Bylose dėl santuokos nutraukimo, sutuoktinių turto padalinimo, vaikui išlaikymo priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo su juo tvarkos nustatymo tėvai, pasinaudodami tiek nepilnamečiais, tiek ir pilnamečiais vaikais, „žaidžia“ (jeigu taip galima išsireikšti) tik jiems suprantamus manipuliacinius žaidimus savo asmeniniams tikslams pasiekti, tačiau net nebandydami suprasti, jog tuo padaro ženkliai didesnę žalą besiformuojančiai asmenybei, nei „tylių“, civilizuotų skyrybų ar kito taikiu būdu sprendžiamo ginčo, kilusio iš šeimos teisinių santykių, atveju. Galimai neigiamas pasekmes vaikų psichinei sveikatai palikime vertinti pagal kompetenciją psichologams, psichoterapeutams ar psichiatrams, tačiau aptarkime suaugusiųjų manipuliaciją nepilnamečiais kai kurių šeimos teisinių ginčų kontekste.
Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą visus klausimus, susijusius su nepilnamečio vaiko auklėjimu, priežiūra ir rūpinimusi turi spręsti abu tėvai tarpusavio susitarimu. Tačiau tėvams, nepavykus geranoriškai susitarti, ginčijamus klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos ar vaikui išlaikymo priteisimo sprendžia teismas.
Ar tikrai norite gyventi su savo vaiku, ar vis tik siekiate kitų tikslų?
Tuo atveju, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo iš jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas, jo gyvenamąją vietą nustato teismas. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, įvertina kiekvieno iš tėvų galimybes užtikrinti teisės aktuose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą bei tikruosius vaiko poreikius. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokiose bylose vertinami tėvų asmenybės bruožai, jų požiūris į vaiko auklėjimą, vystymąsi, dalyvavimą jį išlaikant (iki ginčo atsiradimo), galimybę sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas. Be jau paminėtų veiksnių, lemiančių su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, svarbus yra ir vaiko emocinis ryšys su kiekvienu iš tėvų, kiekvieno tėvo gyvenamosios aplinkos sąlygos, o taip pat vaiko santykis su tėvų šeimos nariais – naujais sutuoktiniais, sugyventiniais, įbroliais, įseserėmis, seneliais ir pan.
Svarbu pažymėti, kad teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžia, be kita ko, atsižvelgdamas į vaiko, sugebančio išreikšti savo pažiūras, norą (į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams). Taigi, tėvai, galimai siekdami įtakoti vaiko „norą“, atlieka „namų darbus“, neretai formuodami jo neigiamą nuomonę apie priešingą bylos šalį (tėvą ar motiną), pabrėždami vaikui savo privalumus (asmenybinius ar materialius). Vaikas, ir taip išgyvenantis neigiamas emocijas dėl pašlijusių tėvų santykių, teisme „turi“ pasirinkti vieną iš jų, išreikšdamas savo poziciją, kuri ne visais atvejais sutampa su jo tikrąja valia (vaikas gali būti įtakotas vieno iš tėvų pasirinkti jį, o ne tą tėvą (ar abu), su kuriuo iš tiesų norėtų gyventi). Vaikas privestas tarsi išduoti vieną iš tėvų, o tai, ypač nepilnamečiui, nepakeliamai sunku, nes jis negali objektyviai įvertinti tokios „išdavystės“ vertės.
Nustatyta bendravimo su vaiku tvarka ne visada padeda tėvams išvengti konfliktinių situacijų
Svarbu pažymėti, kad teismo procesas savaime nepakeičia žmonių santykių ir požiūrio vienas į kitą. Santuokos nutraukimas yra dviejų susituokusių asmenų teisinio ryšio pabaiga, tačiau tarpusavio santykiai dėl bendrų vaikų turi būti kuriami išimtinai vaikų deramo auklėjimo labui. Teismui nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, spręstinas klausimas, esant nesutarimams, ir dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Tėvams nutraukus santuoką ar gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš jų, tėvai turi vienodą teisę ir pareigą bendrauti su savo vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tačiau vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu arba motina tvarkos nustatymas taip pat negali būti savitikslis. Pagal formuojamą teismų praktiką nustatant bendravimo tvarką pirmiausia atsižvelgtina į vaiko interesus, siekiant išlaikyti ar atkurti vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu tėvu, o ne patenkinti galimai savanaudiškus tėvų poreikius, turint tikslą „suvesti tarpusavyje sąskaitas“, apribojant vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu arba motina ar vengiant skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai bendrauti su vaiku.
Taigi, teismo sprendimu (nutartimi) nustačius skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką (bendravimo laiką savaitėmis, dienomis ar net valandomis), atrodo, pašalinama grėsmė ateityje tarp tėvų galintiems kilti konfliktams. Tačiau praktiką rodo ką kita. Pabrėžtina, jog tik esant abiejų tėvų kooperavimuisi ir geranoriškumui gali būti užtikrintas sklandus tokio pobūdžio sprendimo (nutarties) vykdymas. Neretai pasitaiko atvejų, kai tėvai, vykdydami teismo sprendimą (nutartį), nėra linkę geranoriškai tarpusavyje bendradarbiauti. Dažniausiai tarp tėvų kyla emocinė įtampa ir konfliktai (kaip taisyklė, net ir vaikų akivaizdoje) dėl nustatyto laiko nepaisymo, kuomet vaikas turi būti paimtas ar pristatytas į jo gyvenamąją vietą, arba dėl tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, siekio kliudyti kitam tėvui, gyvenančiam skyrium, nustatyta tvarka bendrauti su vaiku. Esant tokiems nesutarimams, vienas iš tėvų kreipiasi su prašymu į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o su vykdomuoju raštu – į antstolį, kuris padeda įgyvendinti bendravimo tvarką. Jeigu antstolio reikalavimų nepaisoma, gali būti skiriama bauda dėl teismo sprendimo (nutarties) nevykdymo/netinkamo vykdymo. Tuomet vaikas vėl įtraukiamas į nesibaigiančius tėvų barnius, kurie tarp jų kyla ne būtinai dėl realiai pažeidžiamų vaiko interesų, o dėl galimai vyraujančių tėvų ambicijų. Taigi, užburtas ratas ir tie nesibaigiantys konfliktai, kurie gali tęsti net iki vaiko pilnametystės.
Ko iš tiesų siekia tėvai, norėdami sumažinti ar padidinti išlaikymo sumą vaikui?
Dar vienas aktualus klausimas yra vaiko išlaikymui priteistinos sumos nustatymas. Pabrėžtina, jog vaikui teikiamo išlaikymo dydis turi būti proporcingas jo poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Sprendžiant teisme šį klausimą, kai kuriais atvejais tėvai galimai siekia patenkinti ne vaiko, o pirmiausia savo poreikius, norėdami, kad būtų nustatytas ženkliai didesnis arba daug mažesnis, nei atitinka vaiko poreikius (tiek minimaliuosius, tiek papildomus), išlaikymo dydis (norintys sumažinti išlaikymo dydį – galimai dirbtinai mažina savo oficialias pajamas ir slepia realų turtą, o norintys padidinti – nurodo galimai nerealių vaiko išlaikymui tariamai tenkančių išlaidų dydį, vaiką priverčia lankyti brangius būrelius, ieško brangaus gydymo ir pan.). To priežastys gali būti įvairios (siekis įskaudinti, sužlugdyti vienas kitą ar net pasipelnyti), net visai ir nesusijusios su vaiku ir jo interesais. Ginčo atveju teismas privestas ištirti kiekvieną vaiko poreikį, jo realumą ir kiekvieno iš tėvų galimybes, prioritetu laikant vaiko poreikius.
Būkime brandesni dėl savo vaikų
Baigdama šią emocija ir teisine praktika paremtą konsultaciją linkiu besiskiriančioms poroms stabtelti prieš ilgą ir varginantį procesą, pasitarti su advokatu ir rasti jėgų išvengti teisminio ginčo, nes stebint tarpusavyje „kariaujančius“ suaugusiuosius, nevalingai kyla klausimas, ar ta kova verta to, kad vaikai jaustųsi savo tėvų nesutarimų įkaitais. Tėvų dominuojantys konfliktai, kylantys tiek teisme, tiek ir teismo sprendimų (nutarčių) vykdymo metu, tarsi nustumia vaiką ir su jo interesais spręstinas kasdienines (ir ne tik) problemas į antrą planą.
Vaikai yra mūsų gyvensenos atspindys. Kokioje aplinkoje vaikai formuojasi kaip asmenybės, tokią žinutę jie transliuos visuomenei jau būdami subrendę žmonės. Taigi, visais atvejais patartina saugoti vaikus nuo neigiamų emocijų ir visus tarpusavio ginčus spręsti civilizuotu būdu, neįtraukiant aktyviais savo veiksmais vaikų į nesutarimus, dažnai kylančius iš keršto, nusivylimo, negebėjimo susitaikyti dėl pasibaigusių santykių, ir nespekuliuojant jų poreikiais.
Pirmiausia reikia siekti iš šeimos teisinių santykių kilusį ginčą išspręsti taikiu būdu (nuo 2020 m. sausio 1 d. šeimos teisės ginčuose yra nustatyta privaloma mediacija), o nepavykus taikiai susitarti, kreiptis į advokatus teisinės pagalbos. Tačiau net ir tuomet, kai ginčo nagrinėjimas persikelia į teismą, bet kurioje proceso stadijoje reiktų siekti taikaus susitarimo.