Brolis Arūnas – vienas tų retų žmonių, kurie nebijo reikšti savo nuomonę, drąsiai ją gina, net jei ji labai nepatogi ir prieštaraujanti visuotinai priimtai. Žmogus, kuris nepavargsta rūpintis kitais ir pirmasis ištiesia ranką savo artimui, jam to net neprašant. Su juo kalbamės prasidėjus adventui, metui, kai nejučia norisi mąstyti ir kalbėti ne apie kasdienius dalykus.
– Broli Arūnai, ką Jums reiškia sąvokos tiesa, teisingumas?
– Teisingumas – tai teisinė sąvoka, kuri reiškia procesinį veiksmą siekiant atkurti, įgyvendinti teisingumą. Tai yra ir žmogiškas, ir pilietinis valstybės noras atkurti tai, kas buvo pažeista. Man teisingumas visada asocijuojasi su žmogiškumu, o mūsų žmogiškumas yra labai trapus. Tiesa – tai visaapimanti sąvoka. Tai nėra kažkokia formulė. Tai yra dieviškoji išmintis, tai, ką žmogus gali patirti tik iš Dievo malonės, – įsiklausymas į savo sąžinę, į save.
Žmogui, kuris ieško tiesos, nėra jokio reikalo apie tai kalbėti – jis liudija tiesą savo gyvenimu, santykiais su kitais žmonėmis. Jei žmogus atsiliepia į Dievo kvietimą būti išrinktuoju (o mes visi pašaukti tokie būti), mes ir gyvename tiesoje.
– Mūsų visuomenėje viešpatauja galios, lyderystės kultas. Žmogus, kuris neprasiveržia į lyderius, nesijaučia pirmas, dažnai nurašomas kaip nevisavertis, antrarūšis. Vaikai jau nuo mažens motyvuojami būti geriausi, stipriausi. Ar tokioje visuomenėje lieka vietos tiems, kurie jaučiasi kitokie?
– Taip, išties lyderystės kultas mūsuose labai sureikšmintas. Dažnai susiduriu su tokia situacija, kai tėvai labai išgyvena dėl to, kad jų sūnus ar duktė nepakankamai gerai išlaikė valstybinius egzaminus, neįstojo į aukštąją mokyklą, kuri jiems yra tarsi tramplinas į užtikrintą rytojų, prestižinio gyvenimo garantas. Kaip gali būti, kad mano vaikas to neturės? Ši situacija akivaizdžiai parodo tuos stereotipus, pagal kuriuos daugelis žmonių konstruoja savo gyvenimus ir vertina kitus žmones. Ar išties tam tikras išsilavinimas, turtinė padėtis, atliekamos funkcijos, pasiekta karjera yra tikrasis Tavo vertės matas?
Tikriausiai ne. Tad pagal ką mes vertiname žmones? Juk galime atlikti savo funkcijas atmestinai ir galime tai daryti su įkvėpimu, paversdami tai tarnyste. Ir tai didžiausias iššūkis, pirmiausia krikščionims. Juk kiekvienas žmogus turi valią nepasiduoti vertelgiškumo, postmodernizmo, reliatyvizmo spaudimui. Ar esame pasiruošę priimti šiuos iššūkius – tai jau kitas klausimas.
Ar tokioje visuomenėje lieka vietos tiems, kurie jaučiasi kitokie? Jiems labai sunku, bet aš džiaugiuosi, kad tokių yra. Ir kartais jie jaučiasi daug geriau už tuos, kurie įsivaizduoja esą labai svarbūs, už funkcionierius, atliekančius savo funkcijas atsietai nuo savo vertybių. Kas tie kitokie žmonės? Tai ir žmogus, pasirinkęs kitokį gyvenimo būdą, atsisakęs įprastinių patogumų ir malonumų. Menininkas. Moteris, su atsidavimu auginanti benames kates arba nešanti savo gailestingą širdį į prieglaudą, nakvynės namus. Žinoma, kitas gali būti kitoks ir iš silpnumo, pažeidžiamumo, įvairios priklausomybės, bet aš kalbu apie tuos kitokius žmones, kurie kažką neša kitiems, ir jie, patikėkite, dažnai jaučiasi kur kas geriau už tuos, kuriuos priimta laikyti išrinktaisiais.
Dažnai girdžiu klausimą: ką, girdi, gauna savanoriai, einantys pas nuteistuosius kalėjime? Kas juos finansuoja? Žmonėms sunku suvokti, kad dalį savęs galima tiesiog DOVANOTI. Tai mūsų visuomenėje dar svetima ir nemadinga. Ir aš esu be galo dėkingas tiems žmonėms, savanoriams, kurie ne vienus metus dovanoja save eidami į Lukiškių kalėjimą, artistams, kurie dovanoja savo talentą ten iki gyvos galvos kalintiems nuteistiesiems.
– Kodėl sielovadiniam darbui pasirinkote tokią vietą, apie kurią dauguma net girdėti nenori, o ten gyvenančius žmones nelaiko net žmonėmis. Kodėl tapote, kaip pats juokaujate, nuteistuoju iki gyvos galvos Arūnu Peškaičiu?
– Aš pats tikrai to nepasirinkau. Mane pasirinko. Atsitiko tai, ką aš vadinu stebuklais. Manyje niekad nebuvo troškimo atlikti kažkokią misiją ir kur jau kur, bet kalėjime tai tikrai savęs neįsivaizdavau kažką veikiančio. Bet štai kas nutiko.
Prieš 11 metų man paskambino tuometinis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo psichologas Romas Radzevičius ir pakvietė susitikti su nuteistaisiais. Klausiau savęs: iš kur jie apie mane gali žinoti, kodėl būtent aš turiu ten eiti? Paaiškėjo, kad jie mane įsidėmėjo iš rengiamų „Mažosios studijos“ laidų per Lietuvos radiją. Aš baisiai išsigandau. Pirmoji mano reakcija – atsisakyti!
Tačiau prisiminiau, kad esu kunigas, negaliu taip pasielgti ir sutikau... Atsimenu, kaip drebėjau iš baimės atsidūręs priešais kalėjimo vartus, tikėdamasis įėjęs ten sutikti ne žmones, o žvėris. Juk uždaryti jie ten už tikrai baisius nusikaltimus. Nežinojau, nei ką su jais kalbėsiu – buvau labai pasimetęs.
Ten įėjęs pamačiau tik labai nelaimingus, sužeistus žmones, kurių gyvenimai buvo sumaitoti įvairiausių tragedijų, baisių nuodėmių. Vis dėlto iki suvokimo, kuo aš už juos geresnis, reikėjo nueiti netrumpą kelią.
Susipažinome savitarpio pagalbos grupelės užsiėmime. Nuteistieji iš eilės prisistatė: „Nuteistasis iki gyvos galvos toks ir toks...“ Kai atėjo mano eilė prisistatyti, tariau: „Nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje Arūnas Peškaitis“. Juk iš tiesų esame šiame pasaulyje „iki gyvos galvos“ – taip ir prilipo tai prie manęs...
Nustebau, kad žmonės labai geranoriškai ir entuziastingai į tai atsiliepė ir sunešė tiek knygų, kad jos vos tilpo į parapijos autobusiuką. Tad antrąkart grįžau į Lukiškes jau su knygomis ir su grupele parapijiečių. Pamenu, kaip palikęs knygas džiaugsmingai išėjau pro kalėjimo vartus, ne išėjau, o tiesiog išskridau, manydamas, kad dabar tai jau tikrai „atsiskaičiau“ ir mano misija kalėjime baigta.
Tačiau netrukus gavau vieno nuteistojo, dabar jau amžiną atilsį, Kosto laišką, kuriame jis dėkojo už knygas, o laišką pasirašė „Šimtoji Jūsų avelė“. Mane tarsi žaibas pervėrė, supratau, kad negaliu to žmogaus taip imti ir palikti. Susitariau su kalėjimo administracija, kad kartą per mėnesį kalėjimo koplyčioje aukosiu šventas Mišias. Dar po kiek laiko kardinolas J. E. Juozas Audrys Bačkis mane paskyrė kalėjimo kapelionu. O praėjus dar šiek tiek laiko karto per mėnesį man ėmė nebeužtekti – ėmiau lankytis Lukiškėse vienąkart per savaitę.
Šimtoji avelė, Kostas, netrukus susirgo vėžiu. Aš buvau prie jo lovos paskutinėmis jo gyvenimo valandomis, suteikiau jam Ligonio sakramentą. Jis jau nebegalėjo kalbėti, tiesiog laikė mano ranką ir žiūrėjo į mane tokiu giedru, ramiu ir džiaugsmingu žvilgsniu, kad aš nejučia pagalvojau: norėčiau taip mirti. Jis buvo su viskuo susitaikęs ir nieko nebijojo.
Štai tokia mano atsivertimo istorija...
– Daugelis mano, kad nuteistieji, o ypač tie, kuriuos Jūs lankote, yra beviltiški, nebepataisomi, juos reikia užrakinti ir pamiršti. Nesyk girdėjau teigiant, kad sėkmės istorijos, kai nusikaltęs žmogus ima ir tampa Žmogumi, egzistuoja nebent rašytojų fantazijose. Ar galėtumėte tai paneigti? Ar patyrėte per tuos 11 metų tokių stebuklų?
– Žinoma, galiu! Mačiau ne vieną tokį stebuklą ir iki šiol juos stebiu. Tikrai ne visi nuteistieji iki gyvos galvos tampa tikinčiais ir pamaldžiais angelais. Ne. Bet verta gyventi ir dėl keleto. Štai vienas vyras kalėjime davė vienuolinius įžadus, jų labai stropiai laikosi. Kitas nuteistasis iki gyvos galvos kasdien meldžiasi brevijorių intensyviau už kai kuriuos vienuolius. Ir ne tik meldžiasi, daro gerus darbus, dalijasi savo kukliu uždarbiu su globos įstaigomis.
Yra dar du žmonės (jie buvo nuteisti ne iki gyvos galvos), kuriais aš labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi ir kurie, lygtinai paleisti į laisvę, jau beveik trejus metus gyvena visavertį ir gražų gyvenimą.
Vienas jų, 33 metų Žygimantas, pusę savo gyvenimo praleidęs pataisos namuose ir kalėjime. Prisimenu jo pirmąjį laišką. Parapijiečių savanorių grupė tąkart pirmą kartą surengė kalėjime kalėdines vaišes nuteistiesiems. Jos buvo labai paprastos, kuklios, tačiau surengtos su meile ir jautrumu artimui. Ir štai gaunu Žygimanto laišką, kuriame jis rašo: „Aš dar niekad gyvenime taip skaniai nevalgiau...“, o pabaigoje tūkstantį kartų parašo žodį... „ačiū“.
Netekau žado. Kalėjime jis rašė dienoraštį, kuris vėliau virto knygos „Septyni kvadratiniai metrai“ pagrindu. Šioje sukrečiančioje knygoje iš esmės aprašoma vaikino prisikėlimo istorija: jo apsisprendimas gyventi vienoje kameroje su kurčnebyliu, neturinčiu net minimaliausių socialinių įgūdžių, metus laiko trukusi jo kova už tą žmogų, prieš savo egoizmą ir puikybę. Daug žmonių ją skaitė ir verkė.
„Septyni kvadratiniai metrai“ prieš 4 metus buvo pristatyti visuomenei knygų mugėje – pirmas atvejis, kai autorius į savo skaitytojus prabilo virtualiai – įrašu, darytu kalėjimo kameroje. Ir štai Žygimantas jau beveik trejus metus gyvena laisvėje. Gerais pažymiais baigė žemės ūkio mokyklą, tapo automechaniku. Ieško savęs ir toliau, kupinas įvairiausių idėjų ir planų, netrukus baigs dar vienus kursus ir turės dar vieną specialybę. Turi nuolatinį darbą, namus, mylimą ir mylinčią moterį, kelių mėnesių dukrytę, kurią vadina didžiausiu savo turtu. Gyvena sąžiningai, garbingai – gyvas liudijimas, kaip galima pakeisti savo gyvenimą. Ir tai nėra fantazija.
Kitas nuteistasis – 32 metų Denisas, taip pat paleistas lygtinai prieš dvejus metus. Žmogus, paskatinęs keistis Žygimantą, labai intelektualus, apsiskaitęs, turintis įvairiausių gabumų. Jis taip pat nebesidairo atgal, dirba, kuria savo gyvenimą ant visai kitų pamatų. Ir man tai yra tikrų tikriausia Dievo dovana.
Aš dažnai savęs klausiu: kur yra ta riba, už kurios nuteistasis gali būti paleistas į laisvę? Kada bus priimtas lygtinio paleidimo įstatymas kalintiems iki gyvos galvos? Ar mūsų visuomenė taps geresnė, jei tuos žmones kankinsime visą gyvenimą be jokios vilties išeiti į laisvę? Juk tokia bausmė praranda savo prasmę. Toks įstatymas yra ne tik visose Europos Sąjungos šalyse, bet ir visose 47 Europos Tarybos šalyse.
Kas dvejus metus Lietuvoje apsilankanti Europos Tarybos komisija kiekvienąkart konstatuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra kankinimų vieta. Bet nuo to visiškai niekas nesikeičia. Paskui stebimės, kad nuteistieji reikalauja valstybės žalos atlyginimo už nežmoniškas kalinimo sąlygas ir valstybė turi tą žalą mokėti. Būtina stiprinti ir socialinės reabilitacijos skyrius kalėjime, nes į laisvę po daugybės metų išėjusiems žmonėms pritapti visuomenėje yra be galo sunku. Jei žmogus neturi artimųjų (o dažnai taip ir yra) ir rankos, į kurią galėtų atsiremti, išėjusio už kalėjimo sienų laukia žiauri tikrovė, kurioje tokiems, kaip jis, nepalikta vietos.
– Kaip manote, kodėl visuomenė tokia negailestinga užribyje atsidūrusiems žmonėms? (Ne tik kalintiems kalėjimuose, bet ir visiems nelaimėliams, kurie sėdi gatvėje prašydami išmaldos, glaudžiasi nakvynės namuose, nakvoja prie šiukšlių konteinerių.) Kaip tirpdyti visuomenės neapykantą, pralaužti ledus savo sąmonėje širdyje priimant kitą kitokį?
– Negaliu teigti, kad visa visuomenė tokia, tačiau dalis jos – tikrai. Ir tai labai akivaizdžiai liejasi iš televizijos ekranų, interneto portalų. Kiek kartų esu iš žurnalistų girdėjęs tą pačią frazę: negalime kitaip rašyti, rodyti, nes toks mūsų skaitytojas, būtent tokių naujienų ir istorijų jie laukia. Ir taip susidaro uždaras ratas.
Krikščioniška žiniasklaida to rato tikrai negali pralaužti, nes jos yra per mažai. Būtent tas kriminalinėmis istorijomis, bulvarinėmis žiniomis alsuojantis žiniasklaidos fonas ir formuoja žmones, ištroškusius vien sensacijų ir žiaurių istorijų. Net mirtis yra subanalinama, nuvertinama, be perstojo ją demonstruojant įvairiais pavidalais. Ji pateikiama kaip nuotykis, kuris yra ten, už ekrano. Viskas virtualu ir vyksta juk ne su mumis. Taip žmogus po truputį rambėja, bunka, jis tampa abejingas. Empatijos, atjautos kitam mažėja, o noras nuteisti ir pasmerkti, atvirkščiai, – stiprėja. Tad visuomenė yra tokia, kokią mes ją kuriame.
Kiekvienas turime šansą savo aplinkoje padaryti kažką, nors ir labai nedaug, kad ta visuomenė taptų geresnė, jautresnė. Tikrai galime palikti tą tamsą ir daryti tai, kas ją išsklaidytų.
– Ko palinkėtumėte teismų bendruomenei, žmonėms, kurių kasdienė tiesioginė pareiga – rasti tiesą, atkurti teisingumą, 2018-aisiais?
– Nors daugeliui tai ir keistai skambės, pirmiausia noriu palinkėti sąžiningumo, tikėjimo žmogumi.
Nuteistieji man papasakoja, kad vis tik yra teisėjų, kurie buvo žmogiškai jautrūs, nuoširdžiai įsigilino į jų bylas ir priimdami sprendimus buvo ne tik teisėjai, bet ir žmonės. Manau, kad būtent tokie teisėjai padaro gerokai daugiau nei ilgi bausmės metai.
Štai Žygimantas man pasakojo, kad iki dabar jis net gatvės pereiti ne pėsčiųjų perėjoje negali, nes jaučia didžiulę atsakomybę prieš į laisvę jį lygtinai paleidusią apylinkės teismo teisėją ir nenorėtų jos pavesti. Išties – kiekvienas žmogus vertas bent kruopelytės pasitikėjimo, nes tik tai jį motyvuoja keistis.
Žinoma, teisėjas vykdo teisingumą, ir nusikaltimas turi sulaukti bausmės, tačiau linkėčiau, kad teisėjai nepatingėtų skaidria širdimi įsigilinti į dažnai tikrai tragiškas situacijas, kad nepabijotų savo žmogiškumo. Tik tuomet ateina ta išmintis, kuri yra ir visiškai suderinama su įstatymų straipsniais, ir atrakinanti žmonių širdis.