Specialiojo liudytojo samprata
Specialiojo liudytojo samprata Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) tiesiogiai nėra įtvirtinta, tačiau ją galima įžvelgti LR BPK 82 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodoma, jog „asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui netaikoma atsakomybė, numatyta šio kodekso 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse.“
Be kita ko, specialiojo liudytojo samprata išplaukia ir iš generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. I-8 „Dėl rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka patvirtinimo“, kuriame nurodoma, kad „asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas, jeigu byloje yra duomenų apie tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir tą veiką galimai padarė konkretus asmuo, tačiau šių duomenų nėra pakankamai, kad šiam asmeniui būtų suteiktas įtariamojo statusas.“
Procesinė padėtis
Iš šio teisinio reglamentavimo galima daryti išvadą, kad specialiojo liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, teisinė padėtis yra pakankamai specifinė. Specialusis liudytojas, kitaip nei liudytojas, duoda parodymus ne apie kito asmens galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Tai reiškia, kad tokiu atveju, kai asmuo yra apklausiamas specialiuoju liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, kurie sudaro aplinkybę manyti, kad atitinkamas asmuo galimai galėjo įvykdyti nusikalstamą veiką, bet tų duomenų visetas nėra pakankamas, kad būtų sudaryta objektyvi galimybė šį asmenį pripažinti įtariamuoju, dėl ko jam yra suteikiamas specialiojo liudytojo statusas.
Tai pat specialusis liudytojas gali įgyti ir paprasto liudytojo statusą, jei ikiteisminio tyrimo medžiagoje atsiranda nauji duomenys, kurie leidžia daryti objektyvią išvadą, jog asmuo iš tiesų neįvykdė nusikalstamos veikos, kurios pagrindu jis buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas, tačiau jis vis vien apklausų metu gali nurodyti ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes.
Jeigu yra pagrindas asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka, prieš tokią apklausą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui raštu praneša, kad ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų pripažinti šį asmenį įtariamuoju ir jis bus apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad nustačius, jog byloje nėra pagrindo asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka, taip pat nėra pagrindo jį pripažinti įtariamuoju, jeigu tyrimas tęsiamas, apie tai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas raštu praneša tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui.
Specialiojo liudytojo institutas yra skirtas realizuoti BPK 1 straipsnyje numatytą baudžiamojo proceso paskirtį, t. y. apsaugoti asmenis nuo nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo, taip pat užtikrinti priimamų proceso sprendimų pagrįstumą, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymą, kad greitai ir išsamiai būtų atliktas tyrimas ir atskleistos nusikalstamos veikos.
Be kita ko, tokio teisinio reguliavimo paskirtis yra ir asmens apklausos metu gauti tyrimui būtinų faktinių duomenų, kad nepažeidžiant asmens teisių būtų užtikrinta įrodomoji gautų duomenų vertė ir būtų galima priimti tolesnius proceso sprendimus.
Specialiojo liudytojo teisės ir pareigos
Nutarimą apklausti asmenį kaip specialųjį liudytoją priima prokuroras. Asmuo su prokuroro priimtu nutarimu apklausti jį kaip specialųjį liudytoją supažindinamas pasirašytinai, nutarime jam išaiškinamos specialiojo liudytojo teisės, pareigos ir atsakomybė. Specialiajam liudytojui išaiškinama, kad:
draudžiama versti duoti parodymus prieš save;
asmuo gali būti apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką tik esant jo sutikimui;
turi apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą;
turi teisę reikalauti būti pripažintam įtariamuoju;
apie procesinės prievartos priemonių, numatytų BPK 163 straipsnyje, netaikymą už neatvykimą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą arba atsisakymą ar vengimą duoti parodymus;
apie atsakomybės pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 235 straipsnį netaikymą už melagingų parodymų davimą;
apie galimą procesinės prievartos priemonių, numatytų BPK 163 straipsnyje, taikymą už ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo teisėtų nurodymų nevykdymą ar trukdymą tirti bei nagrinėti baudžiamąją bylą.
Šiame kontekste labai svarbu atkreipti dėmesį į vieną iš specialiojo liudytojo teisių – teisę reikalauti būti pripažintam įtariamuoju. Ši specialiojo liudytojo teisė iš esmės turi didelę reikšmę, kuri pasireiškia tuo, kad įtariamasis, kitaip nei specialusis liudytojas, turi daugiau teisių ikiteisminiame tyrime (pvz. susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, reikšti nušalinimus ir pan.).
Todėl kiekvienu atveju reikia objektyviai įvertinti situaciją, ar pripažinimas įtariamuoju konkrečiu atveju nebus asmeniui palankesnis statusas nei turėjimas specialiojo liudytojo statuso.
Nei specialiojo liudytojo, nei įtariamojo statusas nekonstatuoja asmens kaltės, todėl abiem atvejais remiamasi nekaltumo prezumpcija.
Asmenį kaltu gali pripažinti tik teismas, todėl jei ikiteisminio tyrimo metu būtų nustatyta duomenų, kad įtariamojo statusą turintis asmuo iš tiesų neįvykdė inkriminuojamos nusikalstamos veikos, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas ir jam neatsirastų jokių teisinių pasekmių, tačiau būdamas įtariamuoju, kitaip nei kad specialiuoju liudytoju, asmeniui būtų sudarytos platesnės galimybės būti aktyviu proceso dalyviu ikiteisminiame tyrime.
Būtinas sutikimas
Specialiojo liudytojo atveju parodymų davimas, kitaip nei paprasto liudytojo atveju, nėra absoliuti pareiga. Asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas tik esant jo sutikimui.
Asmens sutikimas būti apklaustam kaip liudytojui apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką turi būti išreikštas raštu ir patvirtintas jo parašu prokuroro nutarime. Jei asmuo nesutinka būti apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tai taip pat pažymima ir patvirtinama asmens parašu prokuroro nutarime.
Be to, specialiajam liudytojui nekyla atsakomybė už neatvykimą be svarbios priežasties pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą arba be teisėto pagrindo atsisakančiam ar vengiančiam duoti parodymus, taip pat už melagingų parodymų davimą.