2013 metais didžiulį rezonansą visoje šalyje sukėlė įvykis, kuomet keturių mažamečių vaikų motina, laiku nesulaukusi policijos pagalbos, buvo itin žiauriai nužudyta savo mažamečių vaikų akivaizdoje. Vaikų globėjas teismo prašė priteisti 1 milijoną eurų neturtinės žalos atlyginimo – po 250 tūkst. Eur kiekvienam vaikui.
Tačiau teismų verdiktas buvo šokiruojantis – teismai nustatė, jog vaikai, netekę motinos savo akivaizdoje, patyrė baimės jausmą, netikrumą dėl savo ateities, stresą ir kitus neigiamo pobūdžio stiprius emocinius išgyvenimus, tačiau, pasak teismų, būtina įvertinti ir tai, kad mažamečiai po įvykio buvo paimti iš namų ir perduoti nužudytos motinos brolio šeimai, kurioje jais yra rūpinamasi, o priteisiamos žalos atlyginimas turi būti tokio dydžio, kad nekeltų abejonių dėl siekio nepagrįstai pasipelnyti, be to, nors kaltininko bloga turtinė padėtis nėra pagrindinis kriterijus žalos dydžiui nustatyti, tačiau į tai irgi privalu atsižvelgti. Atitinkamai neturtinės žalos atlyginimas mažamečiams vaikams teismų buvo sumažintas iki 30 tūkst. Eur kiekvienam.
Prisimenant Aleksandrijos nelaimę, kuomet viršijęs leistiną greitį ir nesuvaldęs automobilio, neblaivus vairuotojas partrenkė tris pėsčiuosius mažamečius vaikus, teismas tėvų prašomą priteisti 145 tūkst. Eur dydžio neturtinę žalą dėl vaikų žūties sumažino iki 44 tūkst. Eur.
Teismas sprendė, jog prašomas žalos dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, taip pat šalies ekonominės situacijos, žmonių gyvenimo lygio, realių nuteistojo galimybių atlyginti tokio dydžio žalą bei nepateisina pačių nukentėjusiųjų teisėtų lūkesčių gauti jiems priteistą materialinį atlygį.
Dar kitoje byloje, tėvų prašomos neturtinės žalos atlyginimo dydį dėl sūnaus žūties nuo 144 tūkst. Eur teismas sumažino iki 20 tūkst. Eur. Teismas vertino, kad nelaimingas atsitikimas, dėl kurio žuvo sūnus, įvyko dėl darbdavio, kurio turtinė padėtis labai gera, kaltės, ir sprendė, kad 20 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimas kiekvienam iš tėvų nepažeis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų.
Neturtinės žalos atlyginimo praktikai – vos keliolika metų
Lietuvos teisinėje sistemoje neturtinės žalos atlyginimo galimybė yra palyginti naujas instrumentas. 1940-1989 metais galioję teisės aktai tokios galimybės apskritai nenumatė, o nuo 1992 metų susiklostė gana paradoksali situacija – nors Lietuvos Respublikos konstitucija žmogaus sveikatą ir gyvybę skelbė aukščiausiomis vertybėmis, nebuvo jokių teisės aktų, kurie teiktų galimybę gauti neturtinės žalos atlyginimą už šių vertybių pažeidimą, tuomet kai neturtinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimus buvo įmanomas.
Aiškesnis ir nedviprasmiškas reguliavimas, numatantis neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo, taip pat ir gyvybės atėmimo atveju, atsirado gana neseniai - 2000-siais metais – kartu su naujuoju civiliniu kodeksu, numatančiu, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo.
Kaip atimtą gyvybę įvertinti pinigais?
Taigi, analizuojant Lietuvos teismų praktiką gyvybės atėmimo bylose pastebima, kad teismai nėra linkę priteisti ženklesnių sumų, o išvydę didesnį reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, suskumba ieškoti pagrindų, kaip galima būtų jį sumažinti.
Kodėl taip yra, vienareikšmiškai sunku atsakyti. Gal todėl, kad neturtinės žalos atlyginimas Lietuvoje gana nesenas reiškinys ir dar nėra galutinai suformuota praktika.
Gal todėl, kad teismams trūksta ryžto priimti drąsesnius sprendimus dėl ne itin geros Lietuvos ekonominės situacijos, o gal todėl, kad, kaip minėta, šiandieninėje visuomenėje vis dar gyvos tarybinės klišės, neturtinės žalos atlyginimą laikiusios amoraliu, žmogaus gyvybę nuvertinančiu veiksmu.
Galbūt vis dar „nepatogu“ pripažinti, kad gyvybė jos atėmimo atveju gali būti įvertinta pinigine išraiška ir šis įvertinimas gali būti reikšmingas, kaip yra Vakarų Europoje, ar Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pripažįstama, kad gyvybė yra pati didžiausia, vertingiausia ir net neįkainojama vertybė, todėl turi būti itin saugoma ir vertinama, o artimojo netekties skausmas neišmatuojamas bei gerbtinas. Tačiau kai tik pasisuka kalba apie to paties skausmo įvertinimą pinigais, paaiškėja, kad jis visgi yra išmatuojamas ir nėra toks jau didelis. Tuoj pradedama kalbėti, kad jis neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų, ekonominės situacijos, šalyje esančio gyvenimo lygio, kad kaltininkas neturės galimybių išmokėti tokios sumos, mažamečiai vaikai neteko motinos, bet štai jais rūpinasi dėdė, o galiausiai nusprendžiama, kad didesnės sumos priteisimas būtų pasipelnymas.
Šiandieninėje Lietuvos visuomenėje vis dar aukštinama dvasinė kančia, tačiau sunkiai pripažįstama jos materialioji vertė, dėl ko teisminis procesas, kurio metu sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas dėl gyvybės atėmimo, neretai pereina į procesą, kurio metu sprendžiamas kaltininko turtinės gerovės apsaugos klausimas, vertinant, kokio dydžio žalą jis būtų pajėgus atlyginti.
Taip pinigai ne tik priešpastatomi gyvybei, bet ir tampa už ją svarbesni. Bet ar toks požiūris nėra įžeidus aukos artimiesiems ir rodantis nepagarbą gyvybei kaip vertybei? Manytina, kad taip ir todėl keistinas.
Adekvatus neturtinės žalos įvertinimas – socialinis palaikymas artimiesiems
Neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų teismas iš asmens, pripažinto kaltu dėl rusų kilmės amerikiečio nužudymo, nužudytojo žmonai bei dviem dukrom priteisė 28 mln. JAV dolerių neturtinės žalos atlyginimo. Šioje vietoje skeptikai suskubs kartoti – juk tai Jungtinės Amerikos Valstijos, ne Lietuva. Taip, tai ne Lietuva.
Taip, Jungtinių Amerikos Valstijų teisenoje daug ką galima kritikuoti, nes ji, kaip ir kiekviena sistema, turi savo netobulumų, tačiau joje, priešingai nei Lietuvoje, labai ryškiai matyti vertybių skalė, teismų bei visuomenės prioritetai – pinigai, lyginant su gyvybe, vertinami mažiau ir tą labai aiškiai parodo minėtos bylos pavyzdys.
Šioje byloje teismas nesiaiškino nei kiek uždirba kaltininkas, nei kokia jo turtinė ar šeimyninė padėtis, nei kada jis atlygins ir ar apskritai gebės atlyginti tokio dydžio neturtinę žalą.
Teismas nustatė, kad jis nužudė žmogų, tokiu būdu paneigdamas aukščiausią vertybę, todėl nužudytojo artimiesiems dėl netekties turi būti adekvačiai atlyginta. Teismas akivaizdžiai patvirtino gyvybės prioritetą prieš kitas vertybes, o ją adekvačiai įvertindamas, išreiškė socialinį palaikymą bei deramą pagarbą nužudytojo artimiesiems.
Manytina, kad tai sveikintinas ir sektinas požiūris, kuris egzistuoja net tik Jungtinėse Amerikos Valstijose bet ir daugelyje Vakarų Europos valstybių, į kurias Lietuva stengiasi lygiuotis įvairiose teisinio reguliavimo srityse. Laikas pagaliau ir Lietuvoje pradėti gerbti žmogaus gyvybę ir suvokti, jog, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nužudytojo artimiesiems, jokie svarstymai apie kaltininko turtinę padėtį ar kitus panašius antraeilius dalykus yra netinkami.