklos sutartyje partnerių būtų aiškiai aptarta, kad tam tikros prievolės dalys pagal sutartį turi būti vykdomos kitiems partneriams. Priešingu atveju, tarp nagrinėjamų santykių subjektų kiltų neapibrėžtumas dėl asmens, kuriam prievolės įvykdymas pripažintinas tinkamu.
Advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ vadovaujančio partnerio advokato G. Kinderevičiaus vertinimu, šis teismo sprendimas tampa svarbia gaire verslo subjektams, kurie dalyvauja jungtinėse veiklose ir gali susidurti su atsiskaitymo klausimais. Naujai suformuluota taisyklė teikia aiškumo ir standartizacijos elementų, leisiančių lengviau spręsti atsakomybės klausimus rangos sutarčių vykdymo metu.