Įstatymo projektas – be jo taikymo modelio
Visai neseniai spaudos puslapiai ėmė mirgėti skambiomis antraštėmis, kad ketinama skubiai įteisinti civilinį turto konfiskavimą. Tai reikštų, kad konfiskuojant asmens turtą, jo atžvilgiu nebūtų reikalinga nei pradėti ikiteisminio tyrimo, nei priimti apkaltinamojo nuosprendžio, o tiesiog užtektų turėti pakankamai duomenų, kad asmuo yra organizuotos nusikalstamos grupės narys ar yra susijęs su organizuotu nusikalstamumu. Tiesa, sprendimą konfiskuoti asmens turtą priimtų teismas, tačiau nespręsdamas klausimo, ar asmuo padarė nusikaltimą ar ne.
Tad priėmus įstatymą būtų įteisintas supaprastintas turto, kuris įgyjamas nusikalstamomis veikomis, konfiskavimas, kas, remiantis kitų Europos šalių patirtimi, turėtų padėti efektyviau kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Būtent tokių rezultatų tikimasi ir Lietuvoje, tačiau visiškai ignoruojamas faktas, jog teigiamiems rezultatams pasiekti dar yra būtina sukurti ir efektyvų konfiskavimo taikymo modelį. Tad šiandieninė realybė – Lietuvoje civilinį turto konfiskavimą siekiama įteisinti praktiškai be jokio teisinio mechanizmo, o tik apsiribojus keliais lakoniškais Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir kontrolės įstatymo straipsniais, kas ne tik verčia abejoti įstatymo sėkme, bet ir kelia grėsmę nepagrįstai riboti asmenų nuosavybės teises.
Įstatymo projekte – daug neaiškumo, maišaties ir prieštaravimų
Visų pirma, siekiamame priimti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir kontrolės įstatyme nėra aiškiai apibrėžtos organizuotos nusikalstamos grupės ir asmenų, susijusių su organizuotu nusikalstamumu, sąvokos. Dėl to nėra aišku, kokiems konkrečiai asmenims ar asmenų grupėms įstatymas bus taikomas.
Iš įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtų sąvokų, įstatymo 7 straipsnio bei įstatyme įtvirtinto tikslo (galimybės civiline tvarka konfiskavus asmens turtą, atsisakyti tokio asmens baudžiamojo persekiojimo) akivaizdu, kad įstatymas galės būti taikomas tik asmenims, kurie yra organizuotos grupės nariai ar susiję su organizuotu nusikalstamumu. Kitaip tariant, asmenims, kurie baudžiamojoje teisėje yra nusikaltimo subjektai. Būtent todėl sprendžiant, ar asmuo nusikalstamą veiką padarė, veikdamas organizuotoje grupėje, turėtų būti vadovaujamasi baudžiamojo kodekso normomis.
Tačiau Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir kontrolės įstatymo projektas šioje vietoje įneša labai daug neaiškumo ir maišaties, nes jame vartojama organizuotos nusikalstamos grupės samprata neatitinka baudžiamajame kodekse vartojamų nei organizuotos grupės, nei nusikalstamo susivienijimo sampratų. Tad atsiranda ne tik akivaizdus teisės aktų prieštaravimas, bet ir tampa nebeaišku, kokiose grupėse baudžiamosios teisės prasme dalyvaujantys asmenys galės tapti civilinio konfiskavimo subjektais: tik organizuotose grupėse, tik nusikalstamuose susivienijimuose ar abejose?
Turto konfiskavimui pakaktų ryšių ar galimo žinojimo apie nusikaltimą
Ne mažiau sumaišties bei abejonių įneša ir kita įstatymo projekte vartojama asmens, susijusio su organizuotu nusikalstamumu, sąvoka, kadangi siekiama įteisinti tokių asmenų turto konfiskavimą, nepriklausomai nuo to, ar jie darys nusikalstamas veikas ar ne.
Šiuo atveju pakaks, jog asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai palaikytų abipusiai naudingus ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis (jų nariais) ir galėtų žinoti apie organizuotos nusikalstamos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą. Visgi, vertinant įstatymo tikslą kovoti su organizuotu nusikalstamumu bei konstitucinį asmens nuosavybės neliečiamumo principą, abejotina, ar vien galėjimas žinoti apie vykdomą nusikalstamą veiklą gali būti teisėtas pagrindas konfiskuoti asmens turtą.
Manytina, kad tokiu būdu būtų pažeistas proporcingumo principas, nepagrįstai konfiskuojamas teisėtas turtas ir išplėsta įstatymo taikymo sritis asmenims, kurie nedaro ir net neketina daryti jokių nusikalstamų veikų, juolab kad įstatymas net nereikalauja nustatyti, kad asmuo tikrai žinojo apie organizuotos nusikalstamos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą, o užtenka tik galimybės žinoti. Ir kokio lygio žinojimas turi būti – asmuo tiksliai žino apie konkrečią nusikalstamą veiklą ar tik abstrakčiai supranta (numano, girdėjo paskalas), kad galbūt yra vykdoma nusikalstama veikla – įstatymas neatskleidžia.
Lygiai kaip neatskleidžia ir to, ką reiškia „netiesiogiai palaiko“ „abipusiai naudingus ryšius“. Ar bet kokios sąsajos buvimas su organizuotos nusikalstamos grupės nariu (pavyzdžiui, kartu vedžioja šunis vakarais) jau gali reikšti netiesioginį ryšių palaikymą ar visgi sąsaja turėtų atitikti kažkokius kriterijus?
Taip pat neaišku, kokia konkrečiai nauda turėtų pasireikšti ryšių palaikymas – pagal įstatymo formuluotę ji gali būti ir moralinė, komercinė, visuomeninė ar bet kokia kita nenusikalstama ir nemateriali. Tačiau ar tokia nemateriali nauda jau sudaro pagrindą asmenį laikyti susijusiu su organizuotu nusikalstamumu?
Visi šie klausimai akivaizdžiai rodo, jog įstatyme naudojamai asmens, susijusio su organizuotu nusikalstamumu, formuluotei labai trūksta aiškumo, ji daugiaprasmė, todėl suteikia labai daug laisvės interpretacijoms. Būtent jos leistų įstatymo taikymo subjektais pripažinti niekuo dėtus asmenis, kas teisinėje valstybėje negali būti toleruojama. Siekiant užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą, žmogaus teisių apsaugą bei maksimaliai sumažinti galimybę piktnaudžiauti civiliniu konfiskavimu, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir kontrolės įstatyme turi būti labai aiškiai apibrėžta, ką reiškia netiesioginis ryšių palaikymas, kokius kriterijus turi atitikti abipusiai naudingi ryšiai bei turi būti suformuluota labai aiški sąsaja su organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų nariais.
Turto konfiskavimo procesas – civilinis, administracinis, baudžiamasis ar visai naujas?
Kita esminė įstatymo problema – įstatymas nenumato civilinio turto konfiskavimo proceso. Įstatyme tik lakoniškai nurodyta, koks teismas sprendžia konfiskavimo klausimą ir per kiek laiko teismo sprendimas gali būti skundžiamas. Kadangi kalbama būtent apie civilinį konfiskavimą, tai, logiškai mąstant, turėtų būti taikomas civilinis procesas, kuris daug platesnis ir neapsiriboja nurodytomis nuostatomis.
Civiliniame procese yra pasirengimas bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo taisyklės, sprendimo priėmimo procedūra, tačiau apie tai įstatymo projektas visai nekalba. Priešingai, įstatyme numatytos turto konfiskavimo procedūros gairės labiau panašios į baudžiamąjį procesą, skiriant kardomąsias priemones, bet ne į civilinį. Tad elementariai nėra aišku, kokiomis procesinėmis normomis teismas turėtų vadovautis, spręsdamas turto konfiskavimo klausimą, nes įstatymo projekte tai nenurodyta. Įstatymas tik nurodo, kad, nagrinėjant teikimus skirti teismo įpareigojimus, apylinkės teismas turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Civilinio proceso kodekso normomis tiek, kiek to nereglamentuoja įstatymas.
Tačiau turto konfiskavimo ir teismo įpareigojimo klausimai iš esmės nėra tapatūs, juolab kad ir skirtingi teismai juos nagrinėja – turto konfiskavimo klausimus sprendžia apygardos teismas. Bet jei ir bandytume teismo įpareigojimo skyrimo proceso taisykles pritaikyti turto konfiskavimui, ką turėtų daryti teismas, gavęs teikimą konfiskuoti asmens turtą – siųsti asmeniui pranešimą pateikti atsiliepimą, skirti bylos pasirengimą paruošiamųjų dokumentų būdu, o gal paprasčiausiai kviesti į posėdį asmenį, kurio turtą ketinama konfiskuoti, ar šį klausimą spręsti rašytinio proceso tvarka, o gal, apskritai, sprendimą priimti, asmeniui nepranešus ir nedalyvaujant, t.y. priimti sprendimą už akių?
Kokiu principu teismai turės derinti skirtingų rūšių procesus ir koks tai galiausiai bus procesas – civilinis, administracinis, baudžiamasis ar visai naujas iki tol neegzistavęs? Kita vertus, įstatymas numato, kad teismas gali, bet neprivalo, priimti sprendimą dėl turto konfiskavimo, tad pagal kokius kriterijus teismas turės spręsti – konkrečiu atveju būtinas turto konfiskavimas ar ne?
Taip pat įstatymo projektas numato galimybę asmeniui, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas sprendimas, jį apskųsti, tačiau kokia proceso teise vadovautis, skundžiant sprendimą? Akivaizdu, kad atsakymų į šią begalę klausimų, kurie yra esminiai ir privalo būti išspręsti, norint, kad civilinis turto konfiskavimo modelis funkcionuotų, įstatymo projektas nepateikia. Dar daugiau, įstatymas apskritai nesukuria jokio civilinio konfiskavimo taikymo mechanizmo, o tik numato tokią galimybę, kuri, pati savaime, be įgyvendinimo proceso, ne tik kad negali pasiekti įstatyme užsibrėžtų tikslų, bet gali sukelti ir žalos.
Bylos nagrinėjimas, vadovaujantis ne įstatymu pažeidžia konstitucinį principą, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, taip pat konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes atsiranda reali grėsmė, jog turto konfiskavimas galės bus pritaikytas ir teisėto turto atžvilgiu, nekalbant jau apie įvairius apsunkinimus ir rūpesčius tokio turto savininkams bei galimą pareigūnų savivalę ir piktnaudžiavimą.
Geros idėjos nepakanka – reikia aiškaus įstatymo
Taigi, dėl siekiamo įteisinti civilinio turto konfiskavimo iškilę klausimai bei rizikos labai aiškiai parodo, jog į šį instrumentą nederėtų žiūrėti primityviai ir apsiriboti keliais straipsniais Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir kontrolės įstatyme, nes to paprasčiausiai nepakanka. Neabejotina, kad pati civilinio turto konfiskavimo idėja yra gera, tai būtų naudinga priemonė Lietuvoje, kovojant su organizuotu nusikalstamumu, tačiau nereikia pamiršti, jog tikslas negali pateisinti bet kokių priemonių.
Negalima sutikti su savivale, kuri bus neišvengiama, nesant aiškaus civilinio turto konfiskavimo mechanizmo, taip pat negali būti kuriamos sąvokos, kurios prieštarauja esamoms, negali būti kuriamos teisės normos, kurios nepriklauso jokiai teisės rūšiai, kaip ir negali būti sudarytos net ir menkiausios prielaidos konfiskuoti teisėtai asmenims priklausantį turtą.
Todėl tikėkimės, kad įstatymų leidėjas šiems įstatymo projekto pavojams nebus „aklas“.