Kaip informuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovė Rimantė Kraulišė, teisme nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirkėjas (ieškovas) nusipirko elektrinį paspirtuką iš vienos uždarosios akcinės bendrovės (atsakovės) ir juo važiuodamas patyrė sunkią traumą. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, kad už nelaimingą atsitikimą ir jo metu patirtą traumą yra atsakinga atsakovė, nes ji ieškovo tinkamai nesupažindino su paspirtuko naudojimosi taisyklėmis, t. y. prekės įsigijimo metu nepateikė paspirtuko naudojimosi instrukcijos lietuvių kalba.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, kad dėl patirtos traumos kaltas pats ieškovas, kuris jau prekės surinkimo metu suprato, kad instrukcijos lietuvių kalba nėra, tačiau informacijos lietuvių kalba neieškojo ir sąmoningai priėmė sprendimą naudotis paspirtuku neperskaitęs jo naudojimosi instrukcijos. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą.
Ieškovas, teikdamas skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, motyvavo tuo, kad teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias vartojimo teisinius santykius, nes susiaurino imperatyviomis įstatymų normomis verslininkams nustatytas pareigas informuoti vartotoją, taip pat pardavėjo atsakomybei paneigti taikė perteklinius kriterijus dėl vartotojo pripažinimo nepakankamai protingu ir apdairiu.
Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad vartotojo teisė į informaciją yra vienas esminių aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo garantų. Šios vartotojo teisės įgyvendinimas užtikrinamas teisiniu reguliavimu nustatant pareigą verslininkui suteikti informaciją vartotojui.
Pasak teismo, verslininko pareiga informuoti vartotoją (informacijos atskleidimo pareiga) laikoma tinkamai įvykdyta, jei vartotojui, pirma, yra suteikiama visa teisės aktuose reikalaujama informacija, antra, tokia informacija yra suteikta aiškiai ir suprantamai.
„Reikalavimas pateikti vartotojui informaciją „aiškiai ir suprantamai“ reiškia informacijos prieinamumą, vartotojui realios galimybės susipažinti su informacija sudarymą, jos pateikimą įskaitomai, aiškia, paprasto (nesudėtingo) stiliaus, gerai struktūruota kalba, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų, sudėtingų formuluočių, atkreipiant dėmesį į (išryškinant) tuos aspektus, kurie būtini atsižvelgiant į prekės ar paslaugos pobūdį ar kitas aplinkybes“, – teismo teigimu, informacija turi būti pateikiama tokiu būdu ir taip, kad neklaidintų, būtų lengvai suprantama vartotojui ir jis galėtų lengvai suvokti jos prasmę, prekės savybes ir rizikas.
Be to, teismas akcentavo, reikalavimas pateikti tokią informaciją valstybine kalba priskirtinas reikalavimo pateikti informaciją aiškiai ir suprantamai turiniui.
Anot teismo, nei teisinis reguliavimas, nei Lietuvos visuomenėje vyraujantys socialiniai, kultūriniai ir kalbiniai veiksniai neleidžia daryti išvados, kad Lietuvos vidutinis vartotojas gali lengvai suprasti informaciją, pateikiamą kita nei valstybine kalba, o informacija pateikta kita nei valstybine kalba neatitinka aiškiai ir suprantamai pateiktinos informacijos kriterijaus.
Vertinant, ar verslininkas tinkamai įvykdė informacijos atskleidimo pareigą, aplinkybė, ar konkretus vartotojas moka užsienio kalbą, kuria buvo pateikta vartojimo instrukcija, neturi reikšmės. Jei tokia aplinkybė turėtų teisinės reikšmės, tai lemtų ir kitokį verslininko pareigos suteikti vartotojui informaciją turinį: teikdamas vartotojui informaciją verslininkas privalėtų atsižvelgti į kiekvieno vartotojo individualius poreikius ir gebėjimus, o toks pareigos turinys galėtų reikšti neproporcingą naštą verslininkui, todėl taikomas vidutinio, o ne konkretaus vartotojo standartas.
Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad informacija, susijusi su prekės naudojimo ir saugos instrukcijomis, paprastai ir yra tokio pobūdžio informacija, kurios nesuteikimas vartotojui gali lemti prekės saugos trūkumą: „Vartotojas, neturėdamas tokios informacijos, negali saugiai naudotis preke, t. y. įvertinti konkrečiam gaminiui būdingos rizikos ir imtis atsargumo priemonių šiai rizikai išvengti, todėl prekės pardavimas nesuteikiant vartotojui šios informacijos taip pat reiškia ir nesaugios prekės pardavimą.“
Kadangi bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias verslininko informacijos atskleidimo pareigą, taip pat nepagrįstai nenustatė vienos iš verslininko civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir todėl nevertino kitų civilinės atsakomybės sąlygų, byloje buvo neatskleista ginčo esmė. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Jis vėl turės spręsti, ar nukentėjusio pirkėjo ieškinys yra pagrįstas.