Beveik dešimtmetį Darius buvo priklausomas nuo narkotikų. Kasdien jam reikėdavo bent 2-3 dozių, vienos kaina – 10 eurų. Pinigų prasimanydavo vogdamas iš parduotuvių viską, ką lengvai galėjo realizuoti gatvėje: viskį, degtinę, skutimosi peiliukus, patalynės komplektus, vitaminus ar kremus.
Taip gyvendamas užsidirbo ne vieną teistumą, pirmą kartą už vagystę prieš teismą stojo 2013 m. – iš viso už tai uždirbo 6 teistumus, dar tris gavo, nes įkliuvo su nedideliu kiekiu narkotikų.
Iš teistumų ir areštinėje praleistų parų alytiškis pasimokė, kaip pergudrauti sistemą – pradėjo vogti neviršydamas 150 eurų sumos. Kai įkliūdavo, atvykę policininkai jam surašydavo administracinio nusižengimo protokolą ir paleisdavo. Jam paskirta ne viena 400 eurų bauda, tačiau nė vienos jis nėra sumokėjęs.
Darius dabar gyvena su savo tėvais. Dėl nuo narkotikų sugadintos sveikatos jis negali ne tik dirbti, bet ir beveik nebegali kalbėti. Jo mama teisme yra sakiusi, kad sūnus svaigintis pradėjo dėl blogos draugų įtakos, skyrybų su mylimąją ir po to sekusios depresijos bei streso.
Panašių likimų Lietuvoje ne vienas, tačiau Dariaus istorija išskirtinė vienu aspektu – jo bylos baigtis Aukščiausiajame Teisme formuos labai svarbią praktiką.
Šio sprendimo su nerimu laukia Lietuvos prekybininkai, jų duomenims – vagysčių iš parduotuvių šiemet, lyginant su pernai, išaugo dvigubai. Apie tai, kad kylant infliacijai grobiu tapo net sviestas ar kava, neseniai rašė ir Delfi.
Neturėjo plano
Dariaus atveju prokurorai pabandė išspręsti nebaudžiamumo problemą. Teisėsauga surinko įrodymus dėl 70-ies vagysčių, didžiąją daugumą jų jis įvykdė 2020-ųjų pavasarį ir nunešė bylą į teismą.
Prokuratūros įsitikinimu, Dariaus veiksmus reikia traktuoti kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir bausti jį pagal Baudžiamąjį kodeksą, pagal kurį jam grėstų laisvės atėmimas iki 3 metų.
Pats kaltinamasis nesikratė kaltės, tik paminėjo, kad porą vagysčių Kaune įvykdė tikrai ne jis, nes mieste tuo metu net nebuvo. Teisme peržiūrėjus vaizdo įrašus paaiškėjo, kad jis sako tiesą.
Tačiau net kaltę pripažinęs vyras Alytaus apylinkės teismo teisėjo Rimo Švirino buvo išteisintas. Tokį sprendimą prokuratūra apskundė, tačiau Kauno apygardos teismo trijų teisėjų kolegija tik patvirtino, kad jų kolega buvo teisus.
„Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika pripažįstami du ar daugiau tapatūs ar vienarūšiai, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną kaltininko sumanymą dėl to paties nusikaltimo dalyko“, – rašoma sprendime.
Teismo vertinimu, Darius vieningo sumanymo neturėjo, jis eidavo vogti tik tada, kai pritrūkdavo pinigų narkotikams. Tai reiškia, kiekviena vagystė – atsitiktinė ir spontaniška.
„Nors, kaip teisingai skunde nurodo prokurorė, iš 70 atskirų epizodų, yra atvejų, kai Darius V. tą pačią dieną įvykdė net kelias vagystes, tačiau akcentuotina, kad vertinant visumą įvykdytų vagysčių, laiko tarpus tarp jų, negalima įžvelgti sistemingumo, jas skiria skirtingi laikotarpiai, o be to, skiriasi grobiamo turto šaltiniai“, – konstatavo Kauno apygardos teisėjai.
Problema – itin komplikuota
Mykolo Romerio universiteto docentas Tomas Girdenis sakė beveik neabejojantis, kad ir Dariaus atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik patvirtins žemesnių instancijų teismų sprendimus, kadangi šiuo klausimu jau ne kartą pasisakyta.
Paprašytas paaiškinti tokio traktavimo logiką, jis atsakė: „Vagysčių bylose tai gali atrodyti nelogiškai. Bet jei kalbėsi apie kitus nusikaltimus, tai atrodys labai logiškai.“
Jis pateikė paprastą pavyzdį, jei maniakas išžagino 20 merginų, juk netraktuosime to kaip vieno tęstinio nusikaltimo.
„Tai yra bendros teisinės sistemos klausimas“, – akcentavo pašnekovas.
Tačiau docento vertinimu, dabartinė situacija nėra gera ir sprendimų ieškoti reiktų, bet tai – rimta mokslinė problema ir paprastų atsakymų, kaip viską sudėlioti, nėra.
„Nėra gera situacija, kai per administracinę teisę žmogus nėra baudžiamas. Tai nėra gera situacija, kai skatinamas teisinis nihilizmas ir asmenys supranta, kad atsakomybės išvengs, – kalbėjo T. Girdenis. – Teisinėje valstybėje negali būti nebaudžiamumo atmosferos, net dėl smulkių vagysčių, smulkių pažeidimų. Į piktybinius pažeidėjus visada reikia reaguoti. Tarkim ir piktybinių Kelių eismo taisyklių pažeidėjų atveju, jis kelia pavojų, galiausiai partrenkia, užmuša žmogų ir valstybė reaguoja tik tada. Laukti pasekmių nereikia, reikia sukurti mechanizmus, kaip sutramdyti piktybinius administracinių nusižengimų darytojus.“
Kalbėdamas apie tai, kaip panašios problemos sprendžiamos užsienyje, jis paminėjo JAV pavyzdį, kur yra sumuojama bendra padaryta žala.
Tik viltis, kad griežtesnis baudimas išspręs vagysčių problemą – naivu. T. Girdenis sakė, kad norint sužinoti tikslų atsakymą, kokį poveikį tai turėtų, reiktų rimtų kriminologinių tyrimų.
„Kažkiek darytų įtaką, kažką atgrasytų, bet milžiniško efekto turbūt neturėtų, – klausiamas apie prekybininkų viltis apsiginti nuo smulkių vagišių Baudžiamuoju kodeksu sakė docentas. – Jei tarp nusikaltėlių paaiškėtų, kad atsiranda reali galimybė būti nubaustiems, dalį tai atbaidytų, nors be tyrimų sunku tiksliai atsakyti.“