– Kai diskutuojama apie žmogaus teises, dažniausiai suvokiama, kad tai gali būti siejama su kalba, religijos ar politiniais įsitikinimais, rase ar lytimi. Gal galėtumėte papasakoti apie verslo ir žmogaus teisių sąryšį? Kuo tai svarbu verslui ir žmogui?
– Ilgą laiką žmogaus teisės buvo laikomos išimtine valstybės sritimi, t. y. kaip teisinė ar politinė koncepcija, turinti mažai reikšmės verslo įmonėms. Pastaraisiais dešimtmečiais ši nuomonė pasikeitė dėl sparčiai besiplečiančios tarptautinių korporacijų veiklos. Vyksta plati tarpdisciplininė diskusija apie galimus žmogaus teisių įsipareigojimus versle.
Verslo atstovai dažniausiai linkę manyti, kad šiuo atveju žmogaus teisės aktualios tik tiek, kiek tai susiję su darbo teise. Vis dėlto nagrinėjant verslo ir žmogaus teisių srities sąveiką sutariama, kad verslas gali daryti įtaką įvairioms žmogaus teisių sritims. Įprastai pabrėžiama, kad verslas žmogaus teises gali veikti tiek teigiamai, tiek neigiamai. Teigiamai, kai kalbame, kad verslas kuria vertę, darbo vietas, o iš to atsiranda galimybė įgyvendinti kitas teises, tarkim, turėdami lėšų galime jas panaudoti įsigydami būstą ar asmeniniam tobulėjimui. Vis dėlto diskusijoje dėl verslo ir žmogaus teisių sąryšio dažniausiai akcentuojamas neigiamas verslo poveikis žmogaus teisėms. Na, o neigiamas poveikis pasireiškia dviem aspektais: vidiniu, t. y. poveikiu įmonės darbuotojų teisėms, ir išoriniu, kitaip sakant, į taka bendruomenėms, individams, kurie nesusiję darbo santykiais su tuo verslu.
– Kokios diskusijos vyksta šiuo klausimu Jungtinėse Tautose?
– Diskusijos apie verslo ir žmogaus teisių klausimus Jungtinėse Tautose (JT) suaktyvėjo praėjusio šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje. Jas inspiravo kilusi naftos krizė, Vakarų šalių įmonių nusavinimas besivystančiose šalyse, o ypač neetiškas ir neteisėtas tarptautinių korporacijų elgesys (pavyzdžiui, ITT ir Kenneth Copper Corporation įsitraukimas į Čilės vidaus politiką ir dalyvavimas šios šalies perversme arba aukštųjų technologijų bendrovės Lockheed didelio masto kyšininkavimas Japonijoje, siekiant sau palankių karinių sutarčių).
Tapo akivaizdu, kad reikia teisinio instrumento, apimančio šios srities žmogaus teisių įgyvendinimo versle problemas. Viena vertus, tai padėtų spręsti tarptautinių korporacijų atsakomybės klausimus, kita vertus, sukurtų prielaidas asmenų, nukentėjusių nuo tokių korporacijų veiklos, teisinei gynybai.
Svarbiausias žingsnis šioje srityje, kurį reikėtų įvardyti, – 2011 m. priimti JT Verslo ir žmogaus teisių principai (angl. UN Guiding Principles on Business and Human Rights). Nors tai rekomendacinis dokumentas, jame iškeliamos trys pamatinės idėjos, kaip reikėtų gerinti verslo įsitraukimą į žmogaus teisių užtikrinimą. Pirmoji siejama su valstybe, kuri turi siekti apsaugoti žmogaus teises (pavyzdžiui, įgyvendindama tarptautinius žmogaus teisių standartus, kurdama aiškią įstatyminę bazę). Antroji susijusi su verslu, kuris savo veikloje turi gerbti žmogaus teises, t. y. jų nepažeisti. Na, o trečiąja idėja įtvirtinama, kad turi būti garantuojami veiksmingi būdai apginti pažeistas teises. Verslo ir žmogaus teisių principai JT Žmogaus teisių taryboje buvo priimti vienbalsiai, o dokumente įtvirtinti principai sulaukė viešojo ir privataus sektorių palaikymo.
Šie pozityvūs poslinkiai paskatino tolesnes diskusijas ir praėjus keleriems metams, 2015 m., JT buvo įsteigta darbo grupė verslo ir žmogaus teisių sutarties projektui parengti. Kadangi tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai tiesiogiai neįpareigoja tarptautinių korporacijų, šiame projekte darbo grupė turėjo įvertinti, ar tarptautinės korporacijos turi kokius nors žmogaus teisių įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, o jei taip – kokia apimtimi. Be to, verslo ir žmogaus teisių sutartis galėtų pakeisti tarptautinės atsakomybės sampratą ir numatyti pareigas laikytis tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų, taip pat patikslinti, kokių žmogaus teisių standartų turi būti laikomasi.
Šiuo metu paskelbtas antrasis peržiūrėtas tarptautinės sutarties projektas, tačiau jame įtvirtinamos nuostatos tebekelia diskusijas apie tai, kaip apibrėžti verslo atsakomybę, ką turėtų padaryti valstybė, kad atsakomybė būtų įgyvendinta, kaip turėtų veikti asmenų, nukentėjusių nuo tarptautinių korporacijų veiklos, apsaugos mechanizmas ir kt.
– Laisvas žmonių judėjimas, galimybės verslą plėtoti ne vienoje, o keliose valstybėse – toks šiuolaikinis verslas ir žmogus. Jūsų įvardyti pastarojo dešimtmečio JT priimti dokumentai rodo kintančias globalias aktualijas. Kokios tendencijos ar požiūris vyrauja, kai į vieną visumą jungiame valstybę, verslą ir žmogaus teises?
– Pirma, ryški tendencija yra ta, kad einama aiškesnio reguliavimo link. Daugelis tarptautinių organizacijų supranta, kad reikia labai aiškaus reguliavimo, ką norime pasakyti verslui ir ko iš jo tikimės. Antra, nuo savanoriškų principų judama prie konkrečių teisinių instrumentų, kurie verslui sukuria įsipareigojimus. Trečia, auga poreikis spręsti verslo ir žmogaus teisių kaip atskiro segmento ginčus.
Kartu atsiranda daugiau supratimo šioje srityje. Įmonės savanoriškai ima diegti žmogaus teisių standartus. Dažnai tam pasitelkiami ir išorės ekspertai, kurie konsultuoja verslą ir padeda įvertinti galimas rizikas, atkreipia dėmesį į įvairiose šalyse esančius žmogaus teisių apsaugos standartų skirtumus, kuriuos reikia žinoti nusprendus verslą plėsti į kitą šalį. Be to, verslas aktyviai dalyvauja diskusijose rengiant JT verslo ir žmogaus teisių sutarties projektą ar pristatydamas savo poziciją kasmetiniame verslo ir žmogaus teisių forume JT.
– Minėjote, kad aktyviai diskutuojama apie verslo ir žmogaus teises. Kokios tai sritys?
– Verslo ir žmogaus teisių sritis sudėtinga, nes labai platus nagrinėjamų klausimų spektras. Kalbant apie teisės pažeidimus, dažnai pirmiausia įvardijama sritis – darbo teisės klausimai. Pavyzdžiui, Tarptautinis verslo ir žmogaus teisių institutas, sudarydamas 2020 m. verslo ir žmogaus teisių problemų dešimtuką, atkreipė dėmesį į tai, kad darbovietėse tebeegzistuoja problemos, susijusios su susirinkimų ir žodžio laisvės įgyvendinimu, lyčių lygybe, nepakankamu atlyginimu už darbą ir t. t. Be to, diegiant naujas technologijas kyla stebėjimo (angl. surveillance) problemų.
Daug ginčų, susijusių su verslu ir žmogaus teisėmis, kyla tarptautinės prekybos ir investicijų, aplinkos srityse. Sąrašą, matyt, būtų galima ir toliau tęsti.
– Verslas ir žmogaus teisių apsauga dažniausiai susiejama su darbo teisiniais santykiais. Ar galite pateikti praktinių pavyzdžių, kai žmogaus teisės pažeidžiamos versle?
– Tai tokie atvejai, kai verslas, vykdydamas savo veiklą, pažeidžia vietos bendruomenės interesus, teisę į švarią aplinką ar pan. Pavyzdžiui, kalbant apie bendruomenių teisių užtikrinimą vienas naujausių sprendimų priimtas Anglijos Aukščiausiajame Teisme. Čingolos miesto Zambijoje gyventojai teigė, jog Vedanta Resources plc pažeidė savo pareigą rūpintis, kad jos dukterinė įmonė Zambijoje (Konkola Copper Mines Plc) nekenktų aplinkai ir vietos bendruomenėms, ir kreipėsi į teismą Anglijoje. Vedanta Resources plc teigė, kad Anglijos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio ir turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl forum non conveniens priežasčių. 2019 m. balandžio 10 d. JK Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Vedanta Resources PLC v. Lungowe patvirtino, kad patronuojanti įmonė gali būti atsakinga Anglijos teismuose už savo dukterinės įmonės veiklą, nepaisant to, jog žala sukelta vietos gyventojams Zambijoje, teršiant vandenį.
Lietuvoje šių metų pradžioje taip pat vyko tyrimas dėl vienos popieriaus ir medienos pramonės įmonės. Ši įmonė teigė esanti socialiai atsakinga aplinkos apsaugos srityje, tačiau aplinkosaugininkams atlikus tyrimą išaiškėjo, kad nevalytas nuotekas iš slapto šulinio leisdavo į marias. Nors viešojoje erdvėje buvo kalbama apie tai, kad bendrovė pažeidė aplinkosauginius reikalavimus, šiuo atveju galime kalbėti ir apie pažeistą žmogaus teisę į sveiką (švarią) aplinką.
– Šiemet dėl COVID-19 pandemijos verslas ir įvairūs jo sektoriai patyrė labai didelius nuostolius. Ar Jums jau žinomi atvejai, kai teismuose inicijuojamos su COVID-19 susijusios bylos?
– Apskritai kai kalbama apie pandemijas, tiek tarptautinės žmogaus teises ginančios institucijos, tiek nacionalinė teisė leidžia tokioje situacijoje taikyti tam tikrus suvaržymus. Vis dėlto svarbu, kad tais suvaržymais nebūtų paneigiamos ar pernelyg ribojamos žmogaus teisės.
– Gal galėtumėte pasidalyti savo įžvalgomis apie tai, kaip keitėsi verslo požiūris į žmogaus teises Lietuvoje?
– Corporate Human Rights Benchmark savo tyrimuose nurodo, kad verslas dažniausiai ima kalbėti apie žmogaus teises, kai jos jau būna pažeistos arba atsiranda konkretus įstatymo reikalavimas. Tokia problema būdinga ir Lietuvos verslui. Pavyzdžiui, mūsų šalies įmonės retai teikdavo socialinės atskaitomybės ataskaitas, bet, įgyvendinus Direktyvą 2014/95/ES dėl tam tikrų didžiųjų įmonių ir grupių nefinansinės ir įvairovės informacijos atskleidimo, didžiosios Lietuvos įmonės, turinčios daugiau negu 500 darbuotojų, privalo teikti socialinės atskaitomybės ataskaitas, kuriose pateikiama informacija aplinkosaugos, socialiniais ir personalo, žmogaus teisių, kovos su korupcija ir kitais klausimais.
Požiūrio kaitą galime matyti ir pažvelgę į kylančias savanoriškas verslo iniciatyvas. Pavyzdžiui, 2013 m. įsteigta Lietuvos atsakingo verslo asociacija, kuri vienija įmones ir organizacijas, siekiančias diegti atsakingos ir etiškos veiklos principus. Įmonių ratas kasmet auga.
Keičiasi ne tik verslo, bet ir valstybės institucijų požiūris. Pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu organizuoja nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus, kuriais įvertinamos ir verslo sektoriaus iniciatyvos, susijusios su žmogaus teisėmis.
Be to, skiriama daugiau dėmesio diskusijoms su verslu dėl tarptautinių standartų įgyvendinimo nacionaliniu lygiu. Tarkim, 2014 m. Lietuva priėmė nacionalinį verslo ir žmogaus teisių planą, kuris įgyvendino JT verslo ir žmogaus teisių principus. European Coalition for Corporate Justice, vertindama Lietuvos parengtą planą, atkreipė dėmesį į tai, kad nevyko diskusijos su suinteresuotais subjektais. Šiemet Užsienio reikalų ministerijai inicijavus nacionalinio verslo ir žmogaus teisių plano atnaujinimą ieškoma būdų, kaip plano idėjas pristatyti verslui, kad būtų išgirsti jo lūkesčiai ir siekiai.
– Papasakokite plačiau apie Europos Parlamento ir Europos Komisijos iniciatyvą išsiaiškinti, kokia yra valstybių patirtis atliekant patikrinimus, kaip laikomasi žmogaus teisių? Ar galėtų atsirasti europiniu mastu žmogaus teises versle reguliuojantis dokumentas?
– JT verslo ir žmogaus teisių 17 principe nurodoma, kad įmonės, siekdamos valdyti galimą ar faktinį neigiamą poveikį žmogaus teisėms, turi atlikti žmogaus teisių patikrinimą (angl. human rights due dilligence). 2017 m. Prancūzija pirmoji priėmė įstatymą, kuris numato teisiškai privalomą pareigą patronuojančioms įmonėms nustatyti ir užkirsti kelią neigiamam žmogaus teisių ir aplinkos poveikiui, atsirandančiam dėl jų pačių kontroliuojamų įmonių veiklos ir subrangovų bei tiekėjų, su kuriais jos bendradarbiauja ir turi nusistovėjusius komercinius santykius, veiklos. Atsižvelgdamos į Prancūzijos pavyzdį, panašius įstatymus priėmė tokios šalys, kaip Nyderlandai, Šveicarija, planuoja priimti Danija, Austrija, Vokietija, Italija.
Šios tendencijos paskatino diskusijas ir Europos Sąjungos (ES) institucijose. 2020 m. balandį paskelbtas Europos Komisijos tyrimas dėl deramo patikrinimo reikalavimų tiekimo grandinėje. Po šio tyrimo Europos Komisija oficialiai įsipareigojo parengti ES teisėkūros iniciatyvą dėl privalomo žmogaus teisių ir deramo aplinkos patikrinimo (angl. Mandatory Human Rights and Environmental Due Diligence). Pasiūlymo dėl teisėkūros procedūrų priėmimo akto laukiama 2021 m. Paraleliai procesas vyksta ir Europos Parlamente, svarstoma, kokie turėtų būti pagrindiniai tokio teisės akto turinio elementai.