Teisininko komentaras. Laidavimas už prasikaltusį: ar tai bausmės išvengimas?

Padarei nusikaltimą, bet gali išlipi iš balos sausas? Pagal Lietuvoje galiojantį Baudžiamąjį kodeksą tokia galimybė egzistuoja, jei teismas priima sprendimą prasižengusį asmenį atleisti nuo atsakomybės pasikliaudamas laiduotoju.

Daugeliui gali pasirodyti, kad tokiu būdu teismas tarsi padeda nusikaltėliui išvengti bausmės ir nepajusti jokių pasekmių. Tačiau Šiaurės šalių patirtis atskleidžia laidavimo ir probacijos naudą.

Štai teismas nuo baudžiamosios atsakomybės neseniai atleido buvusį Seimo narį, panevėžietį P. Narkevičių laidavus jo dukrai. Kartu avariją sukėlusį politiką įpareigojo atlyginti turtinę žalą, padarytą nukentėjusiesiems, sumokėti įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 186 baudžiamosiose bylose, kurios praėjusiais metais buvo nagrinėjamos pirmos instancijos teismuose, buvo sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jis taikomas teismo nuožiūra ir ne visiems asmenims, o tik tiems, kurie pirmą kartą padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi, atlygino žalą arba įsipareigojo tai padaryti. Taip pat, jei teismas turi pagrindo manyti, kad toks asmuo nenusikals ateityje.

Tarp pažangos ir Viduramžių

Baudžiamojo kodekso tikslas yra ne vien bausti, o, pirmiausia, apsaugoti visuomenę, kartu ginti žmonių teises ir laisves, valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Todėl laidavimas taikomas tik tais atvejais, kai teismas mato ir įvertina, kad tai teigiamai paveiks teisiamojo asmenybę.
Laiduoti už nusikalstamą veiką padariusį žmogų gali teismo pasitikėjimo verti asmenys, pavyzdžiui, tėvai, artimi giminaičiai, o jų laidavimas gali trukti nuo vienerių iki trejų metų.

Gana dažnai laiduojant turi būti sumokamas ir užstatas, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į laiduotojo asmenines savybes, jo turtinę padėtį. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, tačiau tik tuo atveju, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo nenusikalto dar kartą. Jei laidavimo metu asmuo padaro naują tyčinį nusikaltimą, laidavimas nustoja galioti ir teismas baudžia už abu nusikaltimus.

Visuomenė vėl aršiai diskutuoja apie būtinybę griežtinti bausmes kone pasitelkiant žiaurius Viduramžių metodus, vis nuskamba raginimų grąžinti mirties bausmę. Tačiau ar dėl to būsime saugesni, išvengsime naujų kraupių nusikaltimų? Kai kuriose JAV valstijose vis dar galioja ši bausmė, tačiau tai neatbaido nuo žiauraus elgesio. Lietuvoje iki 1998 m. taip pat galiojo mirties bausmė. Bet statistika aiški: jei 1995 m. buvo įvykdytos 502 žmogžudystės, tai panaikinus mirties bausmę, 2000 m. jų įvykdyta 398, o 2010 m. – 217, 2013 m. – 183.

Vis dar turime perpildytas pataisos įstaigas ir esame Europoje ir pasaulyje viena daugiausiai žmonių už grotų sodinančių šalių. Tuo tarpu Šiaurės kaimynių, Norvegijos, Švedijos, patirtis atskleidė, kad griežtos bausmės už nesunkius ir daug žalos visuomenei nepadariusius nusikaltimus, nėra geras sprendimas, nes neduoda jokios naudos, greičiau priešingai – tik skatina pakartotinį nusikalstamumą. Daugelio šalių tyrimai parodė, kad veiksmingesnis yra socialinės integracijos kelias, todėl, pavyzdžiui, Norvegijos pataisos įstaigose yra bene keturis kartus mažiau nuteistųjų, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl šios šalies teisinė sistema apskritai laikoma viena pažangiausių pasaulyje.

Įkalinimas kainuoja daugiau

Argumentų, kodėl, pavyzdžiui, klastojusiems dokumentus, piktnaudžiavusiems tarnybine padėtimi, nereiktų taikyti įkalinimo bausmių, yra gana daug. Pirmiausia, tai žmogiškasis faktorius. Klystame visi, todėl bent vieną kartą reikia leisti žmogui ištaisyti savo klaidą, sudarant galimybę tęsti normalų gyvenimą.

Įkalinimas žmogui, kuris nusikalto pirmą kartą, gali turėti daug neigiamų pasekmių. Padidėja recidyvo tikimybė – juk įkalinimo įstaigoje asmuo bendrauja ir su sunkiai nusikaltusiais, kurie gali juos įtraukti į platesnio mąsto nusikaltimus, todėl iš įkalinimo įstaigų žmonės dažnai išeina ne tik nepasitaisę, bet dar pavojingesni. Tyrimai rodo, jog mūsų šalyje pakartotinis asmenų, kuriems buvo palengvinta teisinė padėtis baudžiamosiose bylose, nusikalstamumas yra iki 3 kartų mažesnis nei recidyvas apskritai.

Svarbu turėti galvoje ir visuomenės interesą racionaliai ir efektyviai naudoti valstybės lėšas. Įkalintų asmenų išlaikymas mokesčių mokėtojams atsieina daug daugiau, nei laisvėje atliekančių bausmę ar naudojant probaciją, kaip alternatyvą.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės laiduojant už prasikaltusį asmenį yra ir savotiškas valstybės kompromisas. Tokiu būdu siekiama spręsti ir kitus baudžiamosios politikos uždavinius: sumažinti teisėsaugos institucijų darbo krūvį ir racionaliai naudoti biudžeto lėšas, sutrumpinti ikiteisminio baudžiamųjų bylų tyrimo terminus, paskatinti nusikaltusius asmenis bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, raginti juos savanoriškai atlyginti padarytą žalą. Todėl ši priemonė gali būti taikoma apie 90 proc. visų Baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų. Visgi, ji negali būti taikoma sunkius ir labai sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims.