Į šiuos ir kitus klausimus atsako Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis ir Lietuvos teismų psichologų kuratorė, Vilniaus universiteto doc. dr. Neringa Grigutytė. Pašnekovai savo pranešimus smurto prieš vaikus prevencijos temomis taip pat skaitys Tarptautinę vaikų gynimo dieną vyksiančioje diskusijoje „Kaip apginti vaiką?“.
Teisėjas A. Purvainis teigia, kad yra keli atvejai, kai vaikas gali atsidurti teisminio proceso sūkuryje: vaikai gali patys nukentėti nuo jų atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų (tokiu atveju jie procesuose dalyvauja kaip nukentėjusieji); taip pat vaikai gali matyti kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas (tokiais atvejais jie yra nusikalstamų įvykių liudininkai); galiausiai vaikai patys gali įvykdyti nusikalstamas veikas jau būdami tokio amžiaus, nuo kurio gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Vaiko dalyvavimo teismo procese specifika
„Specifinis dalykas, lyginant su pilnamečiais asmenimis, yra tas, kad vaikas procese gali dalyvauti net ir būdamas visiškai procesiškai neveiksnus ar turėdamas tik dalinį procesinį veiksnumą. Iš esmės tai lemia, kad vaikas procese visais atvejais dalyvauja ne vienas, o su atstovu“, – teigia A. Purvainis.
Akcentuodamas vaiko atstovavimo svarbą, teisėjas sako, kad nukentėjusio vaiko atstovavimas baudžiamajame procese ypač svarbus ir reikšmingas teisinis mechanizmas, užtikrinantis jo teisių ir laisvių apsaugą, jam pačiam dėl amžiaus negalint tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pareigų bei apginti savo teisėtų interesų.
Kalbėdamas apie tai, kas gali tapti nepilnamečio atstovu teisme, A. Purvainis pirmiausia pabrėžia, kad atstovavimas nepilnamečiui gali būti dvejopas: „Vaikams atstovauja atstovas pagal įstatymą, kuris paprastai tik padeda nepilnamečiui kaip asmeniui, preziumuojamai negebančiam tinkamai atstovauti savo interesams, pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis. Taip pat gali būti įgaliotasis atstovas, kuris yra arba advokatas ar jo pavedimu advokato padėjėjas, arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu – kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesams.“
A. Purvainis teigia, kad daugeliu atvejų tinkamas atstovavimas labai reikšmingai lemia ir viso proceso baigtį, kaip teisingai bus išnagrinėta tam tikra byla ir koks bus priimtas sprendimas.
Kas žinotina, jei esi paskiriamas vaiko atstovu teisme?
Kaip svarbiausią dalyką, atstovaujant vaikui, teisėjas pabrėžia geriausių vaiko interesų principą. Anot A. Purvainio, vaiko atstovas turi užmegzti glaudų ryšį su vaiku, dėti visas pastangas, kad galėtų išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes. Teisėjas teigia, kad nors praktikoje ir pasitaiko įvairių vaiko atstovavimo pavyzdžių, reiktų pasidžiaugti tuo, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu ir padaroma klaidų, teismas tikrai deda visas pastangas, kad patikrintų aplinkybes, ir paaiškėjus, kad vaikui buvo netinkamai atstovaujama, netgi gali grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Kaip teisėjas įvertina vaiko/nepilnamečio galimybes liudyti?
„Atsižvelgiama į amžių, galėjimą teikti paaiškinimus, psichologinę-emocinę būseną, nusikalstamos veikos pobūdį ir tai, apie ką vaikas teikia paaiškinimus. Pagal tai galima spręsti, kaip stipriai emociškai vaikas galėjo būti paveiktas. Ypač svarbu tinkamai pasirengti vaiko apklausai. Šiame etape labai svarbi teismo psichologų pagalba, psichologai teisėjui ir padeda vykdyti vaikų apklausas teismuose. Jų pagalba yra labai svarbi formuluojant klausimus, numatant galimą seką, tam, kad būtų išvengta pernelyg didelio vaiko susijaudinimo, emocijų. Tik tinkamai pasirengus apklausai, galima tikėtis kokybiško vaiko paaiškinimų turinio, kuris yra svarbus įrodymų šaltinis teismų nagrinėjamose bylose“, – teigia A. Purvainis.
Teisėjas A. Purvainis akcentuoja, kad vien ta aplinkybė, jog parodymus davė vaikas, niekaip nesumenkina jų įrodomosios reikšmės: „Svarbu tai, kad parodymai būtų gauti laikantis įstatymų ir būtų patikimi. Todėl teismai, vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais.“
Galimybė atsisakyti liudyti prieš savo šeimos narį
„Čia galioja bendra taisyklė. Nesvarbu, ar tai liudytojas, ar nukentėjęs asmuo. Bylose, kuriose kaltinamasis yra šeimos narys ar artimas giminaitis, galima neduoti parodymų. Tik kalbant apie vaiko apklausas svarbu, kad vaikas dėl savo amžiaus, ypač mažametis vaikas, gali nesuvokti, nesuprasti ar tik iš dalies suprasti šios teisės turinį ir reikšmę. Todėl tokiais atvejais ypač svarbu išsiaiškinti tikrąją vaiko valią, ar, tarkime, vaiko atsisakymas duoti parodymus nebuvo nulemtas kito asmens „patarimo“ neduoti parodymų“, – teigia A. Purvainis.
Kaip pasirengti gavus šaukimą į teismą, kuriame turės dalyvauti vaikas?
Teisėjas A. Purvainis pažymi, kad gavus šaukimą reikia kuo anksčiau pradėti tam ruoštis: „Kai vaikas gauna šaukimą, atitinkamą informaciją gauna ir jo atstovas pagal įstatymą ar įgaliotasis atstovas. Vaikas su atstovu pagal įstatymą turėtų apie tai pasikalbėti. Ruošiantis apklausai verčiau skatinti vaiką išsakyti tai, dėl ko jis nerimauja, padrąsinti teisme užduoti jam rūpimus klausimus, susijusius su įvykiu. Svarbu mažamečiui paaiškinti, kas yra teismas, kodėl reikės į jį vykti. Iš anksto vaikui pasakyti, kad jam reikės vykti į teismą, padėti teisėjui išspręsti problemą, pasielgti teisingai ar pan. Jei vaikui suprantamais žodžiais bus paaiškinta, kaip vyks teismo procesas, jo apklausa, jis turės laiko nusiteikti liudyti, o atvykęs į teismą jausis kur kas saugiau ir drąsiau nei nieko nežinodamas.“
Teisėjas akcentuoja, kad jokiu būdu negalima stengtis užkrauti vaikui atsakomybės taip jį išgąsdinant ir sakant, kad dėl jo paaiškinimų bus priimtas vienas ar kitas sprendimas: „Tikslinga nuraminti vaiką, kad jis atsakingas ne už tai, kokį sprendimą priims teismas, o tik už tai, ką papasakos, pabrėžiant, kad svarbiausia papasakoti viską, ką gerai atsimena, ir sakyti tik tiesą.“
„Ruošiantis apklausai, priklausomai nuo vaiko amžiaus, emocinės būsenos, galima susisiekti ir su teismo psichologais. Jie gali pateikti rekomendacijas dėl dalyvavimo, anksčiau susitikti su vaiku prieš apklausą, kad vaikas priprastų prie aplinkos, psichologo, kuris padės teismui vykdyti to vaiko apklausą. Tinkamas pasiruošimas ne tik leis vaikui jaustis saugiau, ramiau, bet ir padės teisme jo apklausos metu gauti maksimaliai išsamius ir teisingus paaiškinimus, kas ypač svarbu kokybiškam teisingumui“, – pažymi A. Purvainis.
Kaip apsaugoti vaiką teismo procese?
Lietuvos teismų psichologų kuratorė, Vilniaus universiteto doc. dr. Neringa Grigutytė teigia, kad labai svarbu suprasti, kad vaikai, kurie kviečiami liudyti, nėra maži suaugusieji. Nagrinėjant bylą svarbu gauti atsakymus kas įvyko, kada, kas ką darė ir pan. Tačiau ne visi vaikai dėl savo raidos ypatybių pajėgūs atsakyti į tokius klausimus, neretai jie pasakoja pagal savo suvokimą, tai, kas jam buvo svarbu: „Jeigu, tarkim, vaikas tampa nužudymo liudininku, mums svarbu suprasti viską apie įtariamąjį: kaip jis buvo apsirengęs, ar su barzda ar be barzdos. Bet vaikui gali būtų įstrigę tai, kad jis bėgo ir sulaužė jo mašinėlę. Tie dalykai yra svarbūs pateikiant informaciją, bet žiūrint iš teisinės pusės tai yra mažiau svarbi informacija, kuri nebūtinai padės bylai.“
„Reikia suprasti, kad vaikas turi tam tikrus savo – besivystančios asmenybės – specifinius raidos ir emocinius poreikius. Jo suvokimas ir kognityviniai gebėjimai formuojasi. Todėl teisinė sistema Lietuvoje bando apsaugoti vaikus nuo antrinės, pakartotinės traumos, siekiant, kad vaikui netenktų dalyvauti keliose apklausose. Todėl buvo įsteigti vaiko apklausos kambariai, kur vaikas gali saugioje aplinkoje kalbėti apie jam svarbius dalykus, apie tai, ką jis matė ar kas jam nutiko, daromas vaizdo ir garso įrašas“, – pasakoja N. Grigutytė.
Ji sako, kad siekiant išvengti stipriai vaikus traumuojančių pakartotinių klausinėjimų rekomenduojama vaikui apklausoje dalyvauti tik kartą, gerai iš anksto pasiruošus apklausai, kad jis kuo išsamiau papasakotų, kas su juo atsitiko ar ką jis matė.
Anot N. Grigutytės, teismuose šiuo metu yra sukurtos sąlygos, kurios veikia taip, jog vaikui būtų lengviau duoti parodymus, o pati pasakojimo dalis būtų lengvesnė: vaikas apklausos kambaryje kalbasi dviese su psichologu, jam nereikia visos istorijos pasakoti prieš 10 ar 15 žmonių teismo salėje. Apklausiant vaikus specialiuose kambariuose išvengiama ir vieno iš labiausiai vaikus galinčių sutraumuoti veiksnių – akistatos su įtariamuoju: ilgą laiką buvusi opi problema dabartinėje teisinėje sistemoje išspręsta.
Kaip pasakoja N. Grigutytė, jau šešerius metus Lietuvos teismuose dirba psichologų komanda, kurią šiandien sudaro 16 specialistų. Jie padeda teisėjams tarpininkauti, „vertėjauti“ tarp teisinės sistemos ir vaiko suvokimo: „Tai ypač svarbu tais atvejais, kai vaikas mažas ir jam reikia performuluoti teisėjo ar kitų teismo proceso dalyvių klausimus. Psichologai taip pat padeda suprasti vaiko atsakymus. Galbūt kartais vaikui ne visada lengva nupasakoti žodžiais, kas atsitiko, tad jis gali parodyti, pademonstruoti ar pažymėti popieriaus lape.“
„Psichologų dalyvavimas apklausiant vaikus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu ir vaiko, taip pat ir jo atstovo pagal įstatymą paruošimas prieš apklausą yra labai svarbus. Nes tėvai su vaiku būna 24 valandas per parą ir jei jie patys labai nerimauja ir nežino, kas kaip vyks, tą savo nerimą perduoda ir vaikui, kuris atėjęs į apklausą daug sunkiau galės viską papasakoti. Vaiko paruošimas liudyti yra reikšmingas jo emocinei savijautai ir gebėjimui duoti patikimus parodymus“, – teismo psichologų įsitraukimo svarbą pabrėžia N. Grigutytė.