Lietuvoje šis alternatyvus ginčų sprendimo būdas jau negali būti vadinamas socialine inovacija. 2005 m. pradėta taikyti viename iš Vilniaus apylinkių teismų, po 14 m. mediacija prieinama visiems Lietuvos gyventojams visų grandžių teismuose. Taip pat sparčiai populiarėja teismo proceso padedanti išvengti neteisminė mediacija, kuri taikoma rašytinio susitarimo tarp šalių ir jų pasirinkto mediatoriaus pagrindu. Taigi mediacija Lietuvoje tampa įprastu ginčų sprendimo procesu, kurio nauda įsitikina ne tik ginčų šalys, atkūrusios tarpusavio santykį, sutaupiusios lėšų ir laiko, bet ir jų advokatai, radę labiausiai jų kliento interesus atitinkantį sprendimą, bei teisėjai, matydami šalių apsisprendimą bei prisiimamą atsakomybę už pačių rastą sprendimą. Statistika patvirtina, kad taikūs susitarimai yra geriau vykdomi savanorišku būdu nei teismo sprendimai. Taigi mediacija turi potencialą kurti tvaresnius sprendimus.
Ar mediacija yra tinkamas būdas spręsti verslo ginčus?
Taikus ir tvarus ginčo išsprendimas yra labai svarbus verslo ginčuose. Ši ginčų kategorija užsienio valstybių moksle ir praktikoje įvardijama kaip viena iš tinkamiausių mediacijai. Kaip nustatyti, ar konkretus verslo ginčas gali būti išspręstas mediacijos būdu?
Mediacijos universalumas lemia, kad pats sprendimo procesas, priklausomai nuo srities, kurioje yra kilęs, nesikeičia. Kaip ir bet kurioje kitoje mediacijoje, mediatorius, padėdamas spręsti verslo ginčą, lydi šalis kelionėje, kuri pradedama aiškinantis praeities įvykius, apibrėžiant dabartinę situaciją bei projektuojant ateitį. Nuo pradinių ginčo spręsti atėjusių šalių pozicijų nusigręžiama ieškant šalių interesų ir juos sąlygojančių poreikių. Paradoksalu, bet nepaisant to, kad šalių pozicijos (reikalavimai) kilus ginčui visuomet nesutampa, o dažnai yra net priešingos, interesų ir poreikių lygmenyje visuomet egzistuoja bendrumų, kurie skatina šalis tartis ir abipusių nuolaidų būdu rasti jiems tinkamą taikų ginčo sprendimą. Nepaneigiama, kad verslo ginčuose formalūs reikalavimai slepia įvairaus pobūdžio interesus ir poreikius, kurie turi būti patenkinami. Taigi galima tvirtai teigti, kad ši mediacijos proceso schema tinka ir verslo mediacijai.
Mediacijos universalumo savybė iš esmės suteikia lūkestį, kad šiuo būdu gali būti išsprendžiama absoliuti dauguma ginčų. Vis dėlto praktika rodo, kad nereikėtų remtis tik ginčų sprendimo būdo universalumu. Nagrinėdamos, ar konkretus ginčas gali būti sėkmingai išspręstas mediacijos būdu, mediacijos ekspertės N. Kaminskienė ir J. Sondaitė pateikia platų kriterijų sąrašą (Mediatoriaus praktinis vadovas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 2019). Pasak didelę mediacijos vykdymo patirtį turinčių mokslininkių, egzistuoja platus spektras požymių, padedančių identifikuoti, ar konkretus ginčas tinkamas ar netinkamas mediacijai. Ekspertės išskiria dvi kriterijų grupes ir nustatant, ar ginčas tinka mediacijai, siūlo kompleksiškai vertinti ir ginčo objektą bei jo šalių ypatumus. Verslo mediacijos atveju svarbu daugelis jų įvardytų kriterijų. Verslo mediacija puikiai tinka tais atvejais, kai atsižvelgiant į ginčo objektą:
* teismo sprendimo rezultatas gali būti sunkiai nuspėjamas;
* teismo procese bus reikalinga ekspertizė;
* šalims reikalingas greitas ginčo sprendimas;
* teismo proceso viešumas gali būti nepalankus šalims;
* gali kilti sunkumų įgyvendinant teismo sprendimą;
* ginčas vyksta dėl kompensacijos / žalos atlyginimo sumos;
* ginčas yra per daug sudėtingas ir daugialypis, todėl būtų sprendžiamas teisme keliose bylose arba skirtingomis teisenomis;
* egzistuoja poreikis priimti ginčo sprendimą, kuris išspręstų ginčą kūrybiškai, nestandartiškai ar kompleksiškai, t. y. paliestų ne tik teisinius, bet ir etinius, moralinius, politinius, ekonominius ir pan. ginčo aspektus.
Vertinant ginčo tinkamumą per ginčo šalių specifikos prizmę, verslo mediacijai svarbūs šie kriterijai:
* kiekvienos iš šalių pozicijos ginče yra pagrįstos svariais teisės ir fakto argumentais;
* ginčo šalių pozicijos yra netoli viena nuo kitos, todėl atsiranda galimo susitarimo zona;
* ginčo šalių tarpusavio santykius stipriai veikia emocinė konflikto pusė;
* viena iš šalių arba abi ginčo šalys ekonomiškai pažeidžiamos, todėl teismo procesas joms būtų ypač nepalankus ginčo sprendimo būdas;
* viena iš šalių siūlo mediaciją;
* ankstesni šalių santykiai buvo grindžiami abipusiu pasitikėjimu, draugyste;
* šalis sieja ilgalaikė praeitis;
* šalims teks ateityje turėti bendrų santykių, todėl joms reikalingas sprendimas, kaip toliau sugyventi ateityje;
* šalys turi bendrų interesų, o teismas jų negalės suderinti priimdamas sprendimą;
* teismo sprendimas neišspręs esminio konflikto arba net gali jį eskaluoti.
Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo redakcija (toliau – Mediacijos įstatymas) lėmė daug pokyčių mediacijos sistemoje, iškėlė naujus iššūkius Lietuvos mediatoriams bei sukūrė prielaidas plačiau taikyti mediaciją tiek civiliniame procese, tiek ikiteismine tvarka. Nauja mediacijos institucinė sistema, Lietuvos mediatorių sąrašas, privaloma mediacija šeimos ginčuose nuo 2020 m. sausio 1 d. – tai tik keli svarbūs pokyčiai, kuriuos į Lietuvos teisinę sistemą įliejo Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijos (2015) įgyvendinimas.
Naujovių atsirado ir Civilinio proceso kodekse (toliau – CPK). Viena jų – galimybė teisėjui bet kurioje civilinėje byloje skirti privalomą teisminę mediaciją. 2311 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs (nustačiusi) didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu“. Taigi Lietuvoje galima ir privaloma teisminė mediacija visuose civiliniuose ginčuose. Tikėtina, kad, tinkamai įvykdžius ginčo tinkamumo mediacijai įvertinimą, parinkus patyrusį profesionalų verslo ginčų mediatorių, ginčo šalys teisėjo (teisėjų kolegijos) nurodymu vykdomoje privalomoje teisminėje mediacijoje pasieks gerų rezultatų.
Kas skatina verslo subjektus rinktis mediaciją?
Net ir nustačius, kad konkretus verslo ginčas puikiai tinka mediacijai, dar nereiškia, jog verslininkai skubės rinktis šį ginčų sprendimo būdą. Kaip ir bet kurio kito ginčo atveju, kiekvieną kartą būtina rasti konkrečius dalykus, kurie motyvuotų verslo subjektus pasirinkti taikų ginčo sprendimo būdą, o tai labai dažnai reikalauja didesnio išmanymo, patirties ir atsakingumo. Kokie veiksniai skatina verslo subjektus rinktis mediaciją?
Santykių ilgalaikiškumas
Verslo ginčai kyla ir tarp ilgalaikius santykius puoselėjusių verslo subjektų. Kelerių metų ar net kelių dešimtmečių partnerystės nutraukimas visuomet lemia nuostolius ir kitokio pobūdžio praradimus, kurių pragmatiškieji verslininkai visais būdais siekia išvengti. Taikant mediaciją įmanoma ne tik rasti taikų sprendimą, bet ir sutarti dėl ginčų kilimo ateityje prevencinių priemonių. Tikėtina, kad jei praeities partnerystė šalims buvo naudinga, jos bus linkusios ją išsaugoti.
Gili emocinė ginčo pusė
Nors dažnai sakoma, kad verslas yra atsiribojęs nuo asmeniškumo, ginčų atveju ši teorija paneigiama. Verslo ginčuose, kaip ir kitų kategorijų ginčuose, dažnai taip pat gausu blogų emocijų, kurios mediacijoje, kitaip nei teismo procese, šalių išsakomos, o mediatorių aktyvaus klausymo metu užfiksuojamos ir atspindimos. Dėl šių mediacinių technikų šalys sulaukia tiek mediatoriaus, tiek kitos šalies pagarbos jų jausmams, tai skatina atkurti tarpusavio santykį. Verslo santykiuose, kaip ir visuose visuomeniniuose santykiuose, tarpusavyje sąveikauja žmonės, kuriems nesvetimos emocijos, ambicijos, principai, būdingos skirtingos vertybės ar pasaulėžiūra. Sprendžiant ginčą būtent šie veiksniai gali būti lemiami, nepaisant advokatų kvalifikuotai surašytų ir teisės normomis grįstų ieškinių ar atsiliepimų į juos.
Konfidencialumas
Ginčo metu daugeliui verslininkų labai svarbu išsaugoti savo privatumą ir teikiamos informacijos konfidencialumą. Viešas ginčo sprendimas dažnai lemia verslo subjektų reputacijos pablogėjimą, gali būti paviešinama jautri informacija. Tokias grėsmes jaučiantys verslininkai, gavę informacijos apie mediacijos proceso konfidencialumą, paprastai suklūsta ir pradeda rimtai svarstyti apie tokią galimybę.
Ekonomiškumas
Verslininkams svarbu taupyti laiką, rasti ūkiškus ir racionalius sprendimus kuo mažiau atsitraukiant nuo kasdienės veiklos, orientuotos į verslo plėtrą ir pelno siekimą. Mediacija jiems suteikia tokią galimybę. Labai dažnai praktikoje mediatoriai, motyvuodami verslininkus dalyvauti mediacijoje, prašo jų išsiaiškinti su advokatais galimus ginčo sprendimo teisme finansinius ir laiko kaštus. Paprastai ginčo šalys, atlikusios tokius namų darbus ir aptarusios jų rezultatus mediacijos metu, yra linkusios išbandyti mediaciją, nes suvokia, kad šis procesas neatims daug jų brangaus laiko, taip pat ir nepašalins galimybės spręsti ginčą teisme, o sėkmės atveju sutaupys dar ir nemažai finansinių išteklių.
Poreikis ginčą spręsti kūrybiškai
Kiekvienas ginčas jame dalyvaujantiems subjektams yra labai svarbus, unikalus ir, žvelgiant jų akimis, negali būti supaprastintas iki priskyrimo tam tikrai ginčų rūšiai, į kurią patenkantys ginčai sprendžiami tam tikru teismų praktikoje įprastu būdu. Mediacijos metu šalys saistomos tik imperatyvių teisės normų ir bendrųjų teisės principų, tad daugeliu atvejų yra laisvos modeliuoti unikalius, išskirtinai jų poreikius atitinkančius sprendimus.
Mediatoriaus kvalifikacija ir autoritetas
Verslininkai, spręsdami ginčus, linkę pasikliauti jiems žinomų, tame verslo sektoriuje pripažintų specialistų nuomonėmis, remtis jų ekspertinėmis žiniomis. Nepaisant to, kad mediatoriai paprastai su šalimis nesidalija savo ekspertinėmis žiniomis ir neteikia teisinių konsultacijų, pats mediatoriaus, kaip tos srities specialisto ir autoriteto, statusas verslininkus įkvepia rinktis mediaciją ir stengtis jos metu rasti tinkamus sprendimus.
Verslininkai kilus ginčams nedelsia kreiptis į teisininkus ir prašyti jų ne tik įvertinti jų pozicijų stipriąsias ir silpnąsias puses, bet ir patarti, kokią ginčo sprendimo strategiją taikyti. Vis daugiau advokatų, dirbančių su verslo subjektais, savo darbe vadovaujasi siekiu visų pirma bandyti ginčą sureguliuoti pačių šalių pastangomis, nesikreipiant į trečiuosius asmenis ar institucijas. Nepavykus deryboms, šie advokatai ginčo šalims vis dažniau siūlo mediaciją, kaip dar vieną būdą siekiant išvengti bylinėjimosi ir mediatoriui padedant rasti tinkamą sprendimą.
Procesinės lengvatos
Pragmatiškuosius verslo subjektus rinktis mediaciją taip pat skatina ir naujosios CPK nuostatos, leidžiančios nesėkmingos mediacijos atveju sutaupyti mokant mažesnį žyminį mokestį. Jeigu prieš kreipdamosi į teismą šalys ginčą sprendė mediacijos būdu, mokama 75 proc. mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Teismui turi būti pateikti rašytiniai įrodymai apie ginčo sprendimą mediacijos būdu (pavyzdžiui, į Lietuvos mediatorių sąrašą įtraukto mediatoriaus pažyma, kurioje nurodoma, kad konkretaus ginčo mediacija vyko, bet buvo nesėkminga).
Teisminės mediacijos atveju, šalims pavykus susitarti ir joms byloje sudarius taikos sutartį, kurią patvirtina teismas ir tuo pagrindu nutraukia bylą, šalims grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio. Tiesa, tokia lengvata taikoma ginčą užbaigus taikos susitarimu bet kuriuo atveju, t. y. ne tik pritaikius teisminę mediaciją. Jeigu byla taikos sutartimi užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 proc. žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 proc. žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau.
Procesinės sankcijos
Pabrėžtina, kad tik dėl akių mediacija siekiantys pasinaudoti arba sąmoningai ir nepagrįstai atsisakantys ja pasinaudoti asmenys gali patirti ir daugiau finansinių nuostolių net ir laimėję bylą. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 ir 2 d.).
Mediacijos atveju numatyta ir šios taisyklės išimtis. CPK 93 str. 4 d. nurodo, kad teismas, nustatęs, jog šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, gali nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.
Tokia procesinė sankcija skatina taikos sutartį norintį sudaryti verslo subjektą išbandyti mediaciją, nes jo oponento neįsitraukimas į mediaciją (atsisakymas dalyvauti joje) galės turėti jo atžvilgiu neigiamas teisines pasekmes sprendžiant ginčą teisme, kurių ji, tikėtina, sieks išvengti ir į mediaciją įsitrauks.
Išvengiama valstybės institucijų įsikišimo
Nuolat augantį bylų teismuose skaičių galime vertinti kaip didėjantį teisingumo prieinamumą. Kita vertus, tai rodo mažėjantį žmonių gebėjimą susitarti taikiai. Verslo ginčų mediacija yra būdas išvengti valstybės intervencijos į verslo subjektų tarpusavio santykius ir užtikrinti jų pačių aktyvų vaidmenį sprendžiant ginčą ir prisiimant atsakomybę už to sprendimo rezultatą. Taigi dažniausiai pasirinkdami mediaciją verslininkai tikisi išspręsti ginčą be valstybės institucijų įsikišimo arba jį minimalizuodami.
Susitarimo įvykdytinumas
Verslininkai iš mediacijos tikisi tokio susitarimo, kurį būtų galima lengvai įvykdyti. Mediacijos metu ginčo šalims ir mediatoriui bendromis pastangomis radus tinkamą ginčo sprendimo variantą toliau dirbama ties juo siekiant visiškai įsitikinti, kad toks susitarimas gali būti įvykdytas. Paprastai šalys, jų teisininkai ir mediatorius didelį dėmesį skiria rizikų, kurios gali lemti problemas vykdant susitarimą, analizei ir susitarimo koregavimui tam, kad tokių rizikų būtų galima išvengti. Lyginant su teismo sprendimais, verslo mediacijoje priimti susitarimai gali būti lengviau įvykdomi, nes pačios šalys iš anksto įvertina ir nuspėja galima rizikas bei imasi priemonių joms išvengti.
Į ką atkreipti dėmesį mediatoriams, paskirtiems padėti šalims spręsti verslo ginčą?
* Derybos verslininkams – įprastas ginčų sprendimo būdas. Paprastai mediaciją verslininkai renkasi tada, kai trečiųjų asmenų neįtraukiančios derybos buvo nesėkmingos. Tai rodo, kad konflikto eskalacija jau yra ganėtinai aukšta, o tai ginčo sprendimo procesą daro sudėtingesnį. Mediatoriui būtina pasidomėti, kaip sekėsi šalims derybose ir kas sutrukdė pasiekti sprendimus.
* Verslo ginčai kyla tarp įmonių ar kitų verslo subjektų (pvz., fizinių asmenų, dirbančių pagal individualią veiklą), taigi prie mediacijos stalo susės profesionalai. Viena vertus, tai lengvina mediatoriaus darbą, nes reikalauja mažiau laiko formaliems dalykams, įprastai praktikai aiškinti, kita vertus, aukštai kelia mediatorių profesionalumo kartelę, nes verslininkai kitoje stalo pusėje tikisi matyti tokio pat profesionalumo savo srityje žmogų, galintį jiems suteikti realią pagalbą. Verslininkai paprastai yra patyrę derybininkai. Svarbu atminti, kad jie taip pat yra lygiaverčiai partneriai.
* Sutikdami spręsti ginčą mediacijos būdu verslininkai visuomet patys ar padedami advokatų išsiaiškina, kas tai yra, ir įvertina, kuo tokia procedūra gali būti jiems naudinga.
* Verslininkai paprastai iš mediatoriaus tikisi didelio profesionalumo, aktyvaus vaidmens koordinuojant derybas, bent minimalios ginčo specifikos išmanymo. Daugeliu atvejų iš mediatoriaus verslininkai taip pat lauks ir siūlymų, kaip būtų galima išspręsti tam tikrą ginčą. Rekomenduojama tokį lūkestį suderinti su mediatoriui priimtinu mediacijos stiliumi ir iš anksto su šalimis susitarti dėl mediatoriaus vaidmens ir jo ribų.
* Verslo mediacijos metu pastebimas mažesnis šalių jautrumas mediacijos kainos klausimui. Verslininkai pasiruošę mokėti mediatoriui solidų atlyginimą, padengti neutralių patalpų nuomos išlaidas ir t. t.
* Verslo mediacija gali būti įvairiai organizuojama. Kai kurie verslo mediatoriai dirba su šalimis organizuodami trumpus (iki 1,5–2 val. trukmės) bendrus ir atskirus susitikimus. Užsienyje populiari vienos dienos mediacija (CEDR, 2015), kai jai skiriama visa darbo diena, o jos pabaigoje arba derinama taikos sutartis, arba šalys išsiskiria norėdamos apmąstyti atvirus viena kitai teiktus paskutinius pasiūlymus. Taikant abiejų rūšių mediaciją organizuojami atskiri susitikimai su ginčo šalimis. Baigiamuosiuose susitikimuose, kuriuose rengiamas taikos sutarties projektas, gali būti kviečiami dalyvauti tik šalių advokatai.
* Verslo mediacijoje paprastai šalys dalyvauja su teisininkais arba advokatais. Pastebima, kad tokios mediacijos atveju teisininkų įtaka labai didelė. Mediatorius dažniausiai nėra prašomas parengti taikos sutarties projektą, tą daro teisininkai. Rekomenduojama mediatoriui dalyvauti teisininkų susitikimuose, kuriuose šis dokumentas derinamas, kad būtų išvengta naujų konfliktų.
* Vadovaujantis Mediacijos įstatymo (2017) 12 straipsnio 1 d. ginčo šalys dėl mediacijos gali susitarti tiek kilus ginčui, tiek iš anksto, kai ginčo dar nėra. Vis dažniau praktikoje verslininkai į tarpusavyje sudaromas sutartis įtraukia mediacijos išlygą. Tai sutarties nuostata, įpareigojanti juos prieš perduodant ginčą spręsti valstybės teismams ar arbitražui taikyti mediaciją. Vadovaujantis principu, kad sutartis turi jos šalims įstatymo galią, tokia išlyga įpareigoja šalis naudotis mediacija prieš kreipiantis į teismą. Nors tai ir nėra įstatymu nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, būtina raginti ginčo šalis šią išlygą gerbti ir ją įgyvendinti.
* Labai svarbu tinkamai pasirengti verslo ginčo mediacijai. Ar tai būtų teisminė, ar neteisminė mediacija, vienas svarbiausių klausimų yra nustatyti, kas dalyvaus mediacijoje.
* Prie mediacijos stalo turi susitikti vienodus įgalinimus turintys asmenys. Kadangi verslo ginčų subjektai dažniausiai yra įmonės, jos mediacijoje dalyvaus per atstovus. Nebūtinai abi įmonės nuspręs deleguoti pagrindinius vadovus. Mediatorius privalo iš anksto išsiaiškinti, kas bus deleguojamas, ir esant esminiams skirtumams tarp deleguojamų asmenų pareigų (pvz., vienai įmonei atstovaus generalinis direktorius, o kitai – vadybininkas) turi stengtis ieškoti balanso, t. y. kalbėtis su abiem šalimis ir siekti, kad abi įmonės deleguotų panašų statusą jose turinčius asmenis.
* Taip pat svarbu užtikrinti, kad į mediaciją atėjęs įmonės atstovas turėtų įgalinimus ne tik dalyvauti mediacijoje, derėtis, bet ir teisę pasirašyti taikos sutartį. Rekomenduojama mediatoriams iš anksto su šalimis aptarti dalyvausiančių mediacijoje asmenų klausimą ir, jei deleguojami asmenys nėra įmonės vadovai, prašyti atsiųsti dar prieš mediaciją jų įgaliojimus.
* Jeigu mediatorius išsiaiškina, kad mediacijoje įmonei atstovausiantis asmuo dėl tam tikrų priežasčių negalės mediacijos sėkmės atveju pasirašyti taikos sutarties ir to negalima pakeisti, būtina sužinoti, kokia bus taikoma sprendimo priėmimo tvarka. Mediacijos pradžioje ši tvarka turi būti pristatyta ir kitai ginčo šaliai, kad ateityje nebūtų nusivylimų dėl papildomo laiko, skirto sprendimui suderinti, būtinybės.
* Nėra vienareikšmio atsakymo, kas turėtų dalyvauti mediacijoje: aukščiausio lygio vadovai ar verslo subjekto darbuotojai, tiesiogiai dalyvaujantys santykyje, dėl kurio kilo ginčas. Pvz., įmanomos situacijos, kai įmonių vadovai nėra informuoti apie konkrečias ginčo aplinkybes ar jo priežastis, nes ginčas tiesiogiai kilo tarp vadybininkų. Viena vertus, praktika rodo, kad verslo ginčai mediacijos būdu sėkmingiausiai sprendžiami tada, kai į procesą įsitraukia aukščiausios grandies vadovai. Kita vertus, kalbant apie santykio atkūrimą būtina įtraukti tuos žmones, tarp kurių ginčas kilo tiesiogiai. Taip pat įmanoma įtraukti tiek įmonės vadovus, tiek ir tuos darbuotojus, kurių atsakomybės srityje kilo konkretus ginčas.
* Kalbant apie asmenis, kurie turėtų dalyvauti sprendžiant ginčus, nieko nestebina faktas, kad verslo ginčuose didelis vaidmuo skiriamas šalių darbuotojams teisininkams arba advokatams. Vis dėlto pastebima, kad nereikėtų to vaidmens didinti leidžiant verslo subjektams asmeniškai nedalyvauti ginčo sprendimo procese. Ginčo sprendimas mediacijos būdu dalyvaujant vietoje šalių tik jų teisininkams ar advokatams praranda prasmę, nes mediacijoje siekiama tik ginčo išsprendimo remiantis teise ir teismų praktiką laikant pagrindiniu kriterijumi. Nelieka galimybės rasti šalis siejančius bendrumus ir nustatyti šalių interesus bei poreikius, kuriuos ginčo sprendimas turėtų tenkinti.
Prof. dr. Agnė Tvaronavičienė yra CEDR sertifikuota mediatorė, MRU teisės mokyklos Viešosios teisės instituto direktorė.