Taip nusprendė Vilniaus apygardos teismas, patenkinęs tragiškai žuvusios studentės tėvų ieškinį. Trijų teisėjų kolegija panaikino anksčiau priimtą apylinkės teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas – įsiteisėjusiame apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuota, kad Vilniaus universitetas privalo prisiimti atsakomybę dėl tragiškos studentės žūties.
„Teismas visiškai sutinka su ekspertų išvadomis, kad organizacine nelaimingo atsitikimo priežastimi turi būti laikoma tai, jog atsakovas neužtikrino praktikantų žinių patikrinimo saugumo srityje ir nevykdė saugumo nuostatų laikymosi kontrolės“, – pabrėžė teismas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 21 metų R. Šakinytė dar 2015 metų birželį su penkiais bendrakursiais ir vadovu išvyko į Norvegijos kalnus atlikti mokomosios praktikos. Nelaimingo atsitikimo metu birželio 27 d. studentė nukrito nuo uolos ir žuvo.
Kaip teismui nurodė universiteto atstovai, praktikos metu R. Šakinytė buvo su bendrakursiu vienoje brigadoje, grupės vadovas jiems paskyrė maršrutą kalnuose. Kai studentai jį įveikė, vakare praktikos vadovas peržiūrėjo studentų dienos pasiekimus, taip pat patikrino jų kitą dieną planuojamo maršruto tinkamumą – jiems buvo nurodyta pratęsti vieną iš jau eitų maršrutų, jį papildant.
„Studentai, išeidami į maršrutą, ignoruodami praktikos vadovo nurodymus, nepasiėmė maršruto žemėlapio, kaip aiškino kartu su R. Šakinyte brigadoje buvęs jos bendrakursis, įvykdę numatytą užduotį ir grįždami į viešbutį, studentai sustojo pailsėti, – teigiama universiteto rašte teismui.
– Tada jie abu nusprendė nukrypti nuo nustatyto maršruto ir eiti link kalno (1 370 m). Paėję maždaug vieną kilometrą jie pasiekė kalno viršūnę. Šioje viršūnėje studentai jų pačių iniciatyva aprašė paskutinį tašką. Nuo praktikos vadovo nurodyto maršruto buvo nukrypta apie 1 kilometrą vakarų kryptimi. Nuo kalno viršūnės abu studentai leidosi kitu keliu nei atėjo. Studentai, neturėdami žemėlapio, neįvertino situacijos pavojingumo ir pasirinko netinkamą nusileidimo kryptį. Nusileidus žemiau, R. Šakinytės bendrakursis pastebėjo skardį ir sustojo apie 10 metrų iki jo. Pamatęs, kad nepraeis, jis pasakė R. Šakinytei, kad palauktų, kol jis patikrins praėjimą kalno šlaitu iš šono. Jam šlaitu paėjus 5-10 metrų, jis išgirdo triukšmą ir atsisukęs pamatė, kad R. Šakinytė verčiasi nuožulniu šlaitu ir už 5-7 metrų nukrenta nuo skardžio. Apie 21 val. praktikos vadovui jau ruošiantis pranešti policijai apie studentų dingimą, jis grįžo, lydimas policijos pareigūnų ir pranešė apie R. Šakinytės žūtį.“
Anot teisėjų, universiteto studentai išvyko į mokomąją praktiką, kurią prižiūrėjo praktikos vadovas, o Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta, kad už studentų praktikos organizavimą atsakinga aukštoji mokykla.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reguliavimą ir į ekspertų išvadas, pažymėjo, kad tiek pagal įgyvendinimo formą, tiek ir pagal taikomus metodus, praktinė veikla, kurios atlikimui buvo siunčiama R. Šakinytė, atitinka mokamosios praktikos požymius – praktikos metu praktiką organizuoja universitetas remiantis su studentu sudaryta studijų sutartimi, praktikanto veikla yra susijusi su pažinimu, tokios praktikos metu nėra kuriama ekonominė vertė, o atliekamos teorinio pobūdžio užduotys.
„Teismas sutinka, jog studentės R. Šakinytės atliekama praktika turėtų būti vertinama kaip mokamoji praktika, tačiau atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, jog universitetas neturi teisinių pareigų, susijusių su studentės saugumo užtikrinimu, organizuojant tokią praktiką, kuri yra studijų programos dalis, kurios įgyvendinimą organizuoja pati aukštoji mokykla“, – teismo įsitikinimu, vien tai, jog studijoms nėra taikomi darbuotojų saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, nereiškia, kad tokiai universiteto vykdomai ūkinei veiklai iš viso netaikomi jokie saugumo reikalavimai ir standartai.
Teismo įsitikinimu, universiteto teikiamų studijų saugumas yra vienas iš šių paslaugų kokybės požymių, todėl universitetui „būtent studijų sutarties pagrindu tenka pareiga užtikrinti studijų bei studentų saugumą teikiant paslaugas, t.y. studijų proceso saugumą.“
„Aukštajai mokyklai atsakomybę už praktikos organizavimą nustato ir Mokslo ir studijų įstatymas, tai neabejotinai reiškia, kad aukštoji mokykla atsako ne tik už techninį praktikos organizavimą, bet ir už organizuojamos praktikos saugumą“, – bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija pabrėžė, kad Vilniaus universitetas ne tik turėjo užtikrinti pagal sutartį teikiamų studijų saugumą, bet ir, veikdamas autonomiškai, turėjo pareigą nustatyti tokio saugumo standartus.
Pasak teisėjų, byloje nebuvo paneigta, jog „pagrindinės nelaimingo atsitikimo priežastys yra susijusios su nepakankamu vykdytos mokamosios praktikos saugumo sureguliavimu ir tokios praktikos vykdymu, nesilaikant mokamajai praktikai taikytinų nuostatų.“
Teisėjai rėmėsi ekspertų pateiktomis išvadomis, kuriose yra cituojamos dar 2010 m. Vilniaus universitete patvirtintos „Saugos taisyklės geologinio kartografavimo praktikos orogeninėse srityse metu“ – jos esą yra neaiškios ir nepakankamos užtikrinti saugumą vykdytos mokamosios praktikos metu.
„Ekspertizės akto 10 punkte nurodoma, kad pagal pasaulinėje praktikoje priimtas saugumo taisyklių rengimo metodikas, saugos taisyklės yra rengiamos atsižvelgiant į atlikto rizikos vertinimo rezultatus, o šiuo atveju apie galimus rizikos veiksnius patvirtintose taisyklėse neužsimenama, t.y. apskritai neįvardinta kritimo iš aukščio rizika, –nurodoma teismo sprendime. – Šiose taisyklėse nėra akcentuojamas esminis dalykas, jog praktikantai turėtų vengti priartėjimo nesaugiu atstumu prie stačių ar nuožulnių uolų, įvertinti slidumą ir pan. Kitos rekomendacijos, pavyzdžiui, „stačios uolos – lipant naudoti alpinistinį inventorių“, „nesiropšti be reikalo“ yra klaidinančios, sudarančios įvaizdį, kad praktikantui galima lipti stačiomis uolomis.“
Nors universiteto atstovai tvirtino, kad studentė R. Šakinytė buvo apmokyta saugaus elgesio ir instruktuota vietoje, tačiau į bylą nebuvo pateikta duomenų apie mokymo turinį ir apie tai, kad buvo patikrintos jos žinios saugumo klausimais.
„Iš bylos medžiagos matyti, kad praktikos vadovo, atlikusio apmokymus, žinios taip pat nebuvo tikrintos, ir kad jis pats nebuvo praėjęs maršruto, kuriuo nurodė eiti praktikantams, – taigi jo instruktavimas vietoje nebuvo konkretus, susijęs su konkrečiais saugumo nuostatais konkrečiame maršrute“, – pabrėžė teismas. Be to, anot teisėjų, praktikantams išduoti žemėlapiai buvo pakankami keliauti ir orientuotis vietovėje, tačiau žemėlapyje nėra mastelio ir horizontalės laipto, kurių pagalba galima būtų nustatyti kokio statumo yra šlaitai, – praktikantai nebuvo pakankamai instruktuoti apie būtinas saugumo nuostatas atliekant konkrečią dienos užduotį.
Tuo metu praktikos vadovas ikiteisminio tyrimo metu duotuose paaiškinimuose yra nurodęs, kad jo įsitikinimu, jis apskritai neturėjo pareigos užtikrinti praktikantų saugumo, kadangi studentai kalnuose dirbo savarankiškai be jo priežiūros „Tai rodo, kad praktikos vadovas vykdomą praktiką suprato ne kaip mokomąją, bet kaip profesinę praktiką, kurios metu praktikantai veikia savarankiškai, nesant tiesioginių praktikos vadovo nurodymų ir kontrolės“, – nurodė teismas.
„Teismas visiškai sutinka su ekspertų išvadomis, kad organizacine nelaimingo atsitikimo priežastimi turi būti laikoma tai, jog atsakovas neužtikrino praktikantų žinių patikrinimo saugumo srityje ir nevykdė saugumo nuostatų laikymosi kontrolės, – rašoma sprendime. – Ekspertizės akte nurodyta, kad praktikos vadovas netikrino ir neįsitikino, jog visi praktikantai buvo tinkamai pasiruošę maršrutui ir su savimi turi privalomas technines priemones (pvz. žemėlapius) bei aiškiai supranta dienos užduotį. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokia kontrolė nebuvo vykdoma. Praktikos vadovas ikitesminiame tyrime duotuose paaiškinimuose teigė, kad praktikantų inventorių jis tikrino tik prieš išvykstant, o ne kiekvieną dieną prieš išeinant praktikantams į maršrutą. Apie tai, kad R. Šakinytė nebuvo pasiėmusi žemėlapio, jis pastebėjo tik po nelaimingo atsitikimo.“
Tuo metu Vilniaus universitetas nesutiko su Norvegijos kalnuose žuvusios studentės tėvų pareikštu ieškiniu ir teismui nurodė, kad teisės aktai taip pat nenustato pareigos mokomosios praktikos vietose atlikti rizikos vertinimą.
„R. Šakinytei savavališkai nesilaikius iš anksto suplanuoto ir praktikos vadovo patvirtinto maršruto, įvykus nelaimingam atsitikimui, universitetas netampa atsakingu ir jam nekyla pareiga atlyginti ieškovų patirtos neturtinės žalos“, – teismui nurodė universitetas.
Kadangi Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo iš karto nuo jo paskelbimo, atsakovas privalės jį vykdyti, tačiau jam neužkertama teisė kreiptis į galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimantį kasacinį teismą.