Žvarbus rudens rytas Kaziukui (vardai pakeisti), taip švelniai nuo vaikystės tebevadinamam vietinių gyventojų už ramų gyvenimo būdą, tik dar labiau gadino nuotaiką, kuri buvo subjurusi po vakarykščių išgertuvių. Anot jo, „šachta degė“, reikalaudama kokio nors skysčio pagirioms prigesinti. Jis beviltiškai dar kartą apžvelgė savo kuklų namelį, prisiglaudusį prie Zanavykų turgaus, nerasdamas nieko, kas galėtų būti parduota ar įkeista.
Viskas jau buvo realizuota sprendžiant analogiškas problemas praeityje. Staiga žybtelėjo mintis, kad išeitis galbūt slypi malkinėje. Kaziukas prisiminė, jog prieš porą metų pas jį suplukęs atskuodė Vytas ir, numetęs ant grindų porą solidaus svorio maišiukų, pasakė: „Slėpk greičiau! Mane mentai pakuoja...“ Pasakė ir dingo. Jis tada maišiukus nutempė į malkinę ir paslėpė po malkomis. Per kelerius metus įvairių medžio atliekų pritempė ten ir daugiau. Ir niekada nekilo mintis patikrinti, ką ten Vytas paliko. Tiesiog paslėpė ir pamiršo.
„Na, jei iki šiol neatėjo, neatsiliepė, nieko neatsiuntė, tai gal ir pats Vytas pamiršo? O gal išvis iš Lietuvos išmynė ar labai ilgam už grotų atsidūrė? Kas ten jį žino... O man gyventi reikia. Galų gale juk ir už saugojimą koks procentėlis priklausytų...“ – sliūkindamas į sandėliuką mąstė Kaziukas.
Atkraustęs visokį balastą – senas, sulūžusias taburetes, bekojų stalų lentas, cementu aplipusius rąstgalius, parsitemptus iš kaimyno statybų, Kaziukas prisikasė ir prie malkų. Permetęs dalį jų į kitą varganos pašiūrės kampą, pamatė kyšantį maišo kampą. Suspindusi viltis suteikė papildomų jėgų ir akimirkai pamiršęs troškulį „lobio ieškotojas“ dar sparčiau ėmė mesti malkas, kol pagaliau maišiukai buvo „išlaisvinti“ ir jis, braukdamas atgalia ranka išrasojusią kaktą, prisėdo ant vienos iš krosnies jau laukiančių taburečių. Tarp kelių suspaudė maišą. Drebančiais pirštais patraukė virvelę ir, jai atsilaisvinus, abiem rankom atidarė maišo „gerklę“...
– O, Jėzau... – suvapėjo Kaziukas, aplaižydamas suskirdusias lūpas. Jam prieš akis atsivėrė visas arsenalas ginklų: parūdiję pistoletai, granatos, trotilo pakuotės. Nuo sovietinės armijos laikų jis nebuvo matęs tokių daiktų, bet dar gerai prisiminė, kaip kas atrodo, ir įsivaizdavo jų vertę. Suprato ir tai, jog ne veltui Vytą „mentai pakavo“, kad jis, jeigu būtų buvusi padaryta krata, irgi giliai „uodegą būtų įmerkęs“...
Todėl ilgai nemąstęs nusprendė, kad vieną iš šių daiktų paėmęs tikrai Vytui nenusikals – bus sumokėta už riziką. Pasirinkęs seną parūdijusį „Walther“ markės pistoletą, įsikišo jį kišenėn, o visą likusią „lobio“ dalį vėl skubiai pridengė senais rakandais...
Baugščiai dairydamasis jis išėjo į gatvelę ir ėmė ieškoti tinkamo pirkėjo. Bet kuo pasitikėti negalima. Reikėjo rasti likimo brolių. Tik mokesnių... Matyt, diena buvo pakankamai sėkminga, nes netrukus pamatė atkulniuojantį Martyną. Vos pasilabinęs, jis šiam mirktelėjo:
– Einam pas mane. Apie reikalą reikia pakalbėti...
Martynas ilgai nesispyriojo, nes vis tiek jau seniai niekur nebeskubėjo. Tik pašalpos mokėjimo dienos darbo biržoje nebūtų praleidęs. O visa kita galėjo palaukti.
Įėjęs į savo namo virtuvėlę, Kaziukas išsitraukė pistoletą ir išdidžiai atkišo Martynui. Martynas paėmė, pavartė, paskaitinėjo įrašus, suraukė nosį dėl pažengusio rūdijimo proceso ir lyg tarp kitko paklausė:
– Kiek?
– Litras, – pasistengė būti konkretus Kaziukas, tuo pačiu bijodamas, kad užsiprašė per daug ir pirkėjas atsisakys sudaryti sandorį.
– Na, jeigu veikia, tai imu, – Kaziuko džiaugsmui, gana greitai sutiko Martynas ir, atlaužęs saugiklį, nukreipė į grindis. Pokšt! Netikėtas garsas perskrodė tylą.
– Veikia! – Kaziukas vėl aplaižė lūpas, įsivaizduodamas, kad jau greitai galės patenkinti savo troškulį.
– Ahaaa... – nutęsė Martynas. – Tik pinigų turiu nueiti pas Angelę. Ji čia, turguje, skudurais prekiauja... O, velnias, batą persišoviau! – pridūrė jis, tik tuo momentu suvokęs, kur buvo nukreipęs pistoleto vamzdį, ir skubiai išdrožė pro duris...
Jau prie turgaus vartų Martynas pajuto, kad kažkas bate žliugsi. Lyg būtų į pelkę įbridęs. Žvilgterėjo žemyn ir aiškiai suvokė – šovinys kliudė ne tik batą... O ir skausmas stiprėjo.
Pagaliau jis pasiekė netoliese ant prekystalio padėvėtus drabužius išsidėsčiusią Angelę, prisėdo ant suolo ir, sušnibždėjęs jai: „Slėpk giliau ir kviesk greitąją...“, atsijungė...
Angelė tuoj pat iškvietė greitosios medicinos pagalbos tarnybą ir, kol medikai pasirodė, susipakavo savo prekes, tarp jų įvyniodama ir Martyno perduotą pistoletą.
Kai medikai Martyną išgabeno į ligoninę, ji skubiai grįžo namo ir, suvokdama, kad gali būti nemalonumų dėl šautinės žaizdos ir neteisėtai įgyto ginklo ne tik Martynui, bet ir jai, nusprendė ginklo atsikratyti. Bet išmesti buvo gaila. Kilo mintis, jog gal galėtų iš to net truputėlį užsidirbti.
Sparčiai apsisukusi Angelė atsidūrė turgelyje prie geležinkelio stoties. Jai buvo gerai žinoma, kad drąsiausi ir dosniausi šiame turgelyje – pietiečiai, prekiaujantys arbūzais. Ir pinigų tikrai visuomet turi.
Moteriškė ėjo nuo vieno prekeivio prie kito, atidarydama plastikinį maišelį ir rodydama jiems savo „prekę“. Deja, nei pirmas, nei antras, nei trečias „neužkibo“... Tačiau ji pritraukė skvarbaus žvilgsnio pareigūnus, kurie, vilkėdami civiliais drabužiais, sukinėjosi tarp prekeivių ir pirkėjų, ieškodami pažeidėjų, dairydamiesi prekiaujančių nelegaliai į šalį įvežtomis cigaretėmis, aguonomis...
– Ką siūlai? – sąmokslininkiškai mirkteldamas Angelei paklausė pareigūnas.
– Pistoletą, – ramiai atsakė moteriškė, atlapodama maišelį ir parodydama varganai atrodantį aprūdijusį ginklą.
– Na, ir kiek prašai? – toliau kamantinėjo pareigūnas.
– Dvidešimt penkis litus norėčiau gauti, – viltingai pasižiūrėjo į jį „pardavėja“.
Deja, vietoj dvidešimt penkių litų pareigūnas tik tvirtai sugriebė jos alkūnę ir išlydėjo be didesnio triukšmo iš turgaus...
Kaziukas, likęs vienas namuose, laukė nesulaukdamas grįžtančio savo pirkėjo Martyno... Pražiūrėjo akis belaukdamas, kol suvokė, kad greitosios pagalbos mašina, kuri neseniai buvo į turgų atvažiavusi, ko gero, ne dėl kokio širdies priepuolį patyrusio prekeivio buvo iškviesta...
Mintys ėmė vyti viena kitą pašėlusiu greičiu. Tik dabar jis suprato, į ką įsipainiojo ir kas jam gali nutikti. Nors ir nebuvo didelių mokslų ragavęs, bet prieš dešimtį metų atlikdamas bausmę turėjo laiko detaliai susipažinti su baudžiamuoju kodeksu.
Giliai atsidusęs Kaziukas vėl nusliūkino į sandėliuką. Prieš tai ant namelio durų pakabino spyną, patikrindamas, ar tvirtai užrakinta. Ką gali žinoti, kada teks vėl ją atrakinti... Paslėpė raktą sandėliuke, įkišdamas jį po seno bato vidpadžiu. Tuo pačiu pagalvojo, kad be reikalo taip rūpinasi, nes vis tiek viskas, kas naudinga, jau seniai realizuota, bet... jei kokie benamiai susimestų, tai ir radiatorių neberastų.
Kaziukas vėl išsitraukė maišiukus ir prisikišo į kišenes granatų, trotilo, pistoletų, kiek tik tilpo. „Prisifarširavo“ striukės vidines ir išorines kišenes, liemenę ir, gerokai papilnėjęs, leidosi į kelionę... Pasiekęs Savanorių prospektą, atsistojo ant šaligatvio krašto ir ėmė laukti. Žinojo, kad policijos automobiliai šioje gatvėje pasirodo gana dažnai. Ir buvo teisus – greitai jo akiratyje pasirodė automobilis su policijos skiriamaisiais ženklais.
Kaziukas žengtelėjo į važiuojamąją dalį ir ėmė mosikuoti rankomis, stabdydamas pareigūnus. Sužviegus automobilio stabdžiams, tuo pačiu atsidarė ir automobilio šoninis langelis.
– Tau ką, gyventi nusibodo?! – supyko pareigūnas.
Bet Kaziukas jau buvo atplėšęs galines dureles ir tokiu pat įsakmiu balsu pareiškė:
– Vežkit į valdybą!
– Mes tau ne taksi!.. – bandė juo atsikratyti vairuotojas.
Bet tuo metu Kaziukas staiga atsistojo prieš pareigūnus plačiai pražergdamas kojas ir, nutvėręs striukės atlapus, juos akimoju atlapojo, parodydamas pareigūnams visą turimą ginklų ir sprogmenų arsenalą.
– Vežk! – dar kartą griežtai pareikalavo ir daug ko gyvenime mačiusiems, bet šį kartą iš nuostabos „apšalusiems“ pareigūnams beliko prikąsti liežuvį ir paimti „keleivį“...
Taip kaltinamųjų suole ir atsidūrė visi trys prekiautojai ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis... Sėdėjo liūdni, žemai nukabinę nosis, nuoširdžiai pasakodami šią istoriją ir užtikrindami, kad daugiau tokiu „verslu“ nebeužsiiminės... Ir nebuvo nė vieno, kuris tuo nuoširdžiai nepatikėtų... Net prokuroras nesiūlė griežtų bausmių.