Ankstyvosiose bendruomenėse taisyklės buvo nerašytos, už nusistovėjusių elgesio ir pagarbos normų nesilaikymą būdavo griežtai (ir ne vien fizinėmis priemonėmis!), bet sykiu teisingai baudžiama. Gal todėl gyvenimo taisyklių būdavo paprastai laikomasi, kuo deja nelabai galėtume pasigirti dabar.
Ilgainiui taisyklės tapo rašytinės, kito tiek jos, tiek ir pačios bausmės. Liko ir paprotinių normų, beje nemažiau gerbtinų, nei įvilktų į įstatymų rūbą. Tačiau visada buvo siekiama teisybės ir proporcingumo, savotiško balanso tarp nusižengimo ir bausmės.
Kalbėsiu apie įstatymais uždraustos veiklos pasekmes – bausmes bei jų adekvatumą. Visuomenėje labiausiai laikomasi tų teisinių normų, kurios labiausiai atitinka paprotinę teisę, todėl, kad jos dera prie visuomenėje paplitusių to laikmečio moralinių normų ir paprastai pasižymi bausmės adekvatumu nusižengimo žalai.
Nukrypimai nuo proporcingų santykių tarp nusižengimo ir bausmės menkai tramdo, o neretai dargi skatina nusikalstamumą. Panašius reiškinius deja tenka stebėti dabartinėje menkai subalansuotoje Lietuvos teisinėje sistemoje.
Teisės norma ir bausmė už jos nesilaikymą turi būti suprantama ir priimtina daugumai bendruomenės narių. Kai tokios normos neremia visuomenė, ji yra „mirusi“, jos nesilaikoma arba dar blogiau atsiranda nepakantumas pačiam įstatymui. Taip galima būtų pasakyti, pavyzdžiui, apie iš viršaus atgaline data primestą abejotino turinio rezonansinį įstatymą dėl neteisėto praturtėjimo, dėl kurio taikymo ginčijasi tarpusavyje net patys teismai. Žinoma, darniai visuomenei panašus įstatymas reikalingas, bet jis turėtų būti teisingas ir suprantamas, apimti aiškias normas, kurias remtų diduma visuomenės.
Nenagrinėsiu kriminologinių teorijų bei jų praktinio taikymo, tačiau bausmės griežtumas nėra vienintelis būdas sulaikyti nuo nusižengimo priimtai tvarkai. Jei bausmė yra per griežta ar neadekvati pažeidimo turiniui, daromi dar pavojingesni nusikaltimai jai išvengti. Pavyzdžiui, kai taikoma mirties bausmė. Ieškomas nusikaltėlis, kuriam gresia gyvybės praradimo bausmė, jos paprastai siekia išvengti bet kokiomis priemonėmis, nevengdamas net dar didesnių ir pavojingesnių žudynių. Jei dėl kokio nors nežymaus pažeidimo asmeniui gresia didelė bauda ar dar sunkesnė sankcija, asmuo gali siekti išvengti atsakomybės bandydamas papirkti pareigūną ar kaip kitaip išvengti neadekvataus baudimo.
Ne tiek bausmės griežtumas lemia susilaikymą nuo pažeidimo, kiek jos neišvengiamumas ir adekvatumas neigiamiems padariniams.
Kaip ir daugelyje šalių, Lietuvoje įstatymų pažeidimai, pagal veikos sunkumą ar mastą yra skirstomi į administracinius nusižengimus bei nusikaltimus. Pavyzdžiui, nesilaikant nustatytų ribojimų gabenti per valstybės sieną prekes, gali būti taikoma administracinė atsakomybė, o esant didesniam to paties pažeidimo mastui – baudžiamoji. Dėl Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimų paprastai taikoma administracinės baudos, rečiau areštas, tačiau sutrikdžius asmens sveikatą, numatoma ir baudžiamoji atsakomybė.
Vairavimas išgėrus tapo skaudžia dabartinės visuomenės problema. Tačiau taikoma bausmių sistema, neadekvati nusižengimams ir jų galimoms pasekmėms, neprisideda prie girtaujančių vairuotojų drausminimo. Nors yra didžiulis skirtumas dėl galimų vairavimo pasekmių esant lengvam, vidutiniam ar dar didesniam girtumui, bausmės ne esminiai skiriasi ar vairuotojas išgėręs bokalą alaus, ar puslitrį degtinės.
Žinoma, nedera vairuoti ir menkai išgėrus, bet didžiausią pavojų eismo saugumui kelia vairuotojai – girtuokliai, nuolat vairuojantys išgėrę, „pripučiantys“ į alkotesterį dvi ar daugiau promilių. Tad keistai atrodo prieš rinkimus kylantis populizmas stabdyti girtaujančius vairuotojus, bandant įvesti nulinės promilės normą, kurios tikrai nepajus girtuokliai, kurie nevairuoja mažiau nei vidutinio ar sunkaus girtumo būsenos. Žinoma, nulinė tolerancija drausmingus vairuotojus atgrasytų nuo vyno taurės per vakarienę.
Bet nevertėtų apsigaudinėti, tokio draudimo norma niekaip netramdytų chroniškai girtaujančių vairuotojų. Tikrai ne pats protingiausias būdas kovoti su girtuokliais baudžiant ne juos, o kitus vairuotojus, kurie galimai tik nežymiai suklydę, statistiškai nesukelia didelių nepageidaujamų pasekmių, t.y. bausmės griežtumo vėzdu negali būti mosuojama visiems kurie iš esmės taisyklių laikosi.
Bausmės griežtumas turi būti adekvatus ir pasiekti savo tikslus. Esant visuomenėje reiškiniams, kurie yra pavojingi (pvz. vairavimas išgėrus, greičio viršijimas ir t.t.) ir sudėtingai sutramdomi, nepakanka bausmes didinti. To rezultatas gali būti atvirkštinis – netiesiogiai paskatinamas pareigūnų kyšininkavimas. Nėra šiuo metu tiek gerai apmokamas policijos pareigūnų darbas, jog būtų galima ramiai deleguoti sąžiningai fiksuoti visus pažeidėjus be pagundos paimti kyšį.
Ne visi nusikaltę prieš įstatymą yra tie, kuriuos griežtai nubaudus būtų užkardytos žalingos pasekmės pažeidus įstatymą. Kiek bedidintume baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, jų chroniškai nesilaikantys asmenys ir toliau recidyviškai elgsis, nes ekonominės bausmės jų nedrausmina. Bausmė pasieks savo tikslus, jei bus realiai ir griežtai nubaudžiami (kad ir laisvės atėmimu ar areštu), ciniškai ir be jokių skrupulų pažeidinėjantys įstatymus.
Lietuvos teisinėje padangėje dar daug neproporcingų nusikaltimo sunkumui bausmių. Pavyzdžiui, pasipriešinus policijos pareigūnui (ir apstumdžius ar įspyrus), praktikoje dažnai išsisukama nedidele administracinė bauda. Tačiau už gyvūno sužalojimą beširdis gali būti „apmokestinamas“ ir 1 000 EUR bauda, jam gali būti skiriamas ir laisvės atėmimas iki vienerių metų. Suprantama, kad turime ginti gyvūnus, bet ne mažiau privalėtume rūpintis mūsų visų saugumui pavojingas pareigas atliekančiais policininkais ai kitais pareigūnais, iš kurių nusikaltėliai, neretai nebaudžiamai atvirai tyčiojasi.
Štai pakeitus (ypač sugriežtinus) atsakomybę už žvejybos taisyklių pažeidimus, reali atsakomybė dažnai viršija baudžiamojo kodekso numatytas ir realiai taikomas bausmes už kai kuriuos netyčinius smurtinius nusikaltimus.
Pastaruoju metu rimtai verčia susimastyti įsivyraujančios tendencijos siekti baudimo įtvirtinant vis daugiau veikų baudžiamajame įstatyme. Ne paslaptis, jog Lietuva yra viena iš lyderių Europoje pagal baudžiamųjų bylų kiekį santykiniam gyventojų skaičiui.
Bausmių neproporcingumą nusikaltimų pavojingumui pastebi ir ne teisininkai, skaitydami šiurpinančias publikacijas apie naujus sunkius nusikaltimus padariusį 10 ar daugiau kartų jau teistus trisdešimties dar nesulaukusius jaunuolius, neretai paskutinį kartą teisti už prievartavimą ar žudynes, bet vėl paleistus į laisvę ir užpuolusius naują auką.
Sunku žmonėms paaiškinti, kodėl už žiaurius nužudymus neretai skiriamos kelerių metų laisvės atėmimo bausmės, kai už nesmurtinius, pavyzdžiui, finansinio pobūdžio nusikaltimus gali būti paskirtos kelis kart didesnės bausmės. Taip pat sunku suvokti teisminius precedentus, kai girtas vairuotojas pėsčiųjų perėjoje mirtinai suvažinėjęs keletą žmonių gali išvengti realios baudžiamosios atsakomybės (realaus juntamo nubaudimo).
Postsovietinėje erdvėje dažnas individas ir didelė dalis visuomenės dar nesaugo savo ir kitų sveikatos ir gyvybės, tai liudija ir kiek teisminiuose procesuose įvertinama žmogaus gyvybė ar už kelis tūkstančius eurų žuvusiųjų artimieji „susitaiko“ su kaltininkais.
Negalima neatkreipti dėmesio į baudžiamajame kodekse numatytus bausmių intervalus, kuomet sankcijose dažnai numatoma galimybė teismui pasirinktinai skirti bauda, areštą ar laisvės atėmimą iki 5 ar daugiau metų. Žinoma, gerai, kad dar ne iki gyvos galvos.
Tad ar verta po to stebėtis, jog neretai subliukšta skandalingos bylos ar kaip žmonės kalbą, jog už vištos nugvelbimą gali sulaukti didesnės bausmės nei už pavojingą smurtinį nusikaltimą.
Žinoma, tam tikras bausmių intervalas yra būtinas, ypač stipriose teisinėse valstybėse, turinčiose gilias teisinės visuomenės tradicijas. Bet postsovietiniuose kraštuose labai svarbus yra ženkliai didesnis bausmių diferencijavimas pagal nusikaltimų sunkumą, nes taip rasis daugiau teisingumo ir mažiau pagundų visiems proceso dalyviams neteisėtai bandyti manipuliuoti ar daryti įtaką atsakingiems asmenims.
JAV ir senosiose Europos valstybėse į recidyvą linkusius nusikaltėlius stengiamasi kiekvieną kartą griežčiau bausti, o kartą uždarytus ypač pavojingus visuomenei asmenis – kuo ilgiau išlaikyti izoliuotus idant nenukentėtų visuomenė. Ir ne tik dėl to, kad pakartotinų nusikaltimų išaiškinimas kainuoja šimtą tūkstantines sumas, bet ir užkirsti kelią naujoms nekaltų žmonių žalojimams. Civilizuotai visuomenei nėra svetimas humaniškumo jausmas nusikaltėlio atžvilgiu, bet gal ne mažiau svarbu pagalvoti apie naujų aukų būsimas kančias ir siekti to išvengti.
Drįstu teigti, kad įsigaliojusi šalyje iškreipta išplauta bausmių sistema, prioriteto ištrynimas tarp aukos ir budelio, veikos pavojingumo skirstymo taikant bausmes, stabdo teisėsaugos bei teismų sistemos pažangą ir jau kenkia daugelio žmonių saugumui. Turėtume peržiūrėti baudžiamąją politiką, kodeksuose iš esmės diferencijuoti bausmes pagal nusikaltimų sunkumą ir pasikartojimą.
Nesiėmus reikšmingų pertvarkų daug žmonių saugumo toliau ieškos JAV ar senojoje Europoje, kaip nesaugią šalį Lietuvą lenks vidaus ir užsienio investuotojai.