Vienas didžiausių ypatingo dėmesio ir diskusijų sulaukiantis įvykių – Bendrojo duomenų apsaugos reglamento įsigaliojimas 2018 m. gegužės 25 d. Šis reglamentas, be kita ko, pakeis ir teisinį vaizdo stebėjimo darbo vietoje reglamentavimą. Pagal šį reglamentą greičiausiai nebeliks būtinybės darbdaviui įrodyti, jog vaizdo stebėjimas yra būtinas dėl darbo specifikos, siekiant užtikrinti saugumą ir pan. Darbdaviui reikės pagrįsti bent vienos iš asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų egzistavimą, pavyzdžiui, teisėto intereso turėjimą ir pan. Šiuo atveju darbdaviui bus palikta pakankamai plati diskrecijos teisė pačiam nuspręsti, ar konkrečiu atveju jis turi teisėtą interesą vaizdo stebėjimui, ar ne.
Pabrėžiant minėto reglamento svarbą, jau iki šiol yra priimta reikšmingų asmens duomenų apsaugai nutarčių. Ypatingai aktuali – 2018 m. sausio 9 d. priimta Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) nutartis López Ribalda and others v. Spain (liet. Lopez Ribalda ir kiti prieš Ispaniją) byloje, kuri, išties, sukėlė dviprasmiškas diskusijas ne tik teisininkų, bet ir darbdavių bei darbuotojų tarpe.
2009 m. birželį penki prekybos centrų tinkle dirbantys kasininkai buvo atleisti iš darbo, kadangi darbdaviai vaizdo kamerų pagalba nustatė, jog darbuotojai ne tik patys vogė prekybos centre esančius produktus, bet ir padėjo tai daryti klientams ir bendradarbiams. Dėl šios priežasties kasininkai buvo atleisti, tačiau sužinoję, jog nusikaltimai buvo išaiškinti slapta filmavus darbuotojus, neturint raštiško darbuotojų sutikimo, šie kreipėsi į nacionalinį teismą dėl neteisėto atleidimo pagrindo.
Ispanijos nacionalinis teismas tokius slapta surinktus įrodymus vertino kaip teisėtus, todėl sprendimas buvo priimtas darbuotojų nenaudai. Sekantis žingsnis, kai netenkina aukščiausios instancijos nacionalinio teismo sprendimas, yra galimybė ieškoti teisingumo EŽTT. Kasininkas L. Ribalda tokia galimybe pasinaudojo ir kreipėsi į EŽTT, iškeldamas bylą Ispanijos Karalystei. EŽTT įpareigojo Ispanijos Karalystę darbuotojams padengti neturtinę žalą dėl darbdavių padarytų privatumo pažeidimų ir sumokėti po 4 500 Eur kompensaciją.
Toks EŽTT sprendimas tikriausiai papiktino ne vieną darbdavį, kadangi rasti darbo vietą be įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų – labai sudėtinga. Be kita ko, reikėtų atkreipti dėmesį į EŽTT argumentus, pagrindžiančius tokį sprendimą. Pasak EŽTT, darbdaviai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 8 straipsnį, kuris aiškiai numato teisę į privatumą, be to, nacionaliniai Ispanijos teismai nesugebėjo išlaikyti tinkamos pusiausvyros tarp darbdavio interesų bei Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių.
Ar tikrai visi darbdaviai, įrengę vaizdo kameras, yra apie tai informavę darbuotoją ir gavę jo sutikimą?
Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (ADTAĮ) 3 straipsnį, surinkti duomenys, o šiuo konkrečiu atveju – vaizdo duomenys, turi būti naudojami tik tam tikslui, kuriam jie buvo renkami. Negana to, to paties įstatymo 5 straipsnis numato pagrindus, kuriais remiantis gali būti tvarkomi asmens duomenys.
Vienas iš jų – teisėtas interesas, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Čia nesunkiai galima įžvelgti konfliktą tarp darbdavio ir darbuotojo interesų – kurie yra svarbesni, kaip šią ribą teisingai nustatyti ir kas tai turi padaryti?
Lietuvoje teisės aktais įtvirtinta, jog darbuotojas yra silpnesnioji šalis esant ginčui su darbdaviu. Taigi, iškyla klausimas: jeigu darbuotojas savo tyčiniais veiksmais daro žalą darbdavio turtui, ar galima teigti, jog tokiu atveju jo, kaip darbuotojo, interesai gali būti laikytini svarbesniais? Su tokia nuostata, išties, galima ir nesutikti.
Visgi jeigu anksčiau ir buvo galima ginčytis, jog darbdavys, sumontuodamas slaptas kameras, siekė teisėto intereso – išsiaiškinti nusikalstamas veikas bei jų vykdytojus, po aptarto EŽTT sprendimo tokio ginčo galimybės išnyksta – vienareikšmiškai darbuotojas turi būti informuojamas tiek apie matomų, tiek apie slaptų kamerų įrengimą.
Verta paminėti, jog Lietuvoje yra ganėtinai griežtas asmens duomenų apsaugos reguliavimas, neleidžiantis darbdaviui savavališkai ir be jokių teisinių ir pagrįstų priežasčių filmuoti darbuotoją jam to nežinant.
ADTAĮ 17 straipsnis numato, jog vaizdo stebėjimas darbo vietoje gali būti vykdomas, kai dėl darbo specifikos būtina užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumą ir kitais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant nurodytų tikslų. Taip pat būtina nepamiršti, jog bet kuriuo atveju yra privalomas darbuotojo sutikimas.
Lyginant Lietuvos asmens duomenų apsaugos teisinį reguliavimą su priimtu EŽTT sprendimu, lieka neaišku, ar darbdavys, siekdamas apsaugoti savo teisę į nuosavybę nuo nusikalstamos veikos, veikia neteisėtai, kadangi tokie jo interesai yra nepripažintini kaip siekis užtikrinti turto saugumą. Be kita ko, EŽTT savo sprendime nurodė, jog darbdavys galėjo savo teisę į nuosavybės apsaugą įgyvendinti kitais būdais ir priemonėmis. Kokiomis priemonėmis ir kokiais būdais – greičiausiai darbdavys turi nuspręsti pats, bet akivaizdu, jog apie tokius savo sprendimus jis privalo informuoti darbuotoją.
EŽTT sprendimas byloje Lopez Ribalda ir kiti prieš Ispaniją įtvirtino naują – griežtesnę darbdavių kontrolę, o taip pat ir nutiesė aiškesnes gaires nacionaliniams teismams, kokiais atvejais darbuotojų filmavimas gali būti neteisėtas. Svarbu atsiminti, jog apie ketinimą įmontuoti vaizdo kameras darbovietėje kiekvienas darbuotojas privalo būti supažindinamas pasirašytinai (ADTAĮ 24 str.), kiekvienam darbuotojui turi būti suteikiama galimybė susipažinti su savo asmens duomenimis (ADTAĮ 25), vaizdo stebėjimo kameros negali būti įrengtos tokiose vietose, kuriose darbuotojas tikisi visiško privatumo, t. y. persirengimo ar poilsio kambariai ir pan. (vaizdo kamerų įrengimas tokiose erdvėse žemintų darbuotojo garbę ir orumą) (ADTAĮ 19 str.).
Apibendrinant, prieš priimant sprendimą dėl vaizdo stebėjimo ir įrašymo priemonių įrengimo, svarbu atsakyti į pagrindinį klausimą – ar vaizdo užfiksavimas duos kažką daugiau negu tiesiog žinojimą, kas kaltas dėl žalos. Ko gero, nebus daug naudos, jeigu tai bus žinoma, tačiau nebus galimybių tuo pagrindu nei atleisti darbuotojo, nei išsireikalauti žalos atlyginimo, nei imtis kitų veiksmų ginant darbdavio teises ir teisėtus interesus. Taigi, kad ir koks būtų sprendimas, svarbu atskleisti kamerų įrengimo tikslą bei pagrindą ir gauti išankstinį rašytinį darbuotojo sutikimą.