Teismo darbuotojas žurnalui TEISMAI.LT papasakojo apie savo neįprastą hobį – domėjimąsi karo paveldu, dalyvavimą karo mūšių rekonstrukcijose ir persikūnijimą į XX a. pirmosios pusės įvairių valstybių karių vaidmenis.
– Karo istorijos atkūrimą daugelis įsivaizduojame kaip sėdėjimą prie knygų, archyvinių dokumentų ir faktų rankiojimą apie praeityje vykusius mūšius. Ką iš tikrųjų veikia karo paveldo entuziastai?
– Istorijos knygų, senų nuotraukų studijavimas, informacijos apie karinius veiksmus rinkimas – tik viena mūsų klubo veiklos dalis. Mes domimės ne tik konkretaus mūšio strategija ir eiga, bet ir jame dalyvavusių karinių dalinių apranga, ekipuote, ginklais, buitimi. Kitas etapas – vadinamoji karinių veiksmų rekonstrukcija, kai tarsi inscenizuojame konkretų mūšį.
– Į kokios armijos kario kailį tenka įlįsti?
– Įvairių XX a. pirmosios pusės karių, dalyvavusių mūšiuose Lietuvos teritorijoje arba kaimyninėse šalyse. Karo rekonstrukcijos renginiuose „Grenadieriaus“ nariai atlieka Pirmojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karių, carinės ir bolševikinės Rusijos, Lietuvos Nepriklausomybės kovų laikotarpio savanorių, bermontininkų, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyvių, Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karių, Raudonosios armijos, pokario partizaninio pasipriešinimo kovotojų ir Sovietų sąjungos NKVD kariuomenės karių vaidmenis.
„Tik istorija, jokios ideologijos“ – toks yra klubo kredo, tikslas – šviečiamasis ir pramoginis. Rekonstruodami praeities mūšius bandome suprasti karybos istoriją, žmones, kurie vienaip ar kitaip buvo įtraukti į karo sūkurius, bet nesiekiame jų vertinti politiniu ar moraliniu požiūriu. Taigi mes tik aktoriai, savo noru atliekantys tam tikrus vaidmenis.
– Kada susidomėjote karo paveldu?
– Visi berniukai vaikystėje žaidžia karą. Bet mane labiausiai traukė ne kovos veiksmai, o istorijos knygos ir karių uniformos. Ypač svajojau apie Napoleono armijos kario kepurę – vadinamąjį kiverį su pliumažu ar bumbulu viršuje. Teko pasitenkinti paprastesniu variantu: iš kartono išsikirpau ir susiklijavau kepurę, pritvirtinau fazano plunksną, o prie ikimokyklinuko švarko prisisiuvau iš popieriaus padarytus epoletus.
Riterių žaidimams man neužtekdavo vien medinio kalavijo ir skydo – iš vištų girdyklos susimeistravau pirmąjį šalmą. Istorijos vadovėliuose ir muziejuje matytas kaizerinės Vokietijos šalmas „pickelhaube“ taip pat neliko neatkartotas: ant vaikiško motociklininko šalmo priklijavau iš plastilino padarytą smaigalį ir šalmą nudažiau juodai. Tik gerokai vėliau įsigijau keletą autentiškų atributų: 1935 m. vokiečių kario šalmą, švedišką 1939 m. uniforminį švarką. Tačiau rimčiau domėtis karo istorija pradėjau atsiradus internetui.
2000-aisiais aptikau ukrainiečių karo rekonstrukcijos tinklalapį, paskaičiau apie jų veiklą. Draugui užsiminiau, kad būtų įdomu dalyvauti karo veiksmų spektaklyje natūralioje aplinkoje, uniformuotam lakstyti po mūšio lauką, tačiau mano idėja buvo sutikta skeptiškai.
– Vis dėlto savo seną svajonę pavyko įgyvendinti?
– Pasvalyje pradėjus rengti senovinių automobilių paradus „Mes važiuojam“, sulaukiau organizatorių pasiūlymo persirengti Vermachto kariu ir važiuoti tų laikų vokišku automobiliu. Įspūdingų paradų iniciatorius, deja, jau miręs, žinomas lakūnas, baikeris, senovinės technikos kolekcininkas Eugenijus Malinauskas siekė, kad senovinėmis mašinomis važiuotų ekipažai, apsirengę atitinkamo laikotarpio drabužiais. Išsitraukiau savo improvizuotą aprangą, dar prisiuvau antpečius ir įsijautęs į vokiečių kario vaidmenį važiavau Antrojo pasaulinio karo laikų mašina.
Kitų metų renginiui jau šiek tiek patobulinau švedišką švarką, kad jis būtų panašesnis į Antrojo pasaulinio karo Vokietijos kareivio uniforminį švarką: kur reikėjo, prisisiuvau kišenes, o kitas nuardžiau. 2009 m. su keliais panevėžiečiais dalyvavau „Muziejaus nakties“ renginyje Kaune. Jo metu prie IX forto buvo inscenizuoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo mūšiai. Ten susipažinau su „Grenadieriaus“ nariais ir nusprendžiau stoti į klubą.
– Ar bet kas panorėjęs gali tapti karo istorijos klubo nariu?
– Toli gražu ne. Vyksta rimta atranka, kurios metu aiškinamasi, ar žmogus iš tiesų domisi istorija, ar yra atsakingas, pareigingas, ar logiškai mąsto ir geba orientuotis kritinėmis situacijomis. Kandidatui skiriamas vienerių metų bandomasis laikotarpis, per kurį jis turi įsigyti kario aprangą. Autentiška uniforma, batai, ekipuotė, skiriamieji ženklai yra didelė prabanga.
– Vadinasi, būti karo paveldo aistruoliu nėra pigu?
– Tiesą pasakius, nebūtina viską įsigyti iš karto. Klubo nariai skolinasi uniformos dalis, atributiką, nes viename renginyje, pavyzdžiui, tu gali būti Prūsijos armijos pusėje, kitą kartą – carinės Rusijos kariuomenėje. Kai ką gaminamės, siuvamės patys, remdamiesi išlikusiais piešiniais, aprašymais, nuotraukomis. Tačiau labai svarbu tikslus aprangos atkūrimas, detalės. Tarkim, Antrojo pasaulinio karo vokiečių eilinio batai buvo pakalti mediniais vinukais.
Laimei, Kauno rajone gyvena vienas batsiuvys, gebantis pagaminti tokius batus. Ekipuotės detalių, heraldikos ieškome antikvariatuose, kolekcininkų susibūrimuose ir vadinamuosiuose blusturgiuose.
– O ginklai irgi tikri?
– Naudojame autentiškus. Rekonstruojant kovų epizodus vaizdas būna kaip tikrame mūšyje. Bet šaudome imitaciniais garsiniais šoviniais. Sprogimus kuria pirotechnikos specialistai. Prieš kiekvieną renginį – ar tai specialus kokio nors svarbaus istorinio mūšio atkūrimas, ar dalyvavimas miesto šventėje, kurioje vaizduojame nedidelį kovos epizodą, – visada vyksta saugumo instruktažas.
Turime būti labai atsargūs: nešauti per arti kolegų ar žiūrovų, nes gali sužaloti liepsna, šovinio tūtelės atplaišos. Reikia saugotis raitelių, karinių automobilių, tankų ar neatsargių žiūrovų, netikėtai sumaniusių įsitraukti į vaidinimą.
– Ar teko patirti ekstremalių situacijų?
– Kol kas nepasitaikė (beldžia į medinį stalą – red.), bet buvo vienas linksmas momentas, kai buvo kuriamas filmas „VII fortas: lietuviška tragedija“. Filmuojant vieną sceną mane „sušaudė“ ir aš netyčia visu svoriu užgriuvau kitą „lavoną“. Visi, kurie tai matė, vos susilaikė nepradėję kvatotis. Tačiau iškentėjome iki šūksnio „Nufilmuota!“ ir epizodas nebuvo sugadintas.
– Vadinasi, tenka ne tik dalyvauti teatralizuotuose vaidinimuose, bet ir filmuotis?
– Mūsų klubas dalyvavo filmuojant kelis istorinės dokumentikos filmus: Jono Ohmano filmą apie partizaninį pasipriešinimą „Nematomas frontas“, taip pat juostas „Pavergtųjų sukilimas“, „VII fortas: lietuviška tragedija“, dokumentinių filmų ciklą „Valstybės kelias“. Kai kurie nariai filmavosi ir meniniuose filmuose: ispanų „Tyla sniege“ ir vokiečių „Mūsų mamos, mūsų tėvai“. Kino specifika kita nei mūšio rekonstrukcijos renginio: vaidinime nušauna vieną kartą, o filmuojantis tenka daug kartų nukautam kristi, kol kartojami to paties epizodo dubliai.
– Ar karo mūšių rekonstrukcijoje dalyvauja moterys, ar tai tik vyriškas užsiėmimas?
– Na, ne tiek daug, kiek vyrų, bet dalyvauja. Kaipgi be jų. Paprastai moterys atlieka sanitarių, partizanių, ryšininkių, taip pat civilių vaidmenis, priklausomai nuo to, koks istorinis laikotarpis atkuriamas. Dideliuose mūšių vaidinimuose net pastatomi specialūs kaimai, kad būtų kuo tiksliau pavaizduota aplinka.
– Iš Jūsų pasakojimo matyti, kad karo istorijos atkūrimas reikalauja daug darbo, laiko, valios, pasiruošimo, literatūros studijavimo, be to, šio užsiėmimo entuziastams iš kovos lauko tenka ir su mėlynėmis grįžti...
– Bet juk viską atperka malonumas pažinti istoriją kitaip – ne iš vadovėlių. Gera dalyvauti renginiuose kartu su bendraminčiais, pabendrauti, aplankyti kitas šalis. Teko dalyvauti tarptautinėse mūšių rekonstrukcijose Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Pavasarį, vasarą ypač daug renginių, beveik kiekvieną savaitgalį kur nors esame kviečiami. Galiu trumpam pamiršti savo pagrindinį darbo įrankį – kompiuterį, iš šiuolaikinio technologijų pasaulio persikelti į kitokią realybę, apsivilkti uniformą ir tapti kitu žmogumi. Tai puikus būdas pailsėti, atsipalaiduoti nuo kasdienybės.