– Kai tik leidžia oro sąlygos, baigęs darbą teisme sėdate ant motociklo. Ne gana to, esate ne vieną jų ir pats sukonstravęs. Kada susižavėjote motociklais? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Seniai, dar vaikystėje. Mažas buvau, vos dešimties. Pirmąjį mopedą tėtis rado upėje. Matyt, kažkas juo tiesiog atsikratė. Jis buvo surūdijęs, pokario metų. Pamenu, pedalų nepasiekiau (šypsosi), visi juokėsi, stebėjosi, kaip aš juo važiuosiu, nes buvau labai mažo ūgio, o mopedas buvo kaip tuometinis moteriškas dviratis su rėmu. Tai buvo dviratis ir mopedas viename.
Tėtis nupirko varikliui detalių, sutaisė jį ir užvedė. Juo važinėdavausi kaime, kadangi mane, vienturtį sūnų, tėvai vasarai palikdavo pas senelius Ignalinos rajone. Kitas atmintyje išlikęs ryškus prisiminimas – dvyliktasis gimtadienis. Gimtadienio dieną tėvukas su močiute nusivedė į didelį miegamąjį, kur už širmos buvo sustatytos lovos svečiams. Stovėdamas maniau, kad seneliai nupirko naują dviratį, nes kaime turėjau seną, nudrengtą, tačiau didelės vaiko akys išvydo ne dviratį, o dviejų bėgių naujutėlaitį mopedą „Verchoviną“, kainavusį 300 rublių. Tuo metu jis prilygo šiuolaikiniam „Ferrari“.
Kaip dabar pamenu – raudonos spalvos, chromuotais sparnais. Nepraėjus nė metams, mopedas pradėjo labai gesti, nes technikos kokybė buvo prasta. Jį reikėjo nuolat remontuoti. Nuo to laiko aš ir pradėjau domėtis technika. Tiesą pasakius, neturėjau kur dėtis, nes jei būnant pas senelius mopedas sugesdavo, pavyzdžiui, antradienį, aš turėdavau laukti iki penktadienio, kol atvažiuos iš Vilniaus tėtis ir jį sutaisys. Buvau priverstas bandyti taisyti pats, ir tai tapo vienu mėgstamiausių mano užsiėmimų.
– Pirmąjį mopedą dovanų gavote vos dvylikos. Kada įsigijote savo pirmąjį motociklą?
– Motociklai mane lydėjo iki kariuomenės, buvau pasidaręs daug savadarbių. Buvau įgudęs taisyti motociklus, todėl gedimą nustatydavau greitai, tačiau nuolatos susidurdavau su kita problema – kur nusipirkti atsarginių detalių. Devyniolikos metų išėjau į kariuomenę ir kaime palikau du motociklus bei mopedą „Verchoviną“. Ketveriais metais už mane vyresnis pusbrolis taip pat labai mėgo techniką, bet jis mėgo tik važinėti, ne taisyti (šypsosi).
Kol tarnavau, tėvai susidūrė su labai didele problema, kadangi pusbrolis su mano kaime palikta technika elgėsi nesaugiai ir neatsakingai. Tėtis, užbėgdamas nelaimei už akių, pardavė ir išdalijo visą mano techniką. Grįžęs iš kariuomenės gavau stiprų smūgį, nes garaže neradau viso to, ką palikau. Po šių įvykių pirmąjį savo motociklą nusipirkau būdamas 32 m. Iki to laiko motociklo nenorėjau, nes kūriau šeimą, su žmona auginome vaikus, rūpinausi buitimi, namais. Kai vaikai ūgtelėjo, problemų sumažėjo, po daug metų vėl pradėjo kirbėti mintis įsigyti motociklą. Niekam to nesakiau, tyliai žvalgiausi ir taupiau pinigus.
Po kurio laiko už 300 dolerių įsigijau vidutinio galingumo, klasikinio stiliaus motociklą „Yamaha“, kuriuo dabar važinėja žmona.
– Jeigu motociklu važinėja ir žmona, akivaizdu, kad šis užsiėmimas užkrečiamas. Kodėl? Kas Jums yra motociklas?
– Motociklas man asmeniškai yra transporto priemonė, skirta poilsiui. Motociklas gyvenimą nudažo kitomis spalvomis. Po sunkios darbo dienos sėdi ir važiuoji – jauti gamtą, žemės ir žmonių pulsą. Matai jų žvilgsnius, o tai be galo malonūs pojūčiai.
– Turbūt po darbo lieka ne tiek ir daug laiko mėgautis šia aistra. Ar motociklą siejate su savo ir šeimos atostogomis? Ar keliaujate motociklu?
– Pirmąjį kartą motociklu keliavome po Lietuvą. Nuvažiuodavome 100–200 kilometrų. Aplankėme Palangą, Nidą, Dzūkiją. Draugai vis pasakodavo apie tolimesnes keliones į užsienį. Norėjosi ir mums save išbandyti platesniuose vandenyse, todėl tam pradėjome ruoštis keliaudami po Lietuvą – miegojome palapinėse, bandėme įsivaizduoti, ar mes pritapsime. Šiek tiek tolimesnė kelionė buvo į Sankt Peterburgą. Vykome tik dviese su žmona aplankyti giminaičių. Šiuo metu jau esame aplankę daugiau nei pusę Europos šalių. Viena iš įdomesnių pirmųjų mūsų kelionių – po Balkanus.
Aplankėme Vokietiją, Italiją, Šveicariją, koją įkėlėme į Prancūziją. Ją prisiminti man padeda magišku tapęs skaičius 10: dešimt baikerių išvažiavome 2010 m. rugsėjo 10 d. ir aplankėme dešimt valstybių. Iš tikrųjų aplankėme 9, bet kai suskaičiavome, kad iki dešimties trūksta vienos, tai nusprendėme, jog skaičių reikia suapvalinti – aplankėme dar ir Italijos centre esantį San Mariną. Antrąjį kartą išsiruošėme pakeliauti po Europos vidurį – Austriją, Rumuniją ir t. t., nebuvome tik Moldovoje ir Ukrainoje.
Tiek pirmos, tiek antros kelionės tikslas buvo pasiekti Adrijos jūrą. Daug keliavome po Suomiją. Juokiamės, kad ten daugiau plaukėme nei važiavome. Keltais kėlėmės iš salos į salą. Beje, Suomijoje motociklai keliami nemokamai. Iš tiesų esame apvažiavę beveik visas Europos šalis. Šiauriausias taškas, kurį aplankėme, – Norvegijoje esantis „North Cape“. Kitaip dar jis vadinamas baikerių išbandymo keliu, o pasiektas taškas – motociklininkų krikštu.
Važiavimas „North Cape“ link – tarsi loterija: gali visas dienas lyti ir kelionė bus nepakeliamai sunki, arba atvirkščiai, – lengva. Mums pasisekė, nes oras buvo tarsi užsakytas – lijo tik vieną dieną, o visas kitas dienas kepino 30 laipsnių karštis. Motociklininkai turi būti pasiruošę viskam.
– Jeigu motociklininkų nuolat laukia išbandymai kelionės metu, ar ne paprasčiau būtų keliauti automobiliu?
– Keliavimas motociklais – ne muziejų lankymas. Motociklas tave sulieja su gamta. Važiuodamas grožiesi kriokliais, prie jų apsigyveni. Maudaisi, bendrauji, mėgaujiesi buvimu kartu. Tomis akimirkomis svarbi vienybė, tolerancija vienas kitam. Baikerizmas įdomus tuo, kad žmogus atsiriboja nuo kasdienybės.
– O kaip saugumas? Ar keliaujant netenka budėti per naktis saugant savo plieninius žirgus?
– Būna visko. Štai vienas pavyzdys. Tai nutiko Lenkijoje, netoli Lodzės. Kadangi nenorėjome toli nuklysti nuo maršruto, pasirinkome pirmą pasitaikiusį viešbutį. Paklausėme administracijos, kur nakčiai galėsime palikti motociklus, o jie taip netikėtai atsakė, kad restorane. Tiesa, pats viešbutis buvo labai apšiuręs, o restoranas – prabangus, skirtas pokyliams.
Paradoksas, nes mes patys miegojome tabaku trenkiančiuose kambariuose, o mūsų motociklai prabangiai ilsėjosi restorane (šypsosi). Iš paskutinės kelionės įsiminė beveik analogiška situacija. Viename iš Ispanijos vidurio kaimų dėl saugumo nusprendėme nerizikuoti ir nemiegoti po atviru dangumi, susiradome viešbutį ir apsistojome.
Atvažiavę pamanėme, kad motociklus laikysime prie kambarių langų, tačiau per vakarienę viešbučio šeimininkas pasiūlė juos per naktį laikyti restorane. Ekipažo nariai, pažvelgę į duris, atsakė, kad motociklai pro jas netilps. Viešbučio savininkas šyptelėjo ir atrėžė, kad durys – ne kliūtis, galima išlaužti antrąją durų dalį. Taip ir padarėme: duris išlaužėme ir vidury restorano sustatėme keturis motociklus.
Požiūris į baikerius kitose šalyse yra labai pozityvus ir teigiamas. Neturime pretenzijų nė vienai šaliai.
Donato patarimai planuojantiems keliauti motociklu:
* Ekipažą turi sudaryti daugiausia 5 motociklai ir 10 žmonių.
* Į tolimas keliones vykti tik su tais žmonėmis, kurie turi tokio keliavimo patirties.
* Susidaryti kelionės planą, pasiskirstyti užduotimis, atsakomybės sritimis atsižvelgiant į kiekvieno keliautojo individualią patirtį, gebėjimus.
* Iš anksto suplanuoti maršrutą.
* Įsidėmėti, kad kelionėse viskas yra bendra (išskyrus labai asmeninius daiktus).
* Suprasti, kad balne (už nugaros) sėdintis žmogus pavargsta ir būna įsitempęs taip pat, kaip ir vairuotojas.
* Motociklininkas turi mylėti savo transporto priemonę, nes nuo to priklauso visos komandos sėkmė.