Kyla klausimas, ar iš tikrųjų diktatūrinėje valstybėje piliečių teisės buvo labiau užtikrinamos nei dabartinėje laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje?
Kaip krata reglamentuojama mūsų įstatymuose?
Baudžiamojo proceso kodekse numatyta, kad darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis, o darant kratą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje – tos įmonės, įstaigos ar organizacijos atstovas.
Kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimą, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog baudžiamojo proceso įstatymas nekalba apie privalomą asmens, pas kurį daroma krata, dalyvavimą. Jeigu asmuo nuomojasi butą, jam nesant, krata gali būti atliekama dalyvaujant bent vienam iš jo pilnamečių šeimos narių ar artimųjų giminaičių, buto savininkui, kviestiniui arba savivaldybės institucijos atstovui. Tai reiškia, kad kratą pas jus namuose pareigūnai gali padaryti niekam iš ten gyvenančių asmenų nežinant, pavyzdžiui, pasikvietę savivaldybės atstovą.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks reglamentavimas neturi nieko bendro su konstitucinių asmens teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu. Tačiau praktikoje dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai delsti ir laukti kol kas nors iš bute gyvenančių asmenų arba pats įtariamasis grįš namo ir bus galima atlikti kratą jam dalyvaujant, nėra galimybės. Taip būna, kai po ką tik įvykdyto nusikaltimo pareigūnai seka „karštais pėdsakais“, įtariamas nusikaltimo padarymu asmuo slapstosi, krata daroma siekiant surasti ieškomus asmenis, turima duomenų, kad įtariamojo šeimos nariai ir artimieji padeda įtariamajam slapstytis ir pan.
Todėl toks įstatyminis kratos atlikimo tvarkos reglamentavimas yra būtinas, siekiant užtikrinti ikiteisminio tyrimo interesus, kurie yra gyvybiškai svarbūs visai visuomenei. Priešingu atveju, nesąžiningiems asmenims būtų paliktos galimybės trukdyti ikiteisminiam tyrimui ir net paslėpti ar sunaikinti įkalčius.
Tačiau visiškai kita situacija yra, kai krata atliekama po ilgo kriminalinės žvalgybos tyrimo ar ilgą laiką taikytų procesinių prievartos priemonių, kuomet nuo nusikaltimo padarymo yra praėjęs nemažas laiko tarpas ir byloje yra surinkta daug faktinių duomenų apie nusikaltimą bei vieno ar kito asmens kaltę.
Tokiais atvejais pareigūnai turi visas galimybes suderinti savo veiksmus taip, kad būtų užtikrintas kratomo asmens dalyvavimas jo gyvenamojoje ar darbinėje vietoje darant kratą. Tuo labiau, kad tokiose bylose įtariami asmenys dažniausiai yra sekami, jų telefoninių pokalbių yra klausoma, todėl pareigūnai puikiai žino apie šių asmenų planuojamas keliones ar kitus ilgesnius išvykimus iš savo gyvenamosios vietos.
Tais atvejais, kai asmuo vieną dieną išvyksta į iš anksto suplanuotą kelionę, o sekančią dieną jo gyvenamojoje ar darbo vietoje atliekamos kratos, tokių veiksmų teisėtumas kelia rimtų abejonių. Be to,sunku būtų pagrįsti tokį kratos atlikimo laiką ikiteisminio tyrimo taktika.
Dažniausiai kratos ikiteisminio tyrimo teisėjų yra sankcionuojamos iš anksto, neretai ir savaitė ar net mėnuo laiko iki tokio veiksmo atlikimo. Todėl neįvykus jokiam reikšmingam įvykiui tiriamo nusikaltimo kontekste, tą dieną ar bent dieną prieš, kratomam asmeniui iš vakaro išvykus į suplanuotą kelionę ir pareigūnams apie tai žinant iš anksto, būtų sunku pagrįsti kratos neatidėliotinumą konkrečią dieną, ypač jei patys nusikalstami veiksmai buvo atlikti seniai iki kratos atlikimo.
Strasbūro teismas nuolat pabrėžia asmens dalyvavimą kratos metu
Asmenų dalyvavimo darant kratą svarbą savo sprendimuose nuolat pabrėžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT). Byloje van Rossem prieš Belgiją EŽTT konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 8 straipsnio pažeidimą, kaiatliekant kratas pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nedalyvavo jokie asmenys, pakankamai informuoti apie baudžiamąjį persekiojimą.
Nagrinėjamoje byloje pareigūnai, atvykę daryti kratą,, rado tik pareiškėjo nepilnametį sūnų, kuris pasakė, kad tėvų namie nebus visą dieną. Nesiimdami jokių priemonių informuoti apie savo vizitą pareiškėjo, pareigūnai pasikvietė namo durininką kviestiniu ir jo akivaizdoje atliko kratą. EŽTT nurodė, kad laiptinės durininkas šiuo atveju nebuvo tas asmuo, kuris būtų pakankamai informuotas apie vykdomą baudžiamąjį procesą, todėl konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.
Kokios juridinių ir fizinių asmenų teisės, kai atliekama krata?
Dar sudėtingiau praktikoje pasiekti, kad darant kratą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje dalyvautų jos savininkas, direktorius ar kitas įgaliotas atstovauti juridinį asmenį asmuo. Baudžiamojo proceso kodekse numatyta, kad juridinio asmens atstovu gali būti juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas ar advokatas.
Tai reiškia, kad pareigūnai, atvykę į įmonę daryti kratą, privalo įsitikinti, ar dalyvauja tos įmonės savininkas ar vadovas arba bent vienas asmuo, įgaliotas būti įstaigos atstovu, o jeigu tokio atstovo nėra, išaiškinti esantiems darbuotojams teisę ir suteikti galimybę apie kratą informuoti įgaliotą įstaigos atstovą bei palaukti, kol toks atstovas atvyks ir tik tuomet pradėti daryti kratą.
Deja, praktikoje dažniausiai ne tik, kad nesudaromos galimybės kratoje dalyvauti įmonės vadovams, bet net ir priešingai, įmonės darbuotojams užkertamas kelias informuoti vadovus apie pareigūnų vizitą.
Nors prieš pora metų Seimas priėmė įstatymo pataisą, numatančią, kad kratos metu, kai nėra kviestinių, daromas garso ir vaizdo įrašas, tačiau tai turi būti daroma tik dalyvaujančių asmenų prašymu. O jeigu kratoje dalyvauja visiškai su baudžiamuoju procesu nesusijęs asmuo, pavyzdžiui savivaldybės atstovas, kuris neprašo daryti garso ir vaizdo įrašo, tuomet pareigūnai kratą gali atlikti ne tik, kad nedalyvaujant pačiam asmeniui, kurio gyvenamojoje vietoje sankcionuota krata, bet ir nedarant jokio įrašo.
Kita vertus, tam, kad paprašyti pareigūnų daryti garso ir vaizdo įrašą, asmuo turi žinoti, kad jis turi tokią teisę, tačiau praktikoje neretai susiduriama su atvejais, kai apie tokią teisę asmuo net nėra informuojamas.
Todėl yra ypač svarbu, kad piliečiai žinotų savo teises ir reikiamu atveju gebėtų jomis pasinaudoti. Atvykus pareigūnams daryti kratą, asmuo turi kuo detaliau sužinoti apie vykdomą tyrimą, prašyti pareigūnų, kad kratoje dalyvautų kviestiniai ar būtų daromas vaizdo ir garso įrašas. Taip pat prašyti, kad būtų užtikrintas kratomojo asmens ar bent jau advokato, juridinio asmens vadovų ar tinkamai įgalioto juridinio asmens atstovo dalyvavimas kratoje.
Jei pareigūnai atsisako pakviesti ar palaukti, kol tinkamas atstovas atvyks į kratos atlikimo vietą, apie tai asmuo būtinai turi pažymėti kratos protokole, nes priešingu atveju, tolesniame procese bus apsunkinta galimybė šiuo argumentu ginčyti kratos teisėtumą.
Svarbu yra tai, kad įstatymas numato asmeniui, pas kurį daryta krata, teisę apskųsti nutartį daryti kratą ir pačią kratos atlikimo tvarką aukštesniam teismui. Tačiau praktikoje itin retai sutinkami atvejai, kuomet aukštesnysis teismas pripažintų kratos atlikimą neteisėtu.
Taigi, nors baudžiamojo proceso įstatyme krata yra pakankamai plačiai reglamentuojama, tačiau yra palikta ir nemažai spragų, kurios sudaro galimybę piktnaudžiauti įstatymo suteikiamomis galiomis. Detalesnis šio procesinio veiksmo reglamentavimas yra būtinas, atsižvelgiant į tai, kad juo ribojamos konstitucinės asmens teisės, kas tuo pačiu leistų užkirsti kelią viešojoje erdvėje spekuliacijoms dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo.