Teisme prašo milijono, gauna – centus: kas suteikia satisfakciją, padedančią sumažinti išgyvenimus?

Neretai išgirstame, jog teismai „nevertina“ gyvybės ar sveikatos, todėl priteisia labai menkas neturtinės žalos atlyginimo sumas.

Apie tai, kas iš tiesų yra neturtinės žalos atlyginimas, ką juo siekiama atlyginti, į ką atsižvelgiant ši žala nustatoma, pasakoja Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja ir mokslininkė dr. Renata Volodko, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius dr. Vytautas Mizaras ir advokatė, M. Romerio universiteto docentė dr. Solveiga Palevičienė.

Tikslas – padėti pamiršti patirtus išgyvenimus

Disertaciją šioje srityje apgynusi teisėja dr. R. Volodko sako, kad neturtinės žalos atlyginimas – tai asmens patirtų fizinių ir dvasinių kančių kompensavimas pinigais, siekiant tuos neigiamus išgyvenimus sušvelninti, neutralizuoti, suteikti galimybę gautas lėšas skirti pasitenkinimą, komfortą ir teigiamas emocijas galintiems kompensuoti dalykams įgyti. Neturtinę žalą gali sudaryti fizinės ir dvasinės kančios, jaučiamos ir asmens viduje (pvz., emociniai išgyvenimai, sukrėtimas, depresija ir kt.), ir asmens aplinkoje (pvz., nemalonūs ir nepageidaujami nematerialūs pasikeitimai asmens darbinėje, šeiminėje, visuomeninėje veikloje, reputacijos pablogėjimas ir pan.).

„Šis sąrašas nėra baigtinis, todėl neturtinė žala gali pasireikšti ir kitokiais atvejais, dėl kurių kiekvieną kartą sprendžia teismas“, – teigia Advokatų tarybos pirmininkas dr. I. Vėgėlė. Teismo pareiga – kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Prof. dr. V. Mizaras pastebi, kad neturtinė žala nėra skirta kokiems nors faktiškai patirtiems turtiniams ar neturtiniams praradimams atlyginti, nes neturtinės žalos nustatymas pinigų suma yra tam tikra fikcija. Ši suma, pasak mokslininko, skiriama ne tam, kad būtų pašalinti patirti praradimai, o tam, kad nukentėjusysis ateityje susikurtų sau satisfakciją ir komfortišką aplinką, padėsiančią jam pamiršti patirtus išgyvenimus, „išsivaduoti“ nuo patirtų fizinių ar dvasinių kančių, išgyvenimų, skausmo įvairių santykių (darbo, šeimos, verslo) srityse.

„Svarbu suvokti, – sako teisėja R. Volodko, – kad nei gyvybės, nei sveikatos, nei laisvės, nei asmens garbės ir orumo, nei privatumo, nei kitų asmeninių vertybių pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos atlyginimas nėra pažeistos vertybės įvertinimas pinigais, tikslus žalos apskaičiavimas ar prarastos vertybės restitucija.“

Teisėja sako, kad neįmanoma nukentėjusį asmenį grąžinti į padėtį, kurioje jis buvo iki pažeidimo, ir visiškai atlyginti jam skriaudą. Būtina suprasti, kad niekada nebus galima dėti lygybės ženklo tarp kompensacijos dydžio ir prarastos gėrybės; žalos atlyginimas visada bus tik simbolinis, santykinis atlygis už skriaudą.

Ne įrodyti, o nustatyti

Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nurodoma, kokie kriterijai svarbūs nustatant neturtinės žalos dydžius.

„Tai ir pažeistos vertybės pobūdis bei reikšmė, žmogaus patirtų kančių laipsnis (kiek stiprūs ir reikšmingi buvo išgyvenimai), neturtinės žalos pasekmės (pvz., pasikeitimai profesinėje, darbinėje, pažintinėje veikloje, įtaka šeiminiam ar asmeniniam gyvenimui, santykiams ir pan.), žalą sukėlusio asmens kaltė, nukentėjusio žmogaus asmens savybės, padaryta turtinė žala, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ir kiti kriterijai“, – pasakoja R. Volodko.

Sąrašas nėra baigtinis, primena I. Vėgėlė; kiekvienu atveju teismas turi įvertinti visų reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti protingą ir proporcingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir kaltojo asmens interesus, siekdamas interesų pusiausvyros.

„Absoliučių vertybių (gyvybės, sveikatos) gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės“, – atkreipia dėmesį I. Vėgėlė.

„Neturtinės žalos dydis nustatomas teismo pagal minėtus kriterijus, o ne įrodinėjamas“, – teigia R. Volodko.

I. Vėgėlė sako, kad, pvz., turtinę žalą yra daug paprasčiau įrodinėti, nes reikia įrodyti žalos dydį, kurį galima nesudėtingai apskaičiuoti ir atlyginti. Tačiau kai kalbama apie neturtinę žalą, jos dydį reikia ne įrodyti, o teismui nustatyti pagal tam tikrus jau minėtus kriterijus.

Dažnai girdimas ir pasipiktinimas, kad ieškovas prašė tam tikros sumos, tačiau teismas priteisė tik mažą jos dalį. Teisėja R. Volodko sako, jog nukentėjusio asmens ieškinyje nurodyta suma – tai tik paties ieškovo pageidavimas, jo nuomonė dėl patirtų kančių atlyginimo dydžio. Teismui ji gali turėti tam tikrą rekomendacinę, tačiau neesminę reikšmę, nes galutinį ir teisingą neturtinės žalos atlyginimo dydį nustato teismas.

„Galima prašyti bet kokios protingos sumos, pvz., vadovaujantis teismų praktika pasirinkti dydį ribose, kurias teismai dažniausiai priteisia. Tačiau teismo ši suma nesaisto“, – sako I. Vėgėlė. Pasak jo, svarbu suprasti, jog neturtinės žalos atveju įrodinėjamas ne jos dydis, o neigiamos pasekmės.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius V. Mizaras teigia, kad nukentėjusio asmens pareiga yra pateikti teismui įvertinimą ir pagrindimą, kokia yra „išsivadavimo“ nuo išgyventų kančių, fizinio ir dvasinio skausmo bei pažeidimu sujaukto gyvenimo kaina. O po to jau teismo kompetencija yra priimti teisėtą sprendimą, proporcingą nukentėjusiojo ir pažeidėjo teisių bei interesų atžvilgiu.

Tarkime, sako mokslininkas, jeigu kam nors buvo atimta gyvybė, ir artimais santykiais su mirusiuoju susijusiems asmenims buvo padaryta neturtinės žalos, tai vienas iš orientacinių kriterijų satisfakcijai, išmatuojamai pinigais, galėtų būti, pavyzdžiui, ilgėlesnės kelionės, kurios metu artimieji galėtų pailsėti, atsigauti ar užsimiršti, kaina.

„Visi suprantame, jog kalbame apie pakenkimą tokioms vertybėms, kurių atkūrimas arba neįmanomas, arba įmanomas tik po kurio laiko. Štai dėl to neturtinės žalos kompensavimą aš pirmiausiai suprantu ne kaip kompensavimą prarasto (nes to neįmanoma atkurti arba tai labai sunku), o kaip pažeidėjo atsilyginimą, kuriuo siekiama nukentėjusiojo gyvenimą padaryti šiek tiek lengvesnį. Už tą „atkuriamąjį“ laikotarpį turėtų sumokėti pažeidėjas“, – teigia prof. dr. V. Mizaras.

Neišmatuojama ir milijoninėmis sumomis

R. Volodko sako, kad ieškovai dažnai reikalauja priteisti milijonines sumas už patirtas kančias, ypač kai kalbama apie tokių vertybių, kaip gyvybė, sveikata, laisvė, pažeidimą. Viena vertus, teisėjos nuomone, tai nereiškia, kad į šių vertybių pažeidimą turi būti žvelgiama pro pirštus, bijant priteisti skaudų praradimą patyrusiam asmeniui nemažą pinigų sumą. Kita vertus, visiškai patenkinus tokius reikalavimus būtų paneigta neturtinės žalos atlyginimo paskirtis, kuri, kaip jau minėta, yra tik kompensacija už patirtas kančias, bet ne prarastos vertybės ekvivalentas ar žalą padariusio asmens „nubaudimas“ – tai yra baudžiamosios, administracinės ir kitų teisės šakų funkcija.

Vertindama teismų kritiką dėl priteisiamų pernelyg mažų sumų, advokatė dr. S. Palevičienė sako norinti apginti Lietuvos teismų sistemą.

„Visų Europos šalių teismų praktikoje, susijusioje su neturtinės žalos atlyginimu sveikatos sužalojimo ir gyvybės atėmimo atvejais, galima pastebėti tendenciją, kuri iš pirmo žvilgsnio primena paradoksą. Netekusio gyvybės asmens artimiesiems teismai dažniausiai priteisia labai mažas simbolines neturtinės žalos atlyginimo sumas arba visai netenkina ieškinių. Taip gali susidaryti įspūdis, jog žmogaus gyvybė, kaip absoliuti bei pati aukščiausia vertybė, yra nuvertinama“, – sako advokatė.

Tačiau, pasak jos, reikėtų žinoti, jog tokia teismų praktika neturtinės žalos atlyginimo bylose nėra atsitiktinė ar žmogaus gyvybei nesuteikianti deramos reikšmės. Tokie priteisiamų kompensacijų dydžiai turi konceptualų pagrindimą, nes laikoma, jog gyvybės atėmimo atveju nelieka tiesiogiai nukentėjusiojo asmens, o ieškinius reiškia gyvybės netekusių asmenų artimieji.

Tokiu atveju laikoma, teigia docentė, kad pažeidžiama artimųjų teisė į jų socialinius ryšius, kaip vieną iš teisės į privatų gyvenimą aspektų. Sveikatos sužalojimo atveju pasikėsinama į labiausiai saugotiną vertybę – žmogaus gyvybę. Kadangi civilinės žalos atlyginimo bylose nesiekiama žalą padariusio asmens nubausti, natūralu, jog žalos atlyginimo dydžiai sveikatos sužalojimo bylose kur kas didesni nei gyvybės atėmimo atveju.

„Lietuvos teismų praktika ilgą laiką specialistų buvo kritikuojama dėl priešingos tendencijos – kad gyvybės atėmimo atveju teismai priteisia neadekvačias sumas nukentėjusiųjų artimiesiems. Šiandien situacija pasikeitusi ir Lietuva artėja prie Vakarų Europos šalių praktikos. Kita vertus, iki šiol mes esame vieni pirmaujančių pagal priteisiamus neturtinės žalos dydžius gyvybės atėmimo bylose“, – sako S. Palevičienė.

Prof. V. Mizaras teismų praktikoje atskirų kategorijų bylose pradedančius nusistovėti neturtinės žalos dydžius vertina teigiamai. Anot jo, neturtinės žalos atsiradimas visada turėtų būti pirmiausia grindžiamas didesniais nei įprasta panašių pažeidimų atvejais patirtais išgyvenimais, išsamiai nurodant, kaip konkrečiai išgyvenimai ar gyvenimo sujaukimas pasireiškė. Tuo pačiu jis primena, kad ne kiekvieno pažeidimo atveju neturtinė žala turi būti kompensuojama.

Jam pritaria ir teisėja R. Volodko, sakydama, jog teismai turėtų drąsiau atsisakyti kompensuoti neturtinę žalą dėl menkiausių ir neišvengiamai kasdieniame gyvenime pasitaikančių nemalonumų, jei padaryta skriauda yra mažareikšmė, minimali, pasireiškianti tik nežymiais fiziniais jutimais ar trumpalaikiais, pėdsakų nepaliekančiais nuotaikų pasikeitimais, susierzinimais, išgyvenimais, rūpesčiais ar nemalonumais.

Nuoskaudas išgyvename viduje

Paklausti, ką reikėtų daryti kitaip, pašnekovai pateikė nemažai minčių. R. Volodko siūlo įstatyme įtvirtinti neturtinės žalos buvimo prezumpciją, be to, teismai galėtų dažniau tiesiogiai taikyti Konstituciją taip plėsdami neturtinės žalos instituto taikymo ribas.

Teisėja siūlytų didinti tam tikrų kategorijų bylose (pvz., sveikatos sužalojimo, garbės ir orumo, privatumo pažeidimo) priteisiamas neturtinės žalos sumas, kurios šiuo metu nepakankamai atlieka kompensacinę, prevencinę funkcijas. Teismams būtų naudinga ir bendra teismų praktika, priteisiamų sumų vidurkių, minimumų ar maksimumų skaičiavimas – tai taptų lanksčiu atspirties tašku ir kartu pagalbine jų praktikos nuoseklumo skatinimo priemone.

I. Vėgėlė atkreipė dėmesį ir į tai, kad iškyla sunkumų dėl žalos vaikams atlyginimo. Akivaizdu, kad vaikai daug jautriau reaguoja į stresines situacijas ir patiria didesnius neigiamus dvasinius išgyvenimus – į tai turėtų atsižvelgti ir teismas.

Svarbu matyti ne tik neturtinės žalos piniginę išraišką, bet ir žvelgti giliau, į mūsų vertybines nuostatas, pasirengimą jas ginti teisme, sako I. Vėgėlė. Deja, anot jo, labai dažnai susidūrę su skriauda viską paliekame taip, kaip buvę, išgyvendami nuoskaudą viduje. Taip atsitinka ne tik dėl nepakankamo teisinio žmonių išprusimo ar nepasitikėjimo teismais.

„Tai rodo, jog visuomenė, t. y. mes patys, per menkai vertiname šias pamatines vertybes“, – teigia jis.

„Civilinė teisė nežino jokio kito geresnio metodo sureaguoti į asmeniui padarytą skriaudą, kaip tik pinigais, nes visiškai atsisakyti kompensuoti skriaudą būtų daug amoraliau, negu ją bent sąlyginai atlyginti“, – apibendrina teisėja R. Volodko. Jos nuomone, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi principu „kažkiek yra geriau, negu nieko“.