Tuo pačiu metu baudžiamasis įstatymas papildytas ir nauja baudžiamojo poveikio priemone – išplėstiniu turto konfiskavimu. Šio instituto esmė yra ta, kad valstybės naudai iš kaltininko gali būti paimamas neproporcingas kaltininko teisėtoms pajamoms turimas turtas, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas nusikalstamu būdu.
Minėtų priemonių įtvirtinimu baudžiamajame įstatyme siekta, kad už nusikaltimus kaltininkai būtų ne tik nubaudžiami kriminaline bausme, bet ir pati nusikalstama veika taptų ekonomiškai nenaudinga. Nuo neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo praėjo beveik dešimtmetis, išnagrinėta ne viena byla, tačiau vargu, ar šis institutas tapo sėkmingu instrumentu kovoje su neteisėtu praturtėjimu – dauguma bylų baigėsi išteisinamaisiais nuosprendžiais arba proceso nutraukimu.
Baudžiamajame procese galioja griežtos žmogaus teisių apsaugos garantijos, pavyzdžiui, nekaltumo prezumpcijos principas, draudžiantis įrodinėjimo naštą perkelti kaltinamajam. Baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą pritaikymui ir išplėstiniam turto konfiskavimui nepakanka byloje nustatyti tai, kad kaltininkas disponuoja turtu, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų. Taip pat privalu pagrįsti, kad asmens turimo turto šaltinis buvo baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika.
Šiemet kovoje su asmenų praturtėjimu iš nusikalstamų veikų atsirado naujienų: aiškiai nepasiteisinusį „neteisėto praturtėjimo“ projektą BK papildė naujasis Civilinio turto konfiskavimo įstatymas (CTKĮ), kuris įsigalios nuo šių metų liepos 1 dienos. CTKĮ dar iki jo priėmimo kėlė daug diskusijų, o tai lėmė, jog įstatymo projektas daug kartų buvo taisytas ir net vetuotas. Nepaisant to, net ir pataisytas CTKĮ nėra tobulas – galima pastebėti, kad visa eilė normų, reglamentuojančių turto civilinio konfiskavimo procedūrą, yra nelogiškos, dviprasmiškos, sunkiai suderinamos su kitais teisės aktais ir neatitinkančios žmogaus teisių apsaugos standartų.
Įteisintas mechanizmas, labai plačiai atveriantis vartus persekioti daugybę nebūtinai nesąžiningų ar nusikaltimą padariusių asmenų bei konfiskuoti jų turtą.
Atveriami vartai persekiojimui
CTKĮ numatyta, kad asmens turtas gali būti konfiskuojamas, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, ir kai šio turto bendra vertė neatitinka asmens ar asmenų teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 100 000 Eur sumą. CTKĮ taip pat numatytos situacijos, kuomet yra preziumuojama, jog asmens turimas turtas, kuris neatitinka jo teisėtų pajamų, nėra gautas teisėtu būdu. Taigi, priešingai nei baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atveju, taikant civilinį turto konfiskavimą iš esmės yra preziumuojama, jog asmens turtas, kuris neatitinka jo teisėtų pajamų, nėra gautas teisėtu būdu. Tai lemia ir įrodinėjimo naštos perkėlimą persekiojamam asmeniui. Tokiu būdu „apeinama“ neteisėto praturtėjimo normos nesėkmingo taikymo priežastis – prokuratūrai nebereikia įrodinėti, kad asmuo turtą gavo iš nusikalstamų veikų darymo.
Tačiau ar visais atvejais toks asmens persekiojimas yra pagrįstas? Įsivaizduokime galimą situaciją, kai asmuo įtariamas pinigų vagyste ir kratos metu pas jį randama didelė suma grynų pinigų. Vėliau, tyrimo metu paaiškėja, kad jokios vagystės nebuvo ir asmens atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, nes nepadaryta nusikalstama veika. Nors ikiteisminis tyrimas ir nutrauktas reabilituojančiais pagrindais, tačiau tai nereiškia, kad asmens atžvilgiu negali būti pradėtas procesas pagal CTKĮ dėl kratos metu rastų pinigų konfiskavimo.
CTKĮ įtvirtintas turto konfiskavimo reglamentavimas rodo, kad faktiškai siekiama dalį baudžiamajam procesui būdingų klausimų (turto konfiskavimas priskiriamas baudžiamojo poveikio priemonių kategorijai) spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kur galioja ne tokie griežti įrodinėjimo standartai ir kitaip paskirstoma įrodinėjimo pareiga. Tačiau toks žingsnis, sąmoningai sumažinant įrodinėjimo standartus kovoje su asmenų praturtėjimu, nėra suderinamas su teisinės valstybės principais ir sudaro sąlygas galimiems žmogaus teisių pažeidimams. Juk niekas negali garantuoti, kad iš baudžiamajame procese išteisinto asmens, jam ginantis nuo kaltinimo ir todėl nenurodant turto įsigijimo šaltinio, civiline tvarka nebus konfiskuotas teisėtais būdais (kurių jis nenori atskleisti, nes tai gali pakenkti jo gynybai baudžiamajame procese) įgytas turtas, o tai būtų akivaizdus Konstitucijoje įtvirtinto nuosavybės teisės apsaugos principo pažeidimas.
Ar išties civilinis turto konfiskavimas – prevencija?
CTKĮ deklaruojamas tikslas yra organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija. Prevencija – tai išankstinis kelio užkirtimas, užbėgimas už akių kokiam nors reiškiniui ar įvykiui. Taigi, civilinis turto konfiskavimas, sprendžiant iš įstatyme deklaruojamo tikslo, yra atgrasymo priemonė nuo pelnymosi iš nusikalstamų veikų darymo. Kitaip tariant, civiliniu turto konfiskavimu iš esmės siekiama, kad nusikalstamų veikų darymas taptų ekonomiškai nepatraukliu. Prevencija visada nukreipta ir turi veikti į ateitį, tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į CTKĮ 15 str. 3 d., kurioje numatyta, kad CTKĮ taikomas turtui, įsigytam po 2010 m. gruodžio 11 d. Apie kokius prevencinius tikslus kalbama situacijose, kai siekiama iš asmens paimti prieš dešimtmetį iki CTKĮ įsigaliojimo įgytą turtą? Turto paėmimas tokiais atvejais tikrai nėra prevencija, tai – bausmė ar baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama tik baudžiamojo proceso metu.
Ir apskritai – turto konfiskavimas negali būti vadinamas prevencine priemone. Prevencija gali būti vadinamos tokios priemonės, kurios nukreiptos prieš asmens galimybę neteisėtai įgyti turtą. Pavyzdžiui, privalomo visuotinio turto deklaravimo įteisinimas galėtų būti veiksminga prevencinio pobūdžio priemonė, kuri taptų ilgai lauktu atskaitos tašku ir ženkliai apsunkintų asmenų galimybę tiek neteisėtai įgyti turtą, tiek jį neteisėtai turėti. Tuo tarpu turto konfiskavimas – tai baudžiamojo pobūdžio priemonė, kuri iš esmės yra nukreipta į nesuveikusios prevencijos padarinių šalinimą. Asmenų praturtėjimo problema turi būti sprendžiama kompleksinėmis ir nuosekliai įgyvendinamomis priemonėmis, tokiomis kaip privalomas visuotinis turto deklaravimas, mokesčių sistemos pertvarkymas ir pan. Tuo tarpu neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas, civilinio turto konfiskavimo įteisinimas, turi būti ne pirminėmis, o vėlesnėmis priemonėmis, kadangi nesant privalomam visuotiniam turto deklaravimui, šios priemonės iš esmės nėra ir negali būti tokios efektyvios ir veiksmingos.
Civilinio turto konfiskavimo įstatyme įtvirtintos nuostatos – rizikingos
Visų pirma, atliekant turto tyrimą CTKĮ nustatyta tvarka tiriamas ne ilgesnis kaip 10 metų laikotarpis iki šio turto įsigijimo. CTKĮ suteikia teisę turto tyrimą atliekančiai institucijai motyvuotu raštu kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją išvados dėl asmens galimybių įsigyti turtą iš teisėtų pajamų šaltinių. Toks reglamentavimas iš esmės suteikia Valstybinei mokesčių inspekcijai galimybę atlikti patikrinimą už 10 metų laikotarpį. Primintina, kad Mokesčių administravimo įstatymas numato, jog mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą ilgesni laikotarpiai galimi tik esant sąlygoms, nieko bendro neturinčiomis su CTKĮ. Taigi, CTKĮ de facto išplečia mokesčių administravimo galimybes, todėl toks teisinis reglamentavimas kelia pagrįstų abejonių, ar CTKĮ nuostatos yra tinkamai suderintos su kitais įstatymais.
Antra, CTKĮ suteikia teisę prokurorams paimti dokumentus, kurie atliekant turto tyrimą turi įrodomosios reikšmės. Toks procesinis veiksmas – dokumentų paėmimas savo esme atitinka baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuotą kratą arba poėmį. Tačiau tiek krata, tiek poėmis baudžiamajame procese gali būti atliekami tik esant motyvuotai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai. Tuo tarpu CTKĮ nenumato, kad paimant dokumentus prokurorui reikėtų gauti kokį nors teismo leidimą. Tai yra akivaizdus žingsnis atgal žmogaus teisių užtikrinimo srityje, nes CTKĮ iš esmės leidžia prokurorui atlikti baudžiamajam procesui būdingus procesinius veiksmus be jokios teisminės kontrolės.
Trečia, CTKĮ numato, kad tais atvejais, jei atliekant civilinio turto konfiskavimo procedūrą ar bylą dėl civilinio turto konfiskavimo nagrinėjant teisme, asmeniui pareiškiamas įtarimai dėl nusikaltimų, asmeniui pareikšti įtarimai nesustabdo pradėtos civilinio turto konfiskavimo procedūros ar bylos dėl civilinio turto konfiskavimo. Pagal CTKĮ, duomenys, kuriuos pateikė pats asmuo, be jo sutikimo negali būti naudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese. Todėl teoriškai galima situacija: civilinio turto konfiskavimo procedūros metu asmuo, kuris yra įtrauktas į organizuotų nusikalstamų grupių narių sąrašus, pripažino, jog jo turimas turtas gautas iš atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, nurodo, jog brangų automobilį gavo iš asmens, kuris tokiu būdu su juo atsiskaitė už įgytas narkotines medžiagas). Esant tokiai situacijai turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Trečia problema – CTKĮ nereglamentuoja procedūros sustabdymo galimybės iki tol, kol baudžiamojo proceso metu bus išsiaiškinta, ar asmens turtų kilmė yra konkrečios nusikalstamos veikos padarymo rezultatas. Pagal esamą reguliavimą, civilinio turto konfiskavimo procedūra turėtų būti tęsiama nepaisant pradėto ikiteisminio tyrimo, kuriame iš esmės taip pat bus tiriamos aplinkybės dėl to paties turto kilmės.
Ketvirta, CTKĮ numato, kad asmeniui, dėl kurio turto pradėtas turto tyrimas buvo nutrauktas ir kuriam dėl šio turto tyrimo atsirado neigiamų pasekmių, jo reikalavimu prokuroro leidimu turi būti pateikti turto tyrimo metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus atvejus, kai pateikus šią informaciją gali būti padaryta žalos nebaigtiems turto tyrimams.
Kaip matome, tik prokurorui leidus ir tik tais atvejais, kai asmeniui dėl turto tyrimo atsirado neigiamų pasekmių, asmuo gali būti supažindintas su tyrimo metu apie jį surinktais duomenimis. Nesuprantama, kodėl asmuo negali susipažinti su apie jį surinktais duomenimis tais atvejais, kai jam jokių neigiamų pasekmių dėl tyrimo neatsirado. Taip pat neaišku, kodėl, esant nutrauktam tyrimui, asmuo, norėdamas susipažinti su apie save surinktais duomenimis, turi gauti prokuroro leidimą tai daryti.
Penkta, CTKĮ nėra reglamentuota prokuroro ir kitų patikrinimą atliekančių institucijų veiksmų ir priimamų sprendimų teisėtumo kontrolės tvarka. Pavyzdžiui, asmuo, CTKĮ nustatyta tvarka, kreipėsi į prokurorą su prašymu susipažinti su turto tyrimo metu apie jį surinktais duomenimis, o prokuroras susipažinti su šia medžiaga neleido. Kam skųsti tokį prokuroro veiksmą? CTKĮ atsakymo į šį klausimą nepateikia. Faktiškai prokuroro ir kitų patikrinimą atliekančių institucijų veiksmai ir priimami sprendimai nėra skundžiami, nes CTKĮ nereglamentuoja apskundimo tvarkos, todėl tarpinių sprendimų teisėtumo kontrolės sistemos nebuvimas pažeidžia asmenų teises.