Kaip informuoja teismo atstovė Rimantė Kraulišė, byloje buvo prašoma įpareigoti individualių gyvenamųjų namų bendriją „Sėkmės gatvės namai“ (atsakovė) netrukdyti ieškovėms bei tretiesiems asmenims naudotis keliu, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 18 d. įsakymu žemės sklype nustatytu kelio servitutu, taip pat netrukdyti ir sudaryti sąlygas tretiesiems asmenims be apribojimų praeiti ir važiuoti transporto priemonėmis per žemės sklypą – pašalinti kelio užtvarus arba sudaryti galimybę jais naudotis perduodant užtvarų naudojimo pultą, įvedant telefonų numerius ar kitais būdais.
Ieškovės teigė, kad vienas iš pagrindinių patekimo kelių į ieškovėms nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus yra per žemės sklypą, kuris būtent ir priklauso atsakovei.
Vilniaus rajono savivaldybės administracijai atsakovės prašymu leidus žemės sklype įrengti automatinius kelio užtvarus, ieškovės neteko galimybės per juos praeiti ir važiuoti transporto priemonėmis.
Nors ieškovės kreipėsi į atsakovę, tačiau atsakovė atsisakė sudaryti galimybę ieškovėms naudotis kelio užtvarais.
Bylą išnagrinėję teismai įpareigojo atsakovę netrukdyti ieškovėms bei tretiesiems asmenims naudotis kelio servitutu – netrukdyti ir sudaryti sąlygas be apribojimų praeiti ir važiuoti transporto priemonėmis per žemės sklypą.
Teismai nusprendė, kad administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas buvo skirtas ne apibrėžtam asmenų ratui, bet visiems tretiesiems asmenims. Dėl to atsakovė, be teisinio pagrindo įrengdama kelio užtvarą ir neleisdama juo naudotis ieškovėms ir tretiesiems asmenims, apribojo jų galimybes naudotis kelio servitutu.
Nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis atsakovė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktame skunde kėlė klausimą, ar administraciniu aktu gali būti nustatytas kelio servitutas ne konkrečių daiktų tinkamam naudojimui užtikrinti, bet neapibrėžto asmenų rato poreikiams tenkinti, kai pagal servituto prigimtį ir sampratą jo nustatymas yra siejamas su konkretaus daikto tinkamo naudojimo užtikrinimu, ir ar sprendžiant dėl administraciniu aktu nustatyto kelio servituto turinio netaikomas minimalaus savininko teisių ribojimo principas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą, galiojusį įsakymo dėl kelio servituto nustatymo priėmimo metu, administraciniu aktu nustatomas kelio servitutas galėjo būti nustatomas konkrečių (viešpataujančiųjų) daiktų tinkamam naudojimui užtikrinti.
Pasak teismo, kelio servitutų nustatymas administraciniu aktu, kuris priimtas siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, bet ne nustatyti servitutus, o servitutas tokiu administraciniu aktu buvo nustatomas tik kaip pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo sąlyga (viena iš sąlygų), turėjo ypatumų.
„Dėl šių ypatumų servitutai tokiu administraciniu aktu galėjo būti nustatomi tarnaujančiaisiais tampantiems žemės sklypams, kurie administraciniame akte galėjo būti konkrečiai nenurodyti arba nurodyti nebaigtiniu sąrašu, jeigu teritorijoms, kuriose tokie sklypai buvo suformuoti ar netgi dar nebuvo, bet pagal teisės aktus galėjo (turėjo) būti suformuoti, dar nebuvo parengti ir patvirtinti teritorijų planavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyti teritorijų planavimo dokumentai“, – nurodoma teismo nutartyje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kurie turi teisę servituto pagrindu naudotis tarnaujančiuoju daiktu, nustatymas sietinas ne su servituto turinio, bet su viešpataujančiojo daikto nustatymu. Tais atvejais, kai administraciniu aktu nustatyto kelio servituto turinys nėra nurodytas pačiame administraciniame akte, jis nustatomas pagal su tokiu administraciniu aktu tiesiogiai susijusius teritorijų planavimo dokumentus, kurie privalo būti parengti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė ir tai, kad nagrinėjamoje byloje reikšminga, jog joje nėra įrodymų, kad gyvenamųjų namų kvartalas, kuriame esančiam žemės sklypui kaip tarnaujančiajam daiktui administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas, pagal teritorijų planavimo dokumentus buvo suformuotas kaip uždaras kvartalas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė pagrindo tenkinti atsakovės kasacinį skundą, todėl paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį.