Nors vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (būtina bent tikėtinai pagrįsti ieškinio reikalavimą ir įrodyti, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas) šių priemonių taikymas praktikoje yra pakankamai dažnas reiškinys.
Nors egzistuoja nemaža galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių įvairovė, vyraujant turtiniams ginčams visgi pastebima, kad viena dažniausiai taikomų – atsakovo turto areštas.
Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su turtu, tačiau į teismą besikreipiančiam ieškovui nežinant, kiek ir kokio turto turi atsakovas, šias priemones prašęs taikyti ieškovas per 14 dienų (nuo nutarties priėmimo dienos) turi kreiptis į antstolį. Per tą patį 14 dienų terminą antstolis turi patikslinti areštuoto turto duomenis. Nespėjus to padaryti – laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti.
Praktikoje šis reglamentavimas neretai sukelia problemų, ypač jeigu į antstolį kreipiamasi likus kelioms dienoms iki 14 dienų termino pabaigos, pavyzdžiui, ieškovui nutartį dėl arešto gavus po 5-10 dienų nuo jos priėmimo. Tokiais atvejais antstoliams neretai praktiškai nebeįmanoma per nustatytą terminą patikslinti areštuoto turto duomenų ir kyla reali rizika, kad palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali taip ir likti neužtikrintas. Problemą iš dalies sprendė atsiradusios elektroninės bylos, ženkliai sutrumpinusios nutarties „keliavimo“ iš teismo pas ieškovą ir iš ieškovo pas antstolį laiką. Tačiau „popierinių“ bylų atveju laikinųjų apsaugos priemonių „išsaugojimo“ klausimas vis dar reikalauja papildomo atidumo.
Nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos įsigaliojus CPK pakeitimams situacija, tikėtina, keisis. Asmuo, prašęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turės teisę teismo nutartį antstoliui pateikti per 14 dienų. Antstoliui atlikti pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą bus suteikiamas atskiras 14 dienų terminas, skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo vykdyti.
Viena vertus, nauju reglamentavimu antstoliui suteikiama garantija, kad jis turės pakankamą ir aiškų terminą būtiniems veiksmams atlikti. Laikinąsias apsaugos priemones prašiusiam taikyti asmeniui taip pat aišku, kad nutartį antstoliui jis turi pateikti per 14 dienų ir nereikia „sukti galvos“ dėl to, kiek laiko dar reikėtų palikti antstoliui.
Vis dėlto, naujojoje CPK 147 str. 6 d. redakcijoje, priešingai nei dabar galiojančioje, nėra aiškiai nurodoma nuo kada skaičiuojamas pastarasis 14 dienų terminas: nuo nutarties priėmimo ar įteikimo ieškovui dienos. Manytina, kad praktikoje dėl to gali kilti neaiškumų, kuriuos neabejotinai pašalintų minėtos CPK nuostatos patikslinimas.
Kita vertus, antstoliui nepatikslinus areštuoto turto duomenų, laikinosios apsaugos priemonės galios dvigubai ilgiau nei iki šiol (28 dienas vietoj 14 dienų). Tai tikrai nėra palanku žvelgiant iš skolininko (atsakovo) pozicijos. Pavyzdžiui, teismui pritaikius turto areštą skolininkas (atsakovas) yra priverstas laukti, kol antstolis nustatys turimą turtą ir jo vertę, kiek ir kokio turto reikia areštuoti. Per šį laiką skolininkui apribojama teisė disponuoti savo turtu nepaisant to, kad turto vertė galbūt ženkliai viršija ieškovo reikalavimų sumą. Be to, skolininkas (atsakovas) neturi jokių efektyvių teisinių priemonių paskubinti ieškovą kreiptis į antstolį arba paskubinti patį antstolį, nesibaigus nustatytam terminui patikslinti areštuoto turto duomenis.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones nei vienos ginčo šalies interesams negali būti suteikiamas nepagrįstas prioritetas, turi būti padedama išvengti savivalės, nestabilumo, interesų priešpriešos. Nors naujos tvarkos privalumus neabejotinai pirmiausia pajus kreditoriai, vis dėlto tik praktika parodys, ar tai nesudarys papildomų sąlygų kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros išbalansavimui.