Kad buvo nepagrįstai įkalintas ir yra net ne tas žmogus, kokiu jį laiko, Aleksandras pareigūnams tvirtino visą laiką – nuo tada, kai į Lietuvą iš Belgijos buvo atvežtas atlikti teismo paskirtos 7 metų laisvės atėmimo bausmės. Tačiau jo pasakojimu niekas netikėjo, maža to, vyro teigimu, įkalinimo įstaigų pareigūnai net grasindavo, kad už „nesąmonių kalbėjimą“ jam skirs drausminę nuobaudą ir įkalins griežčiausiomis sąlygomis.
Kad Aleksandras kalba tiesą, paaiškėjo tik tuomet, kai Migracijos skyriui buvo išsiųstas prašymas įkalintam vyrui pagaminti asmens dokumentus – iš pataisos namų Nikolajaus vardu surašytus dokumentus ir pirštų atspaudus gavę pareigūnai pareiškė, kad pirštų atspaudai priklauso ne Nikolajui, o jo broliui dvyniui Aleksandrui. Ir sutiko pagaminti dokumentus tik Aleksandrui.
Neįtikėtina, bet net tada, kai jau buvo aišku, jog yra įkalintas Aleksandras, o ne Nikolajus, pataisos namų „nelegaliam kaliniui“ durys neatsidarė – išleisti nepagrįstai įkalintą asmenį galima tik gavus teismo sprendimą, tačiau Kauno teisėja atsisakė tokį priimti, nurodžiusi, kad Lietuvoje yra pripažintas Belgijos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistas Nikolajus, todėl šis ir turi atlikti bausmę. O Aleksandras, – kuo jis čia dėtas?
Teisėjai net nebuvo svarbu, kad vietoj Nikolajaus yra įkalintas jo brolis dvynys.
Apie šią lyg iš fantastikos srities istoriją žinojo ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas, tačiau sulaukęs Aleksandro pagalbos šauksmo jis net neskubėjo pagelbėti, o gautą laišką persiuntė į prokuratūrą – tai jų reikalas. Tačiau ir prokuratūroje niekas neskubėjo spręsti nepagrįstai kalinčio vyro problemų.
Ir tik po pusantrų metų, praleistų Alytaus ir Vilniaus pataisos namuose, nepagrįstai įkalintas Aleksandras buvo išleistas į laisvę – Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė taikyti lygtinį paleidimą. Tačiau – ne nuteistajam Nikolajui, o – Aleksandrui, nors šis net ir nebuvo nuteistas. Tiesiog teismas dokumentuose įrašė, kad Aleksandras anksčiau yra buvęs Nikolajus, nors oficialiai tai niekur nėra nustatyta.
Bet net ir paleistas į laisvę Aleksandras negali būti garantuotas, kad vėl nebus uždarytas į pataisos namus – teismas vyrui yra nurodęs nuo 22 iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu.
Niekas nenorėjo patikėti
Kad yra suimtas galbūt ne tas žmogus, kuris turėtų būti suimtas, pirmą kartą kalėjimų sistemos darbuotojai išgirdo dar 2016 m. spalio 25 d., kai į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iš Belgijos buvo atvežtas bausmės atlikti nuteistasis – jį Limburgo teismo Tongereno skyrius buvo nuteisęs 7 metų laisvės atėmimo bausme, ją vėliau paliko galioti apeliacinį nuteistojo skundą išnagrinėjusi Antverpeno teismo dvylikos teisėjų kolegija. Nors visuose dokumentuose buvo nurodyta, kad nuteistas Nikolajus, atvežtas kalinys teigė, jog yra Aleksandras.
Netrukus Kalėjimų departamentas priėmė sprendimą, kad nuteistasis turi atlikti bausmę Alytaus pataisos namuose. Į čia atvežtas vyras vėl pakartojo tą patį: „Aš esu Aleksandras, o ne Nikolajus.“ Bet ir vėl niekas juo nepatikėjo, nors nuteistasis ėjo pasikalbėti ir su įkalinimo įstaigos vadovybe, ir buvo išsiuntęs ranka rašytą skundą į vos už kelių kilometrų esantį Alytaus teismą. Tačiau, kaip pats sakė, jokios reakcijos nesulaukė.
Kadangi vieno pokalbio su pataisos namų darbuotojais metu Aleksandras prasitarė, kad maždaug prieš 20 metų kartu su savo broliu dirbo policijoje, pataisos namų administracija priėmė sprendimą nuteistąjį pervežti į Vilniaus pataisos namus, kurių atskirame sektoriuje yra įkalinti buvę teisėsaugos pareigūnai.
Bet ir čia į Aleksandro teiginius, kad jis yra nepagrįstai įkalintas, pareigūnai nereagavo: juk jis jau prieš tai buvo įkalintas Lukiškėse ir Alytuje, tikrai negali būti, kad įvyko tokia sunkiai suvokiama klaida.
Visuose dokumentuose kaip Nikolajus įvardijamas Aleksandras ėmė rašyti skundus, bet reakcijos, kurios tikėjosi, taip ir nesulaukė. Viskas pasikeitė tada, kai vyro artimieji iš namų atvežė dar prieš keletą metų notaro patvirtintas jo paso kopijas, taip pat – vairuotojo pažymėjimą, tuomet pareigūnai nutarė atlikti ekspertizę. Patikrinę Aleksandro pirštų atspaudus duomenų bazėse pareigūnai patvirtino, kad jie priklauso Aleksandrui, – vadinasi, įkalinimo įstaigoje yra įkalintas ne tas žmogus.
Vilniaus pataisos namų administracija į tai sureagavo žaibiškai – kreipėsi į Kauno teismą, kuris anksčiau buvo svarstęs klausimą dėl Nikolajaus perkėlimo iš Belgijos atlikti jam skirtos bausmės į Lietuvą (prašymą dėl leidimo atlikti bausmę tėvynėje buvo pateikęs ir pats nuteistasis Nikolajus, tačiau vėliau jis persigalvojo ir panoro kalėti Belgijoje).
Tas pats Kauno teismas gavo ir Aleksandro prašymą, kuriame jis prašė kuo greičiau išleisti į laisvę.
„Aš jokio nusikaltimo nesu padaręs, dėl manęs nėra priimta jokio apkaltinamojo nuosprendžio, kurio pagrindu turėčiau atlikti bausmę“, – rašė Aleksandras.
Teismas gavo ir Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, kad duomenų registre nėra informacijos, jog Aleksandras būtų nuteistas ir dėl to privalėtų atlikti bausmę.
„Atsidūriau beviltiškoje situacijoje – esu nenuteistas, bet įkalintas, ir joks teismas manęs negali išleisti į laisvę, niekas negali manęs išteisinti, nes esu nenuteistas, – rašė Aleksandras. – Man jau beveik 60 metų, supraskite, nesu jaunas, šiuo metu išgyvenu gilią depresiją, jaučiuosi visiškai išsekęs, nes nebežinau, kas manęs laukia, – aš tik noriu, kad mane suprastų ir išsiaiškintų tiesą. Prašau padėti man išeiti į laisvę.“
DELFI susipažino su daugybe Aleksandro rašytų laiškų, kurie pridėti prie Nikolajaus baudžiamosios bylos. Čia galima rasti ir prieš kelerius metus Nikolajaus Kauno teismui rašytus prašymus, kurie buvo atsiųsti iš Belgijos, – brolių dvynių raštas skiriasi kaip diena ir naktis. Žinoma, tai joks įrodymas, bet ir aplinkybių, ar laiškai nėra rašyti skirtingų žmonių, niekas net nebandė aiškintis.
Kauno teismas buvo kreipęsis į Belgijos teisingumo ministeriją, jos prašė pateikti įrodymų, kad asmuo, kuris įvykdė nusikaltimą ir buvo nuteistas, iš tikrųjų yra Nikolajus, o ne Aleksandras. Netrukus gautas atsakymas buvo lakoniškas – yra nuteistas Nikolajus, jo pirštų atspaudų ir kitų asmenį identifikuojančių duomenų byloje nėra. Be to, belgai nusistebėjo, kaip taip gali būti, kad įkalintas kitas žmogus, – kai buvo teisiamas Nikolajus, niekam nekilo abejonių dėl jo asmenybės.
Tuo viskas ir baigėsi – Aleksandras toliau buvo paliktas pataisos namuose. Ir toliau visuose dokumentuose buvo įvardijamas kaip Nikolajus. Bet vyras vis tiek nenuleido rankų – nors niekas nebereagavo į jo laiškus, Aleksandras ir toliau juos rašė.
„Prašau manęs neįvardyti Nikolajumi ar kokiu nors kitu žmogumi, – kaip kiekvienas pilietis, taip ir aš turiu teisę būti įvardijamas pagal gimimo liudijimo, paso ar asmens pažymėjimo duomenis“, – rašydavo Aleksandras.
Jis viename laiške net prisipažino, kad situacija, į kurią yra patekęs, jį gali privesti prie savižudybės – kartą jis bandė pakelti ranką prieš save, bet sveikas protas nugalėjo.
Aleksandras: aš nesu Nikolajus
Aleksandras į laisvę iš Vilniaus pataisos namų buvo išleistas 2018 m. balandžio 13 d., kai jo lygtiniam paleidimui pritarė pataisos namų komisija, o jos išvadą patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas.
DELFI pavyko susisiekti su Aleksandru, kuris apie savo istoriją pirmą kartą sutiko prabilti viešai, bet tik su sąlyga, kad nebus skelbiama jo pavardė.
– Aš jau pavargau nuo šios neteisybės, nepadariau jokio nusikaltimo, daug metų bandžiau įrodyti tiesą, bet niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės. Mane valstybė jau pavertė nusikaltėliu, nenoriu, kad juo paverstų ir žiniasklaida.
Žinote, keisčiausia, kad vis tiek galop mane į laisvę paleido kaip Aleksandrą, man dabar taikoma probacija – naktimis turiu būti namuose, pareigūnai dažnai tikrina, ar nepažeidžiu lygtinio paleidimo sąlygų. Tačiau Informatikos ir ryšių departamentas man yra išdavęs pažymą, kad aš esu neteistas.
Iki šiol nesuprantu, kaip mane išleido į laisvę kaip Aleksandrą, – juk buvo nuteistas Nikolajus. Ar tai normalu, kad nuteistas vienas, o išeina kitas? Tai kažkokia fantastika.
– Papasakokite, kaip Jūs buvote sulaikytas Belgijoje.
– Tai buvo seniai, dar 2014 ar 2015 metais, – tuo metu aš gyvenau ir dirbau Belgijoje. Buvau praradęs visus savo dokumentus, todėl net negalėjau grįžti į Lietuvą. Prieš tai buvau buvau užpultas nepažįstamųjų, smarkiai nukentėjau, patyriau galvos traumą, todėl neturėjau kito pasirinkimo ir kreipiausi pagalbos į Lietuvos ambasadą. Bet dokumentų negavau – sakė, kad reikės jų laukti, o visa tai kainuos apie 300 eurų. Aš tokių pinigų neturėjau, todėl man pasiūlė nueiti į policiją. Nuėjau, papasakojau, kas nutiko. Man su pareigūnais sunku buvo susikalbėti, bet šiaip ne taip paaiškinau visą situaciją, jie tada mane sulaikė, sakė, kad informacijai patikslinti. Nežinojau ką daryti, bet bijoti neturėjau ko – juk nieko blogo nepadariau.
Bet manęs taip ir neišleido – sakė, kad parveš į Lietuvą, buvo išvežę į kažkokį deportacijos centrą Olandijoje. Aš vis laukiau, kada pagaliau grįšiu namo.
– Parvežė?
– Taip, uždarė į Lukiškių kalėjimą, tik tada supratau, kad mane laiko Nikolajumi, – aš iki to laiko niekaip nesuprasdavau, kodėl belgai manęs klausinėja apie brolį. Dabar suprantu, kad jie mane laikė Nikolajumi.
O juk man net vertėjai nebuvo paskirti, jeigu ir ateidavo pokalbių išversti, aš vis tiek nieko nesuprasdavau, man pakišdavo popierius pasirašyti, pasirašydavau, naiviai tikėjausi, kad viskas čia dėl mano gerovės, ir pagaliau grįšiu namo. Dabar suprantu, kad padariau klaidą, – nereikėjo man prašyti parvežti į Lietuvą, reikėjo pačiam susirasti pinigų ir grįžti namo.
– O kur tuo metu buvo Jūsų brolis Nikolajus?
– Nežinau, aš tik gerokai vėliau su juo kalbėjausi apie šią istoriją, bet jis aiškina, kad tai, kas nutiko, ne jo problemos – sakė, kad bausmę už nusikaltimą, dėl kurio buvo nuteistas, atliko dar Belgijoje ir po dvejų metų buvo išleistas į laisvę. Dabar jis gyvena Vokietijoje, apie mano problemas net nenori girdėti – sako, neprimink praeities, aš bausmę jau atlikau.
– Bet Jūs juk jam paaiškinote, kad buvote įkalintas kaip Nikolajus?
– Taip, bet jis apie tai nenori girdėti. Kai buvau uždarytas Vilniaus pataisos namuose, kartą brolis buvo atvykęs manęs aplankyti, bet jo taip ir neįleido – kaip gali būti, kad pas jau kalintį Nikolajų atvyko laisvėje esantis Nikolajus, kurio net tas pats asmens kodas.
– O galite įrodyti, kad jis jau yra atlikęs bausmę už tuos nusikaltimus, dėl kurių Jūs kalėjote?
– Kaip? Aš neturiu jokių dokumentų, aš net nežinau, kur kreiptis. Net tada, kai pataisos namuose prašiau nustatyti mano asmenybę, niekas nereagavo, kiti net pykdavo, kad kalbu nesąmones.
Aš dabar turiu tik Kauno apylinkės ir apygardos teismo nutartis, kuriose viskas parašyta apie mano brolį, o apie mane ten nėra nė vieno žodžio. Į Lietuvą aš atvažiavau kaip Aleksandras, Lukiškėse paėmė mano pirštų antspaudus, bet vis tiek dokumentus įformino Nikolajaus vardu, sakė, tu būsi Nikolajus.
Paskui mane perkėlė į Alytaus pataisos namus, pareigūnai iš manęs juokėsi, sakė, nieko nežinome, mes turime dokumentus – tu esi Nikolajus, o ne Aleksandras. Buvau nuėjęs pasikalbėti pas direktoriaus pavaduotoją, bet ir jis manimi nepatikėjo, tik perkėlė į Vilnių, tačiau iš pradžių čia net į karantiną nenorėjo priimti, kai pasakiau, kad esu Aleksandras, – tokio nuteistojo nebuvo sąrašuose. Tik vėliau pareigūnai suprato kodėl, bet vis tiek mane uždarė, sakė, tu – Nikolajus.
Kadangi neturėjau absoliučiai jokių dokumentų, paprašiau namiškių atvežti namuose buvusio paso kopiją, kuri buvo patvirtinta notaro antspaudu, taip pat – vairuotojo pažymėjimą. Juose aiškiai parašyta, kad aš – Aleksandras. Bet kas iš to? O juk net į lėktuvą neįsėsi neturėdamas asmens dokumento, net į prekių sandėlį nebus priimtos ir menkiausios vertės prekės, jeigu nebus pateikti reikalingi dokumentai, o aš buvau įkalintas be dokumentų.
Šiaip ne taip man pavyko išsireikalauti, kad pagamintų dokumentus, – Migracijos tarnybai nusiuntė mano, kaip Nikolajaus, asmens duomenis, pirštų atspaudus. Bet Migracijos tarnybos neapgausi – pasakė, kad esu kitas žmogus. Aleksandras, kuriam suteiktas kitas asmens kodas.
Ir pagamino dokumentus mano, Aleksandro, vardu. Bet pataisos namuose ir toliau buvau Nikolajus. Aš net skundus turėdavau rašyti kaip Nikolajus, nes kitaip niekas jų nepriimtų, juk Aleksandras pataisos namuose bausmės neatlieka. Ir tik pačiame skundo tekste parašydavau, kad esu Aleksandras.
– Kodėl niekas nepatikėjo Jūsų istorija?
– Nežinau, visi kratėsi atsakomybės. Kauno teismas, kuris patenkino Belgijos prašymą ir nurodė Nikolajui atlikti bausmę Lietuvoje, visose savo nutartyse rašydavo, kad leido įkalinti Nikolajų, o ne Aleksandrą, todėl net negali svarstyti klausimų, susijusių su manimi.
Aš atsidūriau aklavietėje. Ir ne tik aš – kai Informatikos ir ryšių departamentas kreipėsi į teismą, prašydamas patikslinti, kuris asmuo – Nikolajus ar Aleksandras – turi atlikti bausmę, teismas prašymą atmetė. Nutartyje parašė, kad su broliu esame dvyniai, gimę tą pačią dieną, o „iš Belgijos teismo nuosprendžio išrašo galima spręsti, kad nuteistas asmuo buvo sulaikytas netoli nusikaltimų padarymo vietos ir prisistatė Nikolajumi“. Taip pat rašė, kad teismas neturi tikslių duomenų, ar sulaikius įtariamąjį buvo paimti pirštų atspaudai ir kiti asmens tapatybę patvirtinantys duomenys sutapo su pirštų atspaudais, rastais nusikaltimo vietoje, ar sulaikytas buvo laikinai paleistas, o vėliau vėl sulaikytas, ir kitų duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti kaltinamojo asmenybę, nėra.
– Iš šių Kauno teismo teiginių galima suprasti, kad yra kilusių abejonių, kas įvykdė nusikaltimą, – gal net ir Jūs, tik apsimetėte broliu, nes puikiai žinojote jo asmens duomenis?
– Tai yra visiška nesąmonė. Kartoju: brolis jau už šį nusikaltimą atliko bausmę Belgijoje. Dabar jam tik uždrausta kažkiek metų atvykti į šią šalį.
Jūs man pasakykite, kaip taip gali būti, kad už tą patį nusikaltimą asmuo yra įkalinamas ir Belgijoje, ir Lietuvoje, – vienu metu jis dviejose vietose negali būti. Bet Lietuvoje niekas to net nenorėjo aiškintis, niekas su tokia situacija nebuvo susidūrę.
Aš visą laiką pareigūnams sakiau, kad neturiu nieko bendro su Nikolajumi, jis gyvena savo gyvenimą. Aš pats seniai esu dirbęs policijoje, čia dirbo ir mano brolis, ir galiu pasakyti, kad pirmas dalykas, ką turi padaryti pareigūnai, nustatyti žmogaus asmenybę, bet mano niekas nenustatė. O aš visą laiką sakiau, kad paimkite pirštų atspaudus, – mano brolis neturi bevardžio piršto viršutinio narelio, o aš turiu visus pirštus.
Padaviau mūsų valstybę į teismą dėl žalos atlyginimo, nes be pagrindo buvau įkalintas. Bet net mano skundo nepatenkino – sako, kad aš pats esu kaltas, nes prisistatydavau Nikolajaus vardu. Bet juk taip nebuvo – pareigūnai mane laikė Nikolajumi, jie visus dokumentus pildė Nikolajaus vardu, nors aš visiems sakiau, kad esu Aleksandras. Lietuvoje niekas nenori prisiimti atsakomybės, prieš valstybę nepakovosi, bet mes su advokatu rankų nenuleisime – jeigu nelaimėsime bylos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, būtinai kreipsimės į Strasbūrą, ten, neabejoju, turėtume laimėti.
– Bet jūsų problemos dar nesibaigė, nes esate paleistas lygtinai, neatlikęs 3 metų 4 mėnesių 15 dienų bausmės...
– Taip, nors nuteisė Nikolajų, bet paleido Aleksandrą, ir dabar mane prižiūri Probacijos tarnybos pareigūnai. Jie tikrina naktimis, ar būnu namie, matyt, galvoja, kad esu nusikaltėlis. O iš pradžių, kai paleido, išvis buvo cirkas – man ant kojos uždėjo apykoję ir su ja turėjau vaikščioti tris mėnesius. Kaip didžiausias nusikaltėlis. Visa ši priežiūra dar tęsis iki 2021 m. rugpjūčio 28 d., gal tada pagaliau mane paliks ramybėje. Kita vertus, nežinau, ar tebegalėtų vėl mane įkalinti, nes aš, nors ir paleistas lygtinai, bet esu neteistas.
Ši istorija man tik pagadino gyvenimą, nenoriu, kad aplinkiniai žinotų, jog esu paverstas nusikaltėliu ir buvau priverstas sėdėti už savo brolį. Aš tiek patyriau, kad net sunku žodžiais apsakyti, ir žinau, kad man jau niekas nepadės, tenoriu viską kuo greičiau užmiršti, nors puikiai suprantu, kad dar negreit galėsiu.
Viską pakeisti gali tik Belgijos institucijos
Apie šią istoriją DELFI bandė pasikalbėti su įvairių teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų pareigūnais, tačiau taip ir neatsirado asmenų, galinčių atsakyti į klausimus, kaip atsitiko, kad Belgijoje buvo nuteistas Nikolajus, o bausmę už jį atliko brolis dvynys Aleksandras. Todėl pateikiame Teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų teisininkų poziciją, kurią jie išsakė teismui, nagrinėjusiam Aleksandro pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, – vyras prašė priteisti 100 tūkst. eurų. Ieškinį teismas atmetė, nes nebuvo nustatyta įstatymuose būtina valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – teismo ar bausmės vykdymo institucijų neteisėti veiksmai.
Teisingumo ministerija: „Aleksandras negali paaiškinti esminių aplinkybių, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje, t. y. kaip žmogus, nepadaręs nusikaltimo, buvo perduotas iš Belgijos Karalystės į Lietuvą, nuteistas teismo nuosprendžiu, nors jokio kito sulaikyto asmens nusikaltimo vietoje nebuvo. Jis painiojasi duodamas parodymus – vienur nurodo, kad buvo nuteistas (brolis – DELFI) 2015 m. vasario mėn., o kitur nurodo, kad kreipėsi dėl pamesto paso 2015 m. rugpjūčio mėn. Susiklosčiusią situaciją gali išspręsti tik Belgijos institucijos, o Lietuvos teismai neturėjo teisinio pagrindo nepripažinti Belgijos teismo nuosprendžio, dėl to jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
Nėra nustatyta, kokius neteisėtus veiksmus padarė valstybei atstovaujančių institucijų darbuotojai ar teismas, o vien aplinkybė, jog teismo nuosprendžiu nuteistas Nikolajus, tačiau bausmę atliko Aleksandras, nepagrindžia, jog šiuo atveju buvo visos civilinės atsakomybės sąlygos.“
Vilniaus pataisos namai: „Pataisos namų administracija, gavusi Aleksandro pareiškimą, jog jis yra ne Nikolajus, o Aleksandras, neatidėliotinai ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekiant išsiaiškinti susidariusią situaciją. Vilniaus pataisos namai kreipėsi į kompetentingas įstaigas, informavo atsakingas institucijas ir sprendimus priimantį teismą.
Vilniaus pataisos namai savo veiksmais Aleksandro teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė.“
Apiplėšė juvelyrinę parduotuvę
Iš Belgijos teismo sprendimo matyti, kad Nikolajus buvo nuteistas kartu su dviem marijampoliečiais dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo – į ją įsiveržę vyrai pagrobė įvairių papuošalų ir laikrodžių. Iš nusikaltimo vietos nusikaltėliai spruko Olandijoje pagrobtu automobiliu, bet netrukus atsitrenkė į apšvietimo stulpą, tada grasindami kito automobilio vairuotojui pagrobė jam priklausančią transporto priemonę.
Plėšikai buvo sulaikyti po trijų valandų, kai ėjo gatve. Kaltę pripažinę marijampoliečiai teigė, kad nusikaltimą įvykdė su Nikolajumi, kurio anksčiau nepažinojo, tuo metu Nikolajus kategoriškai neigė kaltę.
Baudžiamojoje byloje taip pat yra duomenų, kad nusikaltėliai planavo apiplėšti ir kitą parduotuvę, tačiau savo ketinimų atsisakė, nes tuo metu joje buvo daug žmonių.