Teisininkų bendruomenė pripažįsta, kad teisminę mediaciją gana sudėtinga atskirti nuo teismo vykdomos sutaikinimo procedūros. Dažnai šios procedūros painiojamos tarpusavyje, kadangi turi bendrą tikslą – savanorišką šalių susitarimą dėl taikos sudarymo. Žurnalas TEISMAI.LT pasigilino, kuo gi skiriasi šios iš esmės panašios procedūros?
Teisminis sutaikymas įspraustas į įstatymo rėmus
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 231 straipsnis tiesiogiai numato taikinimo procedūrą kaip privalomąją parengiamojo posėdžio dalį. CPK 231 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad iškart po to, kai nustatoma ginčo esmė, teismas pasiūlo šalims abipusėmis nuolaidomis pasiekti abiem priimtiną susitarimą ir sudaryti taikos sutartį. Taigi teismas šalims pasiūlo išsakyti savo nuomonę dėl ginčo, išdėstyti savo požiūrį į kitos šalies nuomonę, jos tikslus ir motyvus, t. y. skatinama diskusija per kurią gali atsirasti šalių dialogas, derybos.
Šiuos pokalbius teismas seka, klauso, užduoda tam tikrus klausimus, kurie vis labiau atskleidžia tikrąją konflikto pusę ir taip teismui leidžia suformuluoti dar kitus klausimus, kurie padėtų šalims pačioms ieškoti savo ginčo išprendimo būdų. Jeigu sutaikymas rezultatų nedavė, teismas tęsia teismo posėdį ir, jeigu tam tinkamai pasirengta ir šalys neprieštarauja, pradeda žodinį bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 231 str. 4 d. ir 5 d. ). Susitaikyti įmanoma ir teismo sprendimo vykdymo stadijoje.
Pabaigus bylą nagrinėti iš esmės, teisėjas nepabaigia sutaikinimo procedūros, t. y. jis vis tiek turi išaiškinti šalims, kad, ir priėmus teismo sprendimą ir jam įsiteisėjus, šalys turi teisę ginčą užbaigti taikiai teismo sprendimo vykdymo stadijoje (CPK 595 str.).
Vis dėl to sutaikinimą vykdantis teisėjas negali būti toks lankstus, kaip kad daugeliu atvejų galėtų būti tarpininkas (mediatorius). Bylą nagrinėjantis teisėjas privalo paklusti griežtiems bylos nagrinėjimo teisme principams, proceso taisyklėms, teisėjų etikos normoms.
Teisminis sutaikymas yra įspraustas į civilinio proceso rėmus, nes vyksta griežtai reglamentuota tvarka, visi teismo posėdžiai protokoluojami, daromas garso įrašas. Be to, teisminio sutaikymo metu sutaikytoju gali būti tik įstatymo nustatyta tvarka bylą nagrinėti paskirtas teisėjas.
Teisminė mediacija: lanksčiai ir neformaliai
Nuo 2005 m. Lietuvoje taikomas teisminės mediacijos procesas yra lankstesnis nei teisminio sutaikymo procedūra: visų pirma, šalys bendru sutarimu gali pačios pasirinkti mediatorių, kuris vadovaus mediacijos procedūrai Antra, šalys taip pat turi teisę savo pageidavimu pasirinkti ir taisykles, kuriomis bus vadovaujamasi procese.
Pažymėtina, kad mediatoriumi gali būti ir ne teisėjas. Tai ypač gali būti svarbu šalims tais atvejais, kai ginčas yra susijęs su labai specifiniais, specialių ekspertinių žinių reikalaujančiais klausimais (pvz., sudėtingų šeimos ginčų atveju mediatoriumi gali būti pasirenkamas šeimos santykių klausimais besispecializuojantis psichologas, psichoterapeutas, ginčuose dėl statybų broko – inžinierius, darbo ginčuose – patyręs buhalteris ar nesusijusios įmonės personalo specialistas).
Lietuvoje šiuo metu yra 45 asmenys, įrašyti į teismo mediatorių sąrašą1, tai įvairių profesijų specialistai. Jei šalims sunku susitarti dėl mediatoriaus kandidatūros, jos gali susitarti, kad mediatorių parinks arba rekomenduos trečiasis asmuo. Bendru ginčo šalių prašymu mediatorių gali skirti ir apylinkės teismas, CPK nustatyta tvarka.
Šalims nusprendus ginčą spręsti mediacijos būdu, mediatoriumi negali būti paskiriamas tas pats teisėjas, ar kurios nors vienos šalies advokatas ar atstovas. Visais atvejais mediatorius turi būti nešališkas, jis turi informuoti šalis apie savo išsilavinimą ir patirtį.
Paprastai mediacijos procedūros nėra detaliai reglamentuotos, bet yra nustatyti ir šalims išaiškinami pagrindiniai mediacijos principai (savanoriškumas, proceso sąžiningumas, operatyvumas, mediatoriaus nešališkumas, nepriklausomumas, šalių lygiateisiškumas, šalių valios dominavimas, kooperavimasis, konfidencialumas, procedūrų efektyvumas ir lankstumas).
Mediatorius medijuoja nesilaikydamas griežtų formalumų ar procesinių teisės aktų reikalavimų.
Mediacija pasižymi ir tuo, kad joje nėra jokio oficialumo. Čia svarbiausia jauki konstruktyviam pokalbiui tinkanti atmosfera, padedanti šalims išsakyti savo požiūrį į ginčo objektą, ramiai aptarti šalis jaudinančias aplinkybes, kurios nebūtinai turi būti tiesiogiai susijusios su ginčo esme.
Civiliniame procese teismui paprastai neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų. Mediacijos atveju toks draudimas neegzistuoja. Šios ginčų sprendimo procedūros metu, šalys gali susitarti dėl visų su jų ginču susijusių reikalavimų, netgi tų, kurie nebuvo keliami pradinėje ginčo sprendimo stadijoje. Tokiu būdu mediacijos neformalumas pasitarnauja ginčo šalims. Taip sudaroma galimybė vienu metu išspręsti visus klausimus ir daugiau nebegrįžti prie nesantarvę sukėlusios problemos.
Jeigu mediacija pavyksta ir šalys susitaiko bei sudaro taikos sutartį, teisminė mediacija baigiasi ir byla grąžinama tam teisėjui, kuris ją pradėjo nagrinėt, taikos sutarčiai patvirtinti. Jeigu mediacija nepavyksta, t. y. šalys nesusitaiko, mediacijos procesas nutraukiamas ir byla grąžinama teisėjui, kuris šį ginčą pradėjo nagrinėti, tolimesniam bylos nagrinėjimui.
Tokiu atveju šalys neturi teisės bylą nagrinėjančiame teisme pasinaudoti pateikta ar sužinota informacija, dokumentais, kurie buvo paruošti vien mediacijos tikslais, taip pat teismas negali vertinti aplinkybių, kad šalis parodė polinkį priimti mediatoriaus ar kitos šalies pasiūlymą dėl ginčo sureguliavimo; kitos šalies pareiškimai, pripažinimai bei nuomonės, kurie buvo išreikšti teisminės mediacijos metu, taip pat negali būti vertinami kaip leistini įrodymai.
Bylinėjimosi ir mediacijos tikslai skiriasi
Tiek mediacijos, tiek civilinio proceso metu yra sprendžiamas šalių ginčas. Tačiau mediacijos ir civilinio proceso tikslai skiriasi. Civilinio proceso metu svarbiausia – apginti asmenų, kurių teisės ar interesai yra pažeisti, interesus, taip atkuriant teisinę taiką tarp šalių.
Tuo tarpu mediacijos tikslas daug platesnis – jos metu siekiama atkurti socialinę taiką. Mediacijos sesijos metu į pirmą vietą iškeliami šalių interesai, jų norai ir poreikiai. Mediacija siekia kurti harmoningus šalių santykius, padėti joms išlaikyti tarpusavio santykius ateityje. Tuo tarpu bylinėjimosi metu siekiama įvykdyti teisingumą, neturint tikslo išsaugoti šalių bendradarbiavimo perspektyvos.
Vertinantiems privatumą
Renkantis ginčų sprendimo būdus, šalims neretai yra svarbus konfidencialumas. Tikriausiai ne kiekvienas nori savo „nešvarius baltinius“ iškabinti miesto aikštėje? Privatumo aspektas dažnai priešinamas teismo procesui, kuris yra atviras visuomenei, ir kurio posėdžiai yra įrašomi bei protokoluojami.
Norintiems visiško privatumo yra išeitis – teisminė mediacija. Visos mediacijos procedūros yra konfidencialios. 2011 m. padarius pakeitimus CPK, tiek taikinamojo tarpininkavimo procedūros metu gauti duomenys negali būti įrodymai civiliniame procese (CPK 177 str. 5 d.), tiek liudytojais negali būti apklausiami taikinimo tarpininkai – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo taikinamojo tarpininkavimo procedūros metu (CPK 189 str. 2 d. 5 p.).
Vertėtų pamėginti
Teismų sistemoje teisminė mediacija vis dar neranda savo vietos, tačiau galima pasidžiaugti, kad Lietuvos žmonių bylinėjimosi tradicijos keičiasi ir vis dažniau lietuviai renkasi taikų ginčų sprendimą. Nacionalinės teismų administracijos atliktos apklausos (44 teismuose (iš viso 67)) duomenimis, nuo 2010 m. teisminei mediacijai perduotų bylų yra 45, tačiau taikos sutartimi užbaigtos tik 13. Tuo tarpu sutaikinimo būdu priimtų taikos sutarčių yra net 1 962.
Kol kas nėra atlikta jokio tyrimo, kuris padėtų tiksliai atsakyti, kas trukdo žmonėms pasinaudoti teisminės mediacijos privalumais. Galimos priežastys – informacijos stoka ir mediacijos tradicijos Lietuvoje nebuvimas.
Ir vis dėlto, jei nesiryžtama ginčus spręsti teisminės mediacijos būdu, pravartu pasinaudoti bent jau teisminio sutaikinimo institutu. Dr. Rimantas Simaitis teigia – kelios valandos sutaikymo gali sutaupyti ne vieną bylinėjimosi dieną. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad dėmesingas šalių nuomonių išklausymas, pagarba ir pasitikėjimas jomis, sąlygų sudarymas pačioms šalims imtis veiksmų konfliktams spręsti paprastai sukelia didesnio pasitenkinimo teisingumo vykdymo procesu efektą, formuoja šalių įsivaizdavimą apie teisingą teismo procesą net ir tais atvejais, kai galutinis bylos rezultatas būna nepalankus.