Pastarieji yra pirmoji kregždė, bet, deja, vieniša. Tikėjausi greito, teisingo bei konstruktyvaus įstatymų leidėjo elgesio, tačiau, pritrūkus drąsos, problema iš esmės neišspręsta. Dėl to ateityje asmenims savo teises vėl gali tekti ginti Konstituciniame ar net Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT).
Įstatymų leidėjas į nutarimo įgyvendinimą pažvelgė formaliai ir ištaisė tik tai, ko neištaisyti negalėjo. Jis į BPK ir ANK tiesiog perkėlė Konstitucinio Teismo nutarimo esminę – rezoliucinę – dalį, kurioje dėl ginčytinų teisės aktų nuostatų pasisakyta ne iš esmės, bet išspręsta tik konkrečioje byloje susiklosčiusi situacija.
O būtent, konstitucinėje byloje pareiškėju buvo asmuo, kuris teisme laimėjo administracinio teisės pažeidimo bylą prieš valstybę ir kuriam teismai atsisakė padengti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas advokatui. Byloje kalbama tik apie teisminius procesus ir asmens išteisinimą baudžiamojoje byloje ar administracinio nusižengimo teisenos nutraukimą teisme. Lygiai tas pats, nei daugiau, nei mažiau, nugulė ir įstatymų pakeitimuose.
Tačiau Konstitucinis Teismas tiesiogiai nesprendė kitų susijusių problemų, kadangi to neprašė į jį pasikreipęs pareiškėjas. Tačiau jas, mano manymu, išspręsti turėjo įstatymų leidėjas.
Pavyzdžiui, juk baudžiamoji byla, konstatavus, kad asmuo nusikalstamos veikos nepadarė, prokuroro sprendimu gali baigtis ne tik teisme, bet dar ikiteisminio tyrimo stadijoje. Tačiau, pagal priimtus įstatymų pakeitimus, jeigu asmuo savo nekaltumą įrodys ikiteisminio tyrimo metu, jo išlaidų advokatui valstybė neatlygins. Toks įstatymų leidėjo pasirinkimas stebina, kadangi ir ikiteisminio tyrimo metu persekiojamas asmuo paprastai patiria ženklias išlaidas advokatui. Advokatas gali asmeniui padėti apklausose, kartu su juo dalyvauti kratose, padėti formuoti teisinės gynybos poziciją, rengti dokumentus ir kitaip ginti nekalto asmens teises.
Siūlomas teisinis reguliavimas neapima ir kitų situacijų, kurioms susiklosčius, manau, valstybė turėtų atlyginti asmens išlaidas advokatui. Pavyzdžiui, kai asmens atžvilgiu baudžiamasis procesas nutraukiamas nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes. Puikus pavyzdys – būtinoji gintis. Baudžiamoji byla asmens atžvilgiu nutraukiama, jeigu asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, iš pažiūros nusikalstamą veiką padaro gindamas save, kitą asmenį ar kitas svarbias vertybes. Pavyzdžiui, neseniai dėl to baudžiamosios atsakomybės išvengė girtą chuliganą tramdęs apsauginis. Pagal naująjį reguliavimą jis savo advokatui turėtų susimokėti pats nepaisant to, kad tiesiog gynėsi. Be to, yra ir daugiau baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių: asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, profesinių pareigų vykdymas, būtinasis reikalingumas ir panašiai.
Taip pat keltinas pagrįstas klausimas, ar asmens išlaidos advokatui neturėtų būti atlyginamos, kuomet baudžiamoji byla nutraukiama suėjus senaties terminui. Tai terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, o byla asmens atžvilgiu – nutraukiama. Vėlgi, bylą nutraukus dėl senaties, nepaisant valstybės negebėjimo užtikrinti operatyvaus baudžiamojo proceso, už advokatą turėtų susimokėti pats asmuo.
Be šių, yra ir eilė kitų panašius klausimus keliančių situacijų. Pavyzdžiui, kai vyksta pakartotinis procesas dėl to paties kaltinimo, administracinio nusižengimo teisena vyksta ir pasibaigia neteisminėje institucijoje, paaiškėja nepakankamas įtariamojo (kaltinamojo) amžius ir t. t.
Įstatymų leidėjui galioja ne tik rezoliucinė Konstitucinio Teismo nutarimo dalis, bet ir jame dėstomi argumentai. Nutarimo motyvų visuma leidžia manyti, kad pagal Konstituciją teisė į gynybą turi būti užtikrinama atlyginant atsakomybėn traukto asmens išlaidas advokatui ir kitais atvejais, jeigu nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą.
Žinoma, negalima teigti, kad įstatymų leidėjas, kaip tas strutis, paslėpė savo galvą smėlyje ir apsimetė problemos nematąs. Svarstant įstatymų pakeitimus, aptartas problemas juodu ant balto Seimo nariams išdėstė Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, Lietuvos advokatūra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Teisėjų taryba. Nepaisant to, Seimo nariai atsakė, kad apsiribos tik Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucine dalimi. Motyvavo ribotomis valstybės finansinėmis galimybėmis, gilesnių diskusijų poreikiu, praktinės įstatymo įgyvendinimo patirties trūkumu, neaiškiu valstybės lėšų poreikiu. O galiausiai „pažadėjo“ „esant poreikiui bei galimybėms, plėsti šio mechanizmo taikymo apimtis.“
Kitaip tariant, Seimo nariai sprendė, kad žmogaus teisės į gynybą (teisės turėti advokatą) užtikrinti „neapsimoka“. Vargu, ar tokie argumentai įtikina.
Taigi, nors šie pakeitimai – žingsnis į priekį – tačiau nepakankami. Seimas, nežengdamas „pilno žingsnio“, sudarė prielaidas kilti tolimesniems ginčams tarp žmonių ir valstybės, kadangi pakeistų įstatymų atitiktis Konstitucijai išlieka abejotina.
Negana to, abejotina, ar įstatymų leidėjas, lyg Gerasis Samarietis, nieko nespaudžiamas, ateityje imsis iniciatyvos paliktus trūkumus taisyti. Greičiausiai tai padaryti vėl privers tik aktyviai savo teises ginantys žmonės, inicijuodami konstitucines bylas ar kreipdamiesi į EŽTT.