Anksčiau tokius žmones vadinome keistuoliais, dabar juos gerbiame už sveiką gyvenimą, jautrumą aplinkai, norą padėti gamtai išlikti. Ir nesvarbu, kokia jų profesija – pedagogas, teisininkas ar informatikas. Pasirinkę gyvenimą atokiau nuo miesto, atsakingai skiepydami kultūrines ir tautines vertybes auginamiems vaikams, jie sulaukia gausių mūsų aplodismentų. Dažniausiai šie žmonės yra kuklūs. Tokia ir mūsų pašnekovė.
Vasarą išgirdusi ją kalbant per Lietuvos radiją nudžiugau: jau įsidrąsino pasakoti kitiems apie gebėjimus pasigaminti net muilo, apie kasdienį kelią į darbą ir atgal į namus, kur jos laukia ne tik šeima, bet ir širdžiai mieli augintiniai – avys, vištos, net žuvys tvenkiny.
Susipažinkite – Jolita Bujokienė, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo padėjėja. Teisininkė, besisemianti energijos ir gyvenimo syvų iš to, ką mums duoda gamta.
„Mūsų specialybės žmonėms labai svarbu išlaikyti šviesias ir skaidrias mintis, puikią koncentraciją, darbingumą ir atidumą. Man padeda gamta“, – savo pasakojimą pradeda Jolita.
Svajonė – išlaikyti sunkų teisėjo egzaminą
Baigusi VGTU verslo vadybą J. Bujokienė vėliau sugalvojo Mykolo Romerio universitete studijuoti teisę. Mokėsi ir dirbo.
Teisininkės darbą pradėjo nuo sekretorės pozicijos, iš pradžių dirbo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, vėliau – Lietuvos apeliaciniame teisme. Sekretorės darbą keitė konsultanto pareigos, o dabar jau 15 metų Jolita dirba Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo padėjėja. Darbščią ir įžvalgią teisininkę labai giria teisėjai ir kolegos padėjėjai. Paklausta, ar savo ateitį ketina sieti su teisėjos darbu, viltingai šypsosi. Taip, dabar jos didžiausia svajonė – išlaikyti sunkų pretendento į teisėjus egzaminą.
Ir dar viena (jau šeimos) svajonė – gražiame gamtos kampelyje pastatyti molinių namukų, kuriuose žmonės atgautų ramybę ir pasisemtų sveikatos. „Būtų drąsu tai vadinti sveikatingumo kompleksu, bet sveikatos oaze – pats tas. Noriu dalytis ir duoti“, – šypsosi kukli moteris, prašoma papasakoti apie save.
Sauginių kaime saugu, ramu ir gera
Jolitos vasaros prabėgo gražiame Utenos rajono kaime, kur gyveno jos močiutė.
Dabar su vyru moteris augina ketverių ir aštuonerių metų sūnus. Juos prižiūrėti padeda guvi ir darbšti močiutė, Jolitos mama. Aštuonmetis jau moka pjauti žolę, su entuziazmu talkina tėvams.
Baigusi mokslus Jolita gyveno Vilniuje, bet šis nebuvo jai artimas. Lėkimas, bėgimas, jausmas tarsi gyventum futliare. Ji vis ilgėjosi širdžiai artimų žaliasamanių miškų, mėlynakių ežerų ir jaukiųjų Utenos klonių. Kartą, vaikščiodama po apylinkes, stabtelėjo. Pajuto neapsakomą ramybę ir darną.
„Noriu gyventi čia“, – tarė vyrui. Šeima įsigijo kaimo sodybą, kuri yra 40 km nutolusi nuo Vilniaus dulkių ir triukšmo. Jolita savojoje sodyboje iš pradžių gyveno nuo pirmojo pavasario daigo iki rudens šalnų, o vėliau nusprendė įsikurdinti visam laikui. Ir štai jau 10 metų čia gyvena nuolat. Sauginių kaime – saugu, ramu ir gera.
Robinzonės, Rudulė ir kiti augintiniai
„Bure bure bure – šaukiame avis škudes. Jų turime apie 30. Vaikų mylimiausia yra Rudulė, – pasakoja jaunoji ūkininkė. – Pasirinkome šias avis, nes norėjome lietuviškų, o jos yra seniausios baltiškos kilmės. Mums tai svarbu. Puoselėjame tautines vertybes, gerbiame istoriją. O avis naudinga laikyti – jos nuėda žolę, nuskabo nereikalingus gamtai krūmokšnius, šaknis. Šiemet dalis mūsų mylimukių išvyko gamtos prižiūrėti tiesiai Čepkelių raistan! Ten tvarką daro, rūpinasi augalų bioįvairove. Jos tikros robinzonės! Jeigu leisi gamtai daryti ką nori – daug augalų išnyks, tad šios avys yra tikros miško sanitarės! – dalijasi džiaugsmu Jolita ir pasakoja toliau: – Dar laikome šunį, katę, vištų. Valgome ekologiškus kiaušinius. Veliu vilną, turiu karšyklėlę. Buvau nuvėlusi ir šlepečių, ir meno dirbinių, paveikslų. Kadaise lankiau dailės mokyklą, tad visos žinios ir patirtis praverčia.“
Namai kvepia duona ir šalavijų gira
Jolitos šeima visko užsiaugina ir pasigamina pati.
„Perkame tik aliejų ir kruopas, – šypsosi moteris. – Bandžiau ir duoną kepti, kubiluos tešlą rauginti. Moku pagaminti gardžios šalavijų giros, užšaldau klevų sulos, o beržų sulos užraugiu.“
Tvenkinyje – žuvyčių draugystė
Ar matėte, kaip draugauja žuvytės? Viena su kita ir su žmogumi... Jolita mąsliai šypsosi.
„Kas rytą ateinu nusimaudyti į netoliese iškastą tvenkinį, tai ir su jomis pasikalbu. Jos ilgisi manęs, o aš jų. Dar čia, prie tvenkinio, labai gražiai kaip koks orkestras kurkia varlės. Visi ir viskas aplink čia gyvena darniai“, – sako ji.
Žoliavimas ir žiedų viršūnėlės
„Žoliaudavau nuo vaikystės, – pasakoja Jolita. – Man labai patinka paslaptingas žolynų ir žiedų pasaulis. Kiek jame vaiskumo, tyrumo, sveikatos ir džiaugsmo! Skinu tik augalų ir medžių žiedus. Kalbuosi su kvapais. Su skoniais. Spalvomis.“
Jeigu augalas su koteliu – vienas skonis, jei tik žiedelis – bus saldumo. Jolita renka ramunėles, liepžiedžius... Pasisodino bulgariškų rožių rožyną.
„Ar gėrėte rožių ir liepžiedžių arbatos? – klausia manęs. – Paragaukite! Neabejoju, kad patiks. O ypač kvapni yra raudonėlių ir vingiorykščių arbata“, – rekomenduoja.
Nuo muilo iki hidrolato
Jolita pati gamina hidrolatus, šampūnus, kremus, net vonios burbulus... Verda muilą. O kur dar kvapnieji eteriniai aliejai!
Namuose ji turi alembiką (tai varinis prietaisas, skirtas hidrolatams ir eteriniams aliejams gaminti). Augalų distiliavimas moterį žavi ir įkvepia. Tai kruopštus ir gana ilgas procesas, reikalaujantis atsakingumo, žinių ir kantrybės. Dėl šios sielos atgaivos kadaise net aromaterapijos kursus baigė, sako, praverčia. Gaudyti gamtos kvapus – tai prisiliesti prie didžiausių jos paslapčių, o mėgautis natūraliais kvapais ir saulės subrandinta kosmetika – ne tik užburiantis gėris ir malonumas, bet ir nauda sveikatai, emocinei būsenai.
Garšvos ir dilgėlės vietoj kavos
„Mėsos, cukraus ir miltų nevalgau. Šeima valgo, o aš ne. Mankštinuosi, bėgioju. Su šeima einame į žygius, dalyvaujame orientacinėse varžybose. Garšvų ir dilgėlių kokteilis rytais pažadina, suteikia energijos, jėgų. O kokia nuotaika pradėsi rytą, tokia ir diena bus!
Vaikai neserga. Jeigu jau ima kas kibti, tai iškart duodu arbatos, trinu aliejais, pakaitinu kojas. Labai tinka pušų spyglių gėrimas. O jų prirenku dar sausio mėnesį. Sumaišau su citrinų sultimis, medumi, pastatau šaltai. Prireikus – įpilu į šiltą vandenį ir puikiausias vaistas“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Energija, sveikata ir meile gamtai, viskam, kas supa, Jolitai norisi dalytis su kitais.
Receptas sveikatai stiprinti
Jolita mums rekomenduoja kiaulpienių gėrimą: žiedus užpilti šaltu vandeniu, palaikyti kelias dienas šaltai, nukošti, įdėti razinų, medaus ir dar palaikyti 3–4 dienas, kol pradės rūgti. Kiaulpienės puikiai valo kepenis, stiprina organizmą. Dar galima valgyti usnių, garšvų, laukinių našlaičių, laukinių žirnių. Labai daug energijos slypi eglių ūgliuose ir pušų pumpuruose.
Kaip galėtume prisidėti prie aplinkos tausojimo darbe?
Visų pirma turėtume stengtis naudoti mažiau popieriaus. Prieš imant naują lapą reikėtų pagalvoti, ar tikrai jo reikia. Taip pat reikia taupyti elektrą, veltui jos neeikvoti.
Dar reikia rūpintis savimi. Gyvenant sveikiau, sportuojant, kvėpuojant grynu oru galva šviesėja, didėja produktyvumas, gerėja koncentracija. O tai svarbu kiekvienam, ne tik teisininkui.
Neliks gamtos, neliks ir mūsų
„Savo pavyzdžiu galiu parodyti, kaip mažinamas vartotojiškumas. Stengiamės, kad daiktas tarnautų ilgai, o atitarnavęs būtų panaudotas kitkam. Rūšiuojame atliekas, tvarkome miškus, išgyvename dėl atšilimo. Juk neliks gamtos, neliks ir mūsų“, – sako Jolita.