Nepaisant to, jos gyvos nuoskaudose, kurios skaudina vaikų širdis. Visgi jiems nusišypsojo laimė augti ne valdiškuose namuose, o šeimoje, tegu ir dirbtinėje, todėl jų dėkingumas liejasi per kraštus: moteris iš savo globotinių sulaukia tokių siurprizų, kokių pavydėtų ne viena mama. Šią idilę temdo tik tai, kad artėja 16 metų riba, kai berniukai privalės išeiti į Jaunimo namus.
„Aš už ją pasimeldžiau, ir už Jus meldžiausi“
- Kiek laiko gyvenate SOS vaikų kaime?
- Jau 11 metų, kaip dirbu mama. Prieš tai dvejus metus dirbau teta. Tetos vieną dieną per savaitę pakeičia mamas, o pastarosios gauna laisvą dieną. Tuo metu 2 mano dukros jau buvo suaugusios, išsiskyrusi buvau seniai, nors dar nuo paauglystės svajojau apie didelę šeimą, planavau, kad turėsiu mažiausiai keturis vaikus. O čia kaip tik suteikiama galimybė turėti tokią šeimą ir ją mylėti. Tačiau dirbti pradėjau labai netikėtai. Tuo metu buvau susiradusi darbą Vokietijoje – tris mėnesius turėjau prižiūrėti močiutę, sergančią Alzheimeriu. Mamos SOS kaime man surengė išleistuvių vakarėlį. Per jį ir leptelėjau, kad galbūt nuo rudens dirsiu čia. Ir jau po 2 savaičių Vokietijoje sulaukiau skambučio su prašymu grįžti ir dirbti. Viena mama išėjo iš darbo, liko septyni vaikai. Man buvo šokas, teko susirasti žmogų, kuris mane pakeistų, bet grįžau. Paprastai mamos iš pradžių tik gyvena kaimelyje, ruošiasi darbui, po truputį formuoja šeimą, o aš buvau įmesta iškart.
Atėjau pas vaikus su tortu ir pasakiau: „Esu teta Regina. Kai jūsų širdelė pajaus, kad galite mane vadinti mama, būsiu labai laiminga“. Tai įvyko gan greitai. Jiems reikia mamos, norisi tarti šį vardą, nors aš jiems dažnai primenu, kad nenoriu užimti jų tikros mamos vietos, bet noriu jais rūpintis, paruošti gyvenimui, nes tikros mamos dėl kažkokių priežasčių to negalėjo, nesugebėjo daryti. Praktiškai visi dabartiniai mano vaikai užauginti nuo 2-3 metų. Taigi aš juos laikau savo vaikais. Vienas berniukas yra našlaitis, jį kartais aplanko senelis, mažiausią berniuką anksčiau kartais aplankydavo tėtis, likusių nelanko niekas. Stebiuosi – juk turi būti kažkokių giminių, dėdžių, tetų, senelių... Niekas jais nesidomėjo.
- Kada mažiems vaikams pasakoma, kad jie gyvena ne su tikra mama?
- Pradedame nuo pasakų. Pavyzdžiui, gyveno meška ir meškinas, jie susilaukė mažo meškučio tokiu ir tokiu vardu. Tą meškutį jie pametė, negalėjo prižiūrėti, tačiau atėjo kita meška Regina ir pradėjo meškučiu rūpintis. Taigi vaikai susitapatina su šiomis istorijomis ir priima savo padėtį natūraliai. Kai jie paauga, jau galime atviriau pasikalbėti. Vaikams, aišku, kyla klausimų, kodėl mama juos paliko, dažnai sako, kad norėtų į savo motiną pažiūrėti iš tolo, bet vis kartoja: jūs mūsų mama. Stengiuosi, kad vaikai atleistų savo mamoms. Aiškinu, kad kartais ttaip susiklosto gyvenimas, kad mama negali pasirūpinti vaiku.
Kai sekmadieniais einame į bažnyčią, visada siūlau jiems pasimelsti ir už savo tėvus – gyvus ar mirusius, tačiau vyriausiasis labai ilgai atsikalbinėjo, sakė nekenčiąs savo mamos, nes ji nenorėjo jo auginti. Baisu, kai vaikas gyvena su tokia didžiule neapykanta, taip gyventi ilgai negalima. Reikia atleisti ir visą susikaupusį skausmą paleisti. Taigi kartą aš jam ir pasakiau: „Betgi tu pagalvok, gal ji negalėjo tavęs auginti dėl kažkokių priežasčių, gal ne iš gero gyvenimo, vis dėlto ji tave pagimdė, nenužudė. Tu esi gyvas, sveikas, esi čia ir turi mane. Mes vienas kitą mylime“. Kai išėjome po Mišių, vaikas prasitarė: „Aš už ją pasimeldžiau, ir už Jus meldžiausi“. Man širdyje pasidarė taip gera, o ir berniukas pasikeitė, labiau susitaikė su situacija.
Vaikai susikuria šeimos istorijos legendą
- Ką jie apie savo gyvenimą pasakoja draugams mokykloje?
- Apie savo padėtį jie neatvirauja. Kartą mokykloje priėjo prie manęs vieno iš berniukų bendraklasiai ir pradėjo klausinėti. Esą vaikas pasakojo, kad mes gyvename name, yra daug brolių ir seserų (tuo metu buvo 7 vaikai), o tėtis gėrė, todėl mama jį išvarė. Kai pradinukams reikėjo sudaryti genealoginį medį, vaikai manęs klausinėjo, kokie mano senelių vardai ir pan. Jie nori turėti šeimą, todėl tapatinasi su manimi. Žinau, kad visuomenėje yra visokių stereotipų apie tėvų paliktus vaikus. Todėl, kad keistųsi požiūris, intuityviai pradėjau kviesti į svečius iš pradžių mokytojas, o po to – ir bendraklasius. Norėjau, kad žmonės pamatytų, kad jie visiškai normaliai gyvena. Berniukai kambariuose gyvena po 2, o ne po 10, kaip yra manoma, kiekvienas turi savo daiktus, savo erdvę, darbo stalą. Turime didelį namą su didele svetaine. Susiformavo tradicija, kad vyriausio berniuko klasė pas mus susirinkdavo mokslo metų užbaigimui. Turime didelę teritoriją kieme – čia kepdavome dešreles, vaikai smagiai padūkdavo.
Nesame užsidarę. Kai per šventes suvažiuoja ir jau išėję vaikai, ir mano šeima, būna net 20 žmonių. Vaikai surengia koncertą, muzikuoja, dainuoja. Nesame užsidarę, atvažiuoja ir mano giminės – dukros, tėvai. Mano tėtis man padeda daržą sukasti, o vaikai mato, kaip gyvenama šeimoje, mokosi. Dukros yra juos pakrikštijusios, kartais vykstame į vienos iš jų sodybą, vasarai jau užsisakėme būstą prie jūros, atostogausime. Aš juos mokau pagal savo šeimos modelį. Pasakoju, kaip augau, kokios buvo tradicijos, kaip mes švęsdavome šventes. Mato jie ir gyvą pavyzdį, kaip aš bendrauju su savo tėvais, kaip kasdien ryte paskambinu savo mamai, klausiu, kaip ji jaučiasi, kaip miegojo.
- Kaip atrodo jūsų įprasta diena?
- Ryte keliuosi šeštą valandą, darau karštus pusryčius. Kai vaikai atsikelia, jau būna viskas paruošta. Parėjus jiems iš mokyklos, jau garuoja pietūs. Jie žino, kad namuose visada yra mama, į kurią galima kreiptis pagalbos. Po to vaikai eina į būrelius ar ruošia pamokas. Mažiukams padėdavau ruošti pamokas, bet nuo ketvirtos klasės atiduodu atsakomybę jiems. Tik jei kažko nesupranta, patys ateina ir prašo padėti. Visi jie mokosi gerai – neturiu problemų mokykloje. Namuose, aišku, visko būna: susipyksta, vieni kitų daiktus paima. Tačiau riksmų ir muštynių mūsų šeimoje nebūna. Mes kalbame – darome susirinkimus ir viską aptariame. Nors jie ne giminės, jaučiasi kaip broliai. Net mokykloje kartu susibėga per pertraukas, kartu važiuoja į mokyklą, o po pamokų vienas kito palaukia, jei tvarkaraštis pernelyg neskiria. Man smagu tai matyti.
Penkias valandas per savaitę man padeda ateinanti teta. Pavasarį šias valandas išnaudoju dideliems tvarkymo darbams – kai reikia langus išsivalyti, užuolaidas išskalbti ir pan. Vieną vakarą per savaitę teta mane išleidžia į kursus. Mums čia rengiama labai daug nemokamų seminarų, bet aš dar susirandu papildomų kursų. Čia gyvenant, labai daug draugų atsisijoja, nes negali bet kada ištrūkti, o su tokia didele šeima ne visi nori priimti. Taip pat gaunu atostogas – jos privalomos. Kadangi esu darbuotoja, gaunu atlyginimą, dar po 520 Lt – už kiekvieną vaiką. Tačiau pinigų tikrai nesusidaro daug, todėl mokomės planuoti pirkinius, taupyti. Vaikai yra vaikai – jie visko nori, reikia atsižvelgti į jų poreikius. Vasarą uogaujame, daržovių užsiauginame savo darže. Kaimelyje aš viena tuo užsiimu, bet, manau, vaikui reikia parodyti, iš kur tas agurkas ar moliūgas atsiranda.
Rasti atsidavusių mamų yra problematiška
- Kaip vaikai jaučiasi žinodami, kad nuo 16-kos jiems teks išeiti į Jaunimo namus?
- Jie nenori. Kita vertus, juk niekas mūsų neišskirs. Jiems nebus uždarytos durys – pas mamą jie gali ateiti bet kada. O aš bendrausiu su Jaunimo namų pedagogu, kaip dabar bendrauju su mokytojais, taip pat bendrausiu su vaikais ir žinosiu, kaip jiems sekasi. Jaunimo namuose vaikams jau suteikiama daugiau atsakomybės, jie patys gauna savo pinigus, perkasi drabužius, pusryčius ir vakarienę, tik pietūs jiems pagaminami.
- Ar kada pagalvojate, kad užsikrovėte per didelę naštą?
- Kiek tokių SOS mamų dabar čia gyvena?
- Mūsų yra septynios, dvi mamos gyvena už kaimelio ribų su keliais vaikais. Jos „gesina“ šeimą ir ketina išeiti į pensiją. Trys namai tušti, nes nėra lengva rasti norinčiųjų dirbti šį darbą. Kol kas yra tik kandidatės. Tokių mamų, kokios būdavo prieš 18 metų, nebėra. Gal atlyginimas netenkina, gal kitaip įsivaizduoja darbą, nesupranta, kad reikės su visais vaikais gyventi. Kita vertus, turime daug laisvės. Kiekvienos šeimos vystymasis planuojamas, aptariama, kada mama gali priimti naują vaiką. Juk jeigu turėsi 10 ar 12 vaikų, tik valgyti gaminsi, bet neturėsi laiko pasikalbėti nė su vienu vaiku. Moteris gali atsisakyti naujo globotinio, jei tuo laikotarpiu turi problemų su sveikata arba tarp namiškių atsiradusi kažkokia trintis. Juk kiekvienas naujas vaikas į šeimą įneša daug nerimo, chaoso, pasikeičia vaidmenų pasiskirstymas. Adaptacija trunka net apie pusmetį. Aš pati iki vyresnio vaiko išėjimo tikrai neimsiu naujo globotinio, nes mano vaikai – paaugliai, jiems reikia daug dėmesio, o ir mano sveikata su amžiumi nebe tokia gera.
- Kokie Jūsų ateities planai?
- Kaip aš juokauju, 11 metų prabuvau dekretinėse atostogose. Ilgokai – jau šiek tiek pavargau, todėl nusprendžiau atkurti savo medicininę licenziją, planuoju puse etato išeiti dirbti. Mano vaikai jau tokio amžiaus, kad galiu juos palikti, o man norisi išeiti į visuomenę, pabendrauti ir su kitais žmonėmis, ne tik su puodais, vaikais ir čia gyvenančiomis kitomis mamomis. Kai išeini, truputį atsitrauki, viskas atrodo šiek tiek kitaip.
Šis interviu parengtas bendradarbiaujant su aukojimo portalu aukok.lt. Šiame portale galite rasti įvairių patikimų socialinių projektų, kuriems galite paaukoti internetu.
Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija” - viena iš aukojimo portale pristatomų organizacijų, kuriai labai reikia jūsų paramos. Visos surinktos lėšos bus panaudotos projektui, kurio tikslas - logopedo pagalba SOS vaikų kaimo vaikams, turintiems kalbos sutrikimų. Daugiau apie projektą rasite bei galėsite paaukoti norimą sumą čia.