Nors šis nutarimas yra džiugi žinia ir byloja apie augantį žmogaus teisių apsaugos standartą Lietuvoje, tačiau toli gražu klausimas iš esmės dar neišspręstas. Tinkamas jo įgyvendinimas pareikalaus tiek įstatymo leidėjo, tiek teismų pastangų.
Ankstesnis reguliavimas – prieštaraujantis Konstitucijai
Iki KT nutarimo galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė galimybės teismams atlyginti asmens išlaidų už advokato pagalbą byloje, kurioje būdavo pripažįstama, kad asmuo administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) ar nusikalstamos veikos nepadarė – kitaip tariant, būdavo „išteisinamas“. Net ir nekaltas asmuo už savo advokatą turėjo susimokėti pats.
Tai sukurdavo ydingą situaciją, kuomet asmuo, pasitelkęs advokatą savo teisėms ginti, po galutinio teismo sprendimo galėjo atsidurti prastesnėje finansinėje padėtyje nei iki teismo proceso. Pavyzdžiui, paskirtoji nuobauda siekė keliasdešimt eurų, o advokato honoraras už atstovavimą byloje – kelis šimtus ar net tūkstančius. Ką ir bekalbėti apie prarastą laiką ir dvasinę įtampą. Paprastai asmuo, net ir įsitikinęs savo nekaltumu, dažnai rinkdavosi neginti savo teisių ir vietoj mėnesiais ar metus besitęsiančio teismo proceso rinkdavosi tiesiog sumokėti paskirtą baudą. Nauda iš savo teisių gynybos būdavo tik moralinė satisfakcija, bet ne reali ir apčiuopiama.
Tiesa, asmenys, tokiose bylose patyrę išlaidas advokatui, kurį laiką galėjo jas susigrąžinti pradėdami naują bylą – „bylinėjantis dėl bylinėjimosi išlaidų“. Tačiau ir pradėję tokią bylą jie negalėjo būti tikri, kad tas išlaidas pavyks atgauti. Norint tai padaryti, būdavo būtina įrodyti tariamą teisės pažeidimą tyrusių pareigūnų neteisėtus veiksmus. Teismai nuolat pabrėždavo, kad vien tai, jog pareigūnams nepavyko įrodyti teisės pažeidimo, automatiškai nereiškia jų elgesio neteisėtumo.
Tokiai praktikai kelią užkirto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje, kurioje teismas pasakė, kad „bylinėtis dėl bylinėjimosi išlaidų“ atskiroje byloje negalima. Teismas nurodė, kad tokios išlaidos teoriškai gali būti atlyginamos toje pačioje administracinio nusižengimo ar baudžiamojoje byloje. Tiesa, egzistuoja šios taisyklės išimčių. Asmenys, kurių administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėta pagal senąjį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, galiojusį iki 2016 metų pabaigos, „bylinėtis dėl bylinėjimosi išlaidų“ vis dar gali.
Kad ir kaip bebūtų, administracines ir baudžiamąsias bylas nagrinėję teismai prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesdavo, kadangi jų atlyginimo įstatymai nenumatė. Būtent šis teisinio reguliavimo trūkumas KT nutarimu buvo pripažintas antikonstituciniu.
Įstatymų leidėjui ir teismams – papildomos pareigos
Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino teisinio reguliavimo trūkumą. Tai yra signalas įstatymų leidėjui nedelsiant jį ištaisyti.
Pasak Konstitucinio Teismo, tokiais atvejais teismai turi iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti bendruosius teisės principus, aukštesnės galios aktus (pirmiausia – Konstituciją) neatsižvelgiant į tai, kad reikiamo konkretaus teisinio reguliavimo įstatymų leidėjas dar nėra priėmęs (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Taigi nepriklausomai nuo reguliavimo trūkumo, teismai tokiose bylose vis tiek turės pareigą apginti asmens teisę į advokato išlaidų atlyginimą besiremdami bendraisiais teisės principais ir taikydami aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Kaip visa tai atrodys praktiškai? Asmuo, traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, toje pačioje byloje turėtų pateikti prašymą atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui. Teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad asmuo nepadarė administracinio nusižengimo ar nusikalstamos veikos, turėtų tokį prašymą tenkinti. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal minėtą LVAT išaiškinimą, dėl išlaidų advokatui naujos bylos pradėti nebegalima (išskyrus minėtą išimtį dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso), todėl reikia nepamiršti tokio prašymo pateikti būtent administracinio nusižengimo ar baudžiamojoje byloje. To nepadarius, galimybė susigrąžinti išlaidas advokatui būtų prarandama.
Pagal KT nutarimą, asmeniui turėtų būti atlyginamos tik „būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui“. Iki šiol teismai „bylose dėl bylinėjimosi išlaidų” nustatinėdami priteisiamų atstovavimo išlaidų dydį, paprastai remdavosi teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis, kuriose nustatomi rekomenduojami priteisti atstovavimo išlaidų dydžiai civilinėse bylose. Pagal jas nustatant išlaidų dydį, atsižvelgiama, į bylos sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, specialių žinių poreikį, šalių elgesį proceso metu ir panašiai. Panašiais principais teismai turėtų vadovautis ir po KT nutarimo priėmimo nagrinėsiamose administracinių nusižengimų ir baudžiamosiose bylose.
Verta paminėti, kad KT nutarimas „į praeitį“ negalioja. Tai reiškia, kad asmenys, kurių atžvilgiu iki šio nutarimo buvo priimti panašūs teismų sprendimai, kuriais jiems nebuvo atlyginamos išlaidos advokatui, tų bylų atnaujinti nebegali. Tiesa, su viena išimtimi. Kadangi ši konstitucinė byla buvo išnagrinėta pagal individualų konstitucinį skundą, asmuo, jį pateikęs, turi teisę prašyti jo bylą atnaujinti.
Naujas nutarimas neišsprendžia daugybės klausimų
Deja, Konstitucinio Teismo nutarimas nėra vaistas nuo visų ligų. Pirmiausia, poreikis finansiškai apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto administracinio ar baudžiamojo persekiojimo egzistuoja ne tik teisminio proceso metu.
Nei KT nutarime, nei įstatyminiame reguliavime nėra užsimenama apie išlaidų advokatui atlyginimą ikiteisminio tyrimo metu. Juk baudžiamasis procesas asmens atžvilgiu gali pasibaigti ne tik teisminėje, bet ir ikiteisminio tyrimo stadijoje. Pavyzdžiui, jį nutraukus nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Ikiteisminiame tyrime, kurį neretai lydi įvairūs įtariamojo teisių ir laisvių apribojimai, asmuo, jas gindamas, taip pat gali patirti išlaidų advokatui. Jeigu ikiteisminis tyrimas nutraukiamas nenustačius nusikalstamos veikos požymių, kodėl būtų konstituciškai pateisinama jam šių išlaidų neatlyginti?
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tam tikros administracinių nusižengimų bylos „pirmąja instancija“ nagrinėjamos ne teisme, bet kitose įstaigose, pavyzdžiui, policijoje. Ten asmeniui taip pat gali atstovauti advokatas. Administracinių nusižengimų kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas numato tik išlaidų atlyginimą teisme, bet ne kitose įstaigose. Atsižvelgiant į KT nutarimą, toks reguliavimas taip pat neatrodo konstituciškai pagrįstas.
Galiausiai, įstatymų leidėjas, teismai susidurs ir su kur kas sudėtingesnėmis problemomis. Pavyzdžiui, kaip atlyginti išlaidas advokatui, kuomet asmuo dėl tam tikrų nusižengimų ar nusikaltimų toje pačioje byloje yra išteisinamas, o dėl kitų – nuteisiamas? Ką daryti, jeigu asmenį išteisinus pirmojoje instancijoje, toliau byla aukštesnėje nagrinėjama tik pagal nukentėjusiojo (bet ne valstybės pareigūno) skundą? Ką daryti, jeigu byla bus nutraukta dėl suėjusios senaties? Dėl to, kad asmuo išteisinamas liudytojui teisme pakeitus parodymus? Kas tokiais atvejais turėtų atlyginti turėtas išlaidas advokato pagalbai?
Akivaizdu, kad dalis šių problemų turėtų būti iš anksto sureguliuota įstatymų leidėjo, tačiau tam tikras problemas turės išspręsti ir teismai.
Konstitucinio Teismo nutarimas yra džiugi žinia dėl stiprėjančios žmogaus teisių apsaugos Lietuvoje. Valstybė, nepagrįstai į administracinį ar baudžiamąjį procesą įtraukusi asmenį ir bylą pralaimėjusi, nuo šiol turės atlyginti tokio asmens turėtas būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui.
Tačiau pats savaime šis nutarimas visų problemų nesprendžia. Tą padaryti turės įstatymų leidėjas. Belieka viltis, kad įstatymų leidėjas spręs ne tik tiesiogiai Konstitucinio Teismo išskirtas, bet ir susijusias problemas. Kol visuomenė lauks naujo teisinio reguliavimo, asmens teisių apsaugą tiesiogiai taikydami bendruosius teisės principus bei Konstituciją turės užtikrinti teismai.