– Kodėl Lietuvos piliečiai kreipiasi į EŽTT? Ar negali apginti savo teisių nacionaliniuose teismuose, ar siekia gauti didesnes kompensacijas? O gal yra ir kitų priežasčių?
– Mano manymu, atsakymą į šį klausimą lemia kompleksinės priežastys. Pirmiausia, lietuviai apskritai yra linkę bylinėtis teismuose – mediacija, arbitražas, t. y. alternatyviosios ginčų reguliavimo formos, populiarėja pamažu. Antra, išties reikšmės turi palyginti menkas pasitikėjimas Lietuvos teismais. Man asmeniškai neretai tenka sulaukti skambučių iš žmonių, kurių manymu, „tik Strasbūras gali atkurti teisingumą“, nes „Lietuvoje jo nėra“.
Liūdna girdėti tokius vertinimus, nes aš matau didžiulę Lietuvos teismų pažangą. Tai aiškiai rodo ir Vyriausybei perduodamos bylos. Paprastų bylų mes beveik nebeturime, vienintelės bylos, kurias galėčiau pavadinti rutininėmis, yra kalinimo sąlygų bylos. Ir tai su išlygomis, nes ir tarp jų pasitaiko ir sudėtingesnių klausimų. Na, dar kiek nustebino tai, kad vėl grįžo procesų trukmės problema, nors kol kas tai tik pavienės bylos.
Paminėsiu naujausią – Gančo prieš Lietuvą (2021 m. liepos 13 d. sprendimas). Tokios bylos primena, kad, viena vertus, nacionaliniai teismai, būdami proceso šeimininkais, turėtų jį aktyviai ir dėmesingai kontroliuoti, naudodami visus turimus procesinius instrumentus, kad būtų išvengta valdžios institucijų nepagrįstų delsimų. Kita vertus, jei jau taip atsitinka, pavyzdžiui, sudėtingose bylose, kad būtina skirti ir tenka ilgai laukti ekspertizių ar specialistų išvadų, už tai valdžios institucijos turėtų prisiimti atsakomybę. Trečia, reikia pripažinti, kad iki šiol tarp Lietuvos žmonių esama nerealistinio vaizdo apie EŽTT priteisiamas kompensacijas.
Primenu, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 41 straipsnį prireikus EŽTT teisingą atlyginimą gali priteisti, tad didelėje dalyje bylų pats pažeidimo konstatavimas laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Ekspertai jau daug metų kalba, kad EŽTT teisingą atlyginimą turėtų priteisti tik išties išimtiniais atvejais, tarkime, tik dėl sunkiausių Konvencijos pažeidimų – teisės į gyvybę ar kankinimo uždraudimo. Kita vertus, EŽTT priteisiamos sumos atrodo juokingos, kai jas palygini su Lietuvos teismų iš valstybės priteisiama žala, pvz., per visą Konvencijos galiojimo mūsų šalyje laikotarpį nuo 1995 m. iki dabar EŽTT iš valstybės yra priteisęs kiek daugiau nei 2,4 mln. eurų, o pagal Lietuvos teismų sprendimus tik per dvejus 2019–2020 m. žalos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų yra sumokėta per 3,5 mln. eurų.
Galiausiai, nors daugelyje bylų prieš Lietuvą Konvencijos pažeidimų nustatyta dėl įvairių teisės aktų taikymo klaidų, jų yra buvę ir dėl ydingo nacionalinio teisinio reguliavimo. Tai vadinamosios kvazikonstitucinės bylos. Šiuo požiūriu itin reikšmingas nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojęs individualaus konstitucinio skundo institutas, užpildęs tam tikrą nacionalinio teisinio reguliavimo spragą ir išplėtęs asmens galimybes apginti savo pažeistas teises Lietuvoje. Neabejoju, kad netrukus EŽTT pripažins šios naujos vidaus teisinės gynybos priemonės veiksmingumą.
– Ar pastaruoju metu skundų iš Lietuvos skaičius mažėja? Kaip Lietuva atrodo lyginant ją su kitomis Europos Tarybos (ET) narėmis?
– Prieš Lietuvą pateikiamų peticijų skaičius išlieka labai panašus jau daug metų, tiesa, pastaraisiais metais stebimas tam tikras jo mažėjimas. Antai 2020 m. prieš Lietuvą buvo pateiktos 408 peticijos (2019 m. – 448, 2018 m. – 475 peticijos). Bendrame EŽTT pateikiamų peticijų kontekste tai labai nedidelis skaičius: 2020 m. pabaigoje teisminio nagrinėjimo EŽTT laukė 62 000 peticijų, tai yra 4 proc. daugiau nei pernai (2019 m. – 59 800 peticijų). 70 proc. neišnagrinėtų bylų buvo susijusios su keturiomis valstybėmis: Rusijos Federacija, Turkija, Ukraina ir Rumunija.
Įdomias tendencijas atspindi kitas santykinis rodiklis, nustatomas skaičiuojant peticijas, tenkančias atitinkamos valstybės, ET narės, 10 000 gyventojų. Šis rodiklis gerokai skiriasi, lyginant ET senąsias demokratijas su vadinamosiomis pokomunistinėmis valstybėmis.
Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje buvo klaidinančios informacijos apie tai, kad Konvencijos pažeidimų prieš Lietuvą daugėja.
EŽTT imta taikyti įvairias bylų komunikavimą ir nagrinėjimą paprastinančias ir spartinančias procedūras, dėl to išaugo ir bylų komunikavimo apimtys, ir pastebimas greitesnis bylų prieš Lietuvą išnagrinėjimas. Nuo Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje pradžios 1995 m. iki 2020 m. pabaigos iš viso EŽTT prieš Lietuvą priėmė 235 sprendimus, kurių net pusė priimta 2015–2020 m.
– Ilgus metus tiek EŽTT, tiek nacionaliniai teismai gaudavo labai daug nuteistųjų skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Dabar tokių bylų gerokai sumažėję. Ar tai reiškia, kad sąlygos įkalinimo įstaigose pagerėjo?
– Šių bylų mes vis dar gauname. Priminsiu, kad 2015 m. gruodžio 8 d. EŽTT priėmus sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą iš esmės konstatuota, jog orumą žeminančios kalinimo sąlygos Lietuvoje yra sisteminė problema. Priėmus šį sprendimą, bylos dėl netinkamų kalinimo sąlygų EŽTT sprendimu buvo priskirtos pasikartojančioms, sudėtingų Konvencijos aiškinimo klausimų nekeliančioms byloms, todėl perduodamos nagrinėti 3 teisėjų Komitetui, o ne 7 teisėjų Kolegijai. Taip pat Vyriausybei pradėtos komunikuoti naujos peticijos supaprastinta tvarka bylų grupėmis, kuriose, atsižvelgdamas į Mironovas ir kiti byloje išplėtotą praktiką, EŽTT šalims iš karto siūlo sudaryti taikius susitarimus pagal Teismo pasiūlytas kompensacijų sumas.
2021 m. pradžioje Vyriausybei supaprastinta tvarka buvo perduota jau penktoji bylų grupė Ozarovskij ir 11 kitų prieš Lietuvą, susijusi su pareiškėjų skundais dėl netinkamo tualeto patalpos atskyrimo, perpildymo ir kitų sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Alytaus ir Pravieniškių pataisos namuose 2015–2019 m.
Kalinimo sąlygų bylose prieš Lietuvą perpildymo problemą pamažu keičia kitos problemos: tai ir minėtas pertvarėlių klausimas, ir įvairūs kalinamųjų sveikatos priežiūros aspektai, taip pat ir neįgalių kalinių klausimai, kt. Vertinant absoliučiais skaičiais neabejotinai stebimas šių bylų mažėjimas (taip pat ir Lietuvos teismuose). Tai pasiekta pirmiausia dėl ne vienus metus besitęsiančios laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, atitinkamų įstaigų rekonstrukcijos ir naujų įstaigų statybos, gerinant materialines kalinimo sąlygas. Ir ne vien dėl to. Kartu įgyvendinta sisteminė baudžiamosios politikos ir bausmių vykdymo sistemos pertvarka bei priimtos atitinkamos Baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisos bei kiti įstatymai (skiriant didesnį dėmesį nuteistųjų resocializacijai, alternatyvių laisvės atėmimui baudžiamosios atsakomybės formų išplėtojimui, įtvirtinant lygtinio paleidimo sistemą, taikant amnestijas, koreguojant kardomąsias priemones ir kt.). Šiandien tai jau leidžia konstatuoti, kad gerokai sumažėjo kalinamų asmenų, taip pat ir nuteistųjų, kuriems paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, ir bylų prieš valstybę dėl netinkamų kalinimo sąlygų skaičiai.
Noriu pabrėžti, kad Lietuvos kalinimo sąlygų bylų situacija ET bendrame kontekste tikrai nėra pati blogiausia. Bylose prieš Lietuvą net nebuvo priimta tikrojo pagrindinio (angl. pilot) sprendimo (šiuose sprendimuose, nustačius atitinkamą struktūrinę ir (ar) sisteminę valstybėje esančią problemą, rezoliucinėse jų dalyse nurodomos būtinos bendrosios priemonės jai išspręsti, paprastai nustatomas ir terminas joms priimti, o iki tol stabdomas pasikartojančių sprendimo laukiančių peticijų nagrinėjimas), kokius EŽTT dėl kalinimo įstaigų perpildymo yra priėmęs prieš Bulgariją, Vengriją, Italiją, Lenkiją, Rumuniją, Rusiją ir Ukrainą, taip pat ir kvazibandomuosius prieš Belgiją, Prancūziją, Graikiją, Slovėniją, Moldovą ir Portugaliją.
Kalbant apie kalinamų asmenų teises įsimintiniausios EŽTT išnagrinėtos bylos prieš Lietuvą yra susijusios tikrai ne su orumą žeminančiomis kalinimo sąlygomis, o su gerokai įvairesniais aspektais: sprendime Jankovskis prieš Lietuvą buvo nustatytas Konvencijos pažeidimas dėl apribotos pareiškėjo teisės įkalinimo įstaigoje gauti informaciją internetu apie mokymosi galimybes aukštojoje mokykloje, Biržietis prieš Lietuvą sprendime – dėl draudimo pataisos namuose kalėjusiam pareiškėjui auginti barzdą, Varnas prieš Lietuvą sprendime – dėl ilgalaikių pasimatymų uždraudimo asmenims, kuriems taikomas kardomasis kalinimas, na, ir, žinoma, Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą – dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės veiksmingų švelninimo galimybių nebuvimo.
– Ar pastaraisiais metais EŽTT nustatė daug Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų, kurie buvo padaryti dėl netinkamų Lietuvos teismų sprendimų? Kokias pagrindines klaidas padarė nacionaliniai teismai?
– Iš tikrųjų dauguma EŽTT sprendimų, kuriuose pastaraisiais metais nustatyta Konvencijos pažeidimų, daugiausia susiję su šios Konvencijos 6 straipsniu (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą).
Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia, išlieka tendencija, kad per 90 proc. visų prieš Lietuvą pateikiamų peticijų atmeta pats EŽTT, jų net neperduodamas Vyriausybei. Be to, iš likusių vos kelių procentų peticijų, perduodamų Vyriausybei, dar dviejuose trečdaliuose jų Konvencijos pažeidimų dėl įvairių priežasčių nenustatoma. Tad Konvencijos pažeidimų pastaraisiais metais turime išties labai nedaug, ir anaiptol ne visi jie nustatyti dėl teismų padarytų klaidų. Liūdna, kad viešąją erdvę domina išskirtinai vadinamosios Lietuvos pralaimėtos bylos ir tai, kiek Strasbūro teismas priteisė pinigų. Mes turime, kuo pasidžiaugti. Džiugu, kad praktiškai nebepasitaiko atvejų, kai Lietuvos teismai išvis neatsižvelgia į Konvencijos reikalavimus bylose, kuriose sprendžiama dėl šios Konvencijos garantuojamų teisių. Iš pastarojo meto bylų bemaž nebuvo tokių, kuriose galėtume pasakyti – štai garantuotas Konvencijos pažeidimas. Didžiąja dalimi tai yra tam tikros pilkosios zonos bylos, kurių baigtis priklauso nuo tinkamo mūsų teismų savo pozicijos argumentavimo, taip pat ir Konvencijos taikymo atžvilgiu. Konvencijos sistemos pamatinis subsidiarumo principas praktikoje ir reiškia tai, kad EŽTT reikia itin svarių argumentų, jog galėtų nesutikti su argumentuota nacionalinio teismo pozicija taikant Konvenciją.
Sunkoka apibendrinti, bet, sakyčiau, dažniausiai pasitaikanti Lietuvos teismų klaida, jei tai galima vadinti klaida, yra nepakankamas jų sprendimų argumentavimas Konvencijos garantuojamų teisių požiūriu. Šioje vietoje galima teismus padrąsinti primenant, kad nacionaliniai teismai yra patys pirmieji ir svarbiausieji Konvencijos teisės plėtotojai, Strasbūro teismas pats neretai skolinasi geras idėjas iš nacionalinių teismų.
– 2020 m. EŽTT pripažino Konvencijos pažeidimą M. ir L. Rinau prieš Lietuvą byloje, nes valdžios institucijos delsė grąžinti nepilnametį vaiką Vokietijoje gyvenančiam tėvui. Šiame sprendime nurodyta, kad politikai kišosi į bylos nagrinėjimą, o pats bylos nagrinėjimas užtruko nepateisinamai ilgai. Ar ir kitose šalyse politikai bando paveikti nepriklausomų teismų sprendimus?
– Taip, šis sprendimas yra išskirtinis, deja, ne gerąja prasme. Prieš jį ir po jo ne kartą mesti kaltinimai teismams dėl tariamo politikų kišimosi į teisingumo įgyvendinimo procesą EŽTT buvo atmesti kitose pakankamai rezonansinėse bylose – ir byloje Paulikas prieš Lietuvą, ir byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą. Rinau byloje, priminsiu, taip pat dalis bylą nagrinėjusių Lietuvos teismų sprendimų EŽTT įvertinti kaip atitinkantys Konvencijos reikalavimus.
Pabrėžčiau, kad EŽTT į teismų nepriklausomumo garantijas žvelgia ypač rimtai, nes pažeidus šį reikalavimą kyla grėsmė ir valdžių padalijimo principui, ir, žinoma, teismų legitimumui, o kartu ir teisės viršenybės principo, kaip demokratinės visuomenės atramos, pagrindams. Todėl atitinkami pareiškėjų skundai nagrinėjami itin atidžiai, tai matyti ir iš EŽTT sprendimo Rinau byloje apimties. Beje, tai anaiptol ne vienintelis toks atvejis, yra buvę bylų ir prieš kitas valstybes dėl gerokai drastiškesnių bandymų paveikti teismus, pvz., byloje Biraghi ir kiti prieš Italiją. Šioje byloje 2014 m. birželio 24 d. sprendimu EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą įstatymų leidžiamajai valdžiai retrospektyviai priėmus įstatymą, nors nacionalinėje teisėje nebuvo esminių trūkumų ir toks įstatymo priėmimas nebuvo numatomas, o priimtas jis išimtinai siekiant pakeisti nusistovėjusią nacionalinių teismų praktiką.
Galiausiai šiame kontekste negaliu nepaminėti pastarojo meto aktualijas atspindinčio EŽTT sprendimo, kuriame buvo įvertintas Lenkijos atvejis, šalyje pakeitus teisinį reguliavimą siekiant paskirti ir paskyrus valdančiai politinei daugumai lojalius teisėjus. EŽTT byloje Reczkowicz prieš Lenkiją 2021 m. liepos 22 d. sprendimu (sprendimas dar nėra įsigaliojęs) konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. EŽTT nustatė, kad teisėjų skyrimo procedūrai netinkamos įtakos turėjo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Tai buvo esminis pažeidimas, kuris neigiamai paveikė visą procesą ir pakenkė Aukščiausiojo Teismo drausmės komisijos, išnagrinėjusios pareiškėjos bylą, teisėtumui. Taigi drausmės kolegija nebuvo „pagal įstatymą įsteigtas teismas“ Konvencijos požiūriu. Byla Reczkowicz prieš Lenkiją yra tik viena iš 38 peticijų prieš Lenkiją, pateiktų 2018–2021 m. dėl įvairių 2017 m. pradėto Lenkijos teismų sistemos reorganizavimo aspektų.
– Artimiausiu metu Lietuvos teismus užplūs pabėgėlių skundai dėl politinio prieglobsčio nesuteikimo. Lietuva jau yra pralaimėjusi vieną tokią bylą, be to, kita byla nagrinėjama EŽTT šiuo metu. Joje taikomos laikinosios apsaugos priemonės nedeportuoti pareiškėjų į Tadžikistaną, kol nebus išnagrinėta byla Strasbūre. Į kuriuos Konvencijos aspektus reikėtų atkreipti dėmesį nacionaliniams teismams nagrinėjant pabėgėlių bylas?
– Na, jūsų paminėtos bylos yra labai skirtingos. Priminsiu, kad pirmoji minima byla, M. A. ir kiti prieš Lietuvą, buvo ne dėl politinio prieglobsčio nesuteikimo, o dėl atsisakymo įleisti į Lietuvą asmenis, jų teigimu, siekusius pateikti prieglobsčio prašymus (nors dėl šios faktinės aplinkybės buvo ginčas, nes, Vyriausybės manymu, jie savo valios šiuo klausimu aiškiai nebuvo išreiškę, ir tai viena iš nedažnų bylų, kurioje yra pateikta 3 teisėjų atskiroji prieštaraujanti nuomonė). Antrojoje byloje, T. K. ir kiti prieš Lietuvą, EŽTT sprendimo dar tik laukiame. Joje skundžiamasi dėl priimto sprendimo išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos, atsisakius jiems čia suteikti politinį prieglobstį.
Nemanau, kad teismams reikėtų mano patarimo. Trumpai galėčiau pasakyti, kad svarbiausia būtų vertinti individualias asmenų situacijas tiek sprendžiant dėl jų išsiuntimo, tiek dėl atsisakymo įleisti, tiek dėl laikino sulaikymo. Visais šiais atvejais pats svarbiausias yra kiekvieno asmens individualios situacijos visų aplinkybių įvertinimas. Sunku prognozuoti, kokie sprendimai mūsų laukia ateityje. Kadangi Lietuva įsileido į savo teritoriją per 4 000 asmenų kaip tik siekdama užtikrinti tikrųjų prieglobsčio prašytojų teises, nepaisant to, kad tokių tarp minėtų asmenų greičiausiai bus nedaug, akivaizdu, jog kai kurios praeities pamokos išmoktos.
Šiuo požiūriu norėtųsi ne kritikuoti, o pagirti Lietuvos institucijas, kurios dorojasi su itin sudėtinga joms tenkančia našta, ieško teisingos pusiausvyros tarp potencialių prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimo ir pareigos tinkamai apsaugoti valstybės sieną (taip pat ir išorinę Europos Sąjungos sieną) įgyvendinimo, ir palinkėti sėkmės bei stiprybės. Taip pat ir teismams, kurių darbo krūvis, kiek žinau, jau ir šiandien gerokai padidėjęs.