Šeima neišgalėjo prasimaitinti
Žmogus – tai jau istorija. Tą liudija ir dabar Klaipėdoje gyvenančios ilgaamžės Olės patirtis. Moteris gimė, kai Lietuvoje vyko sukilimai, šeimą slėgė nepriteklius. Nuo kūdikystės teko badauti, tad tėvai kiek paaugusią atidavė tarnauti kitame rajone gyvenusiai turtingai šeimai.
„Dar net šešerių metų nebuvo, kai atidavė į šeimą tarnauti. Ten mažesnius vaikus prižiūrėjau. Šešerių jau ir pas kunigą tarnavau. Šeima, kurioje mažulėlius žiūrėjau, tikrai geri žmonės buvo“, – pasakoja neseniai 100-ąjį gimtadienį atšventusi Olė.
Ji pasakoja, kad šeimininkai buvo lenkų kilmės, tačiau tai netrukdė bendrauti, o šeimininkė su ja elgėsi lyg su savu vaiku, tad pamilo tą moterį lyg mamą.
Pasak Olės artimųjų, ji stebina ir sveikata, ir požiūriu – visą laiką turėjo savo nuomonę, jos niekam nepiršo ir neperša iki šiol. Gal todėl, kad pati gyvenimo visokio matė ir neretai neatitiko to, kas buvo lyg ir būtina.
Anksti ištekėjo ir tapo našle, o netrukus mirė ir vaikas
Olė atvirauja, kad gyveno pagal savo įsitikinimus, tad to linki ir kitiems.
„Ištekėjau 21 metų, po savaitės vaikas gimė, – nusijuokia moteris ir priduria, kad vaikų labai norėjo, o štai į santuoką nesiveržė, tačiau jos mama liepė tuoktis, tad ištekėjo. Tačiau lyg nujautė, kad sutuoktinis ilgai kartu nebus. – Jis gana greit išėjo į kariuomenę, paskui aną nušovė. O mes prastai gyvenom, javų nebuvo.“
Jauna graži našlė be dėmesio neliko, nors pati neskubėjo nieko ieškoti. Galbūt ir dėl to, kad teko šį tą slėpti nuo smalsių akių – su kita samdine miško brolių neapleido, kartkartėmis nunešdavo jiems maisto, bendraudavo su tais, kuriems carinė priespauda buvo nemiela. Anot Olės, iš pradžių ir pati nežinojo, kam maistą nešė, – jos paprašė, tai ir padarė. Paskui net ir žinodama kartais nueidavo į „baudas“ – taip tą vietą, kur slėpėsi partizanai, vadino moteris.
Slapyvardžius vyrai pasirinkdavo pagal medžius, tad Olė sako žinojusi Ąžuolą, Beržą, o kokie tikrieji vardai, nebuvo girdėjusi.
Pažintis su Mačernių šeima: istorijos puslapiuose galėjo būti ir jos pavardė
Moteris buvo ir įkliuvusi, kai nešė žinią partizanams, tačiau išsisuko nuo bausmės. Tardymo metu sulaukė smūgių, tačiau kam ir nuo ko nešė laišką, sako net nežinojusi.
Netrukus ji susipažino su rašytojo Vytauto Mačernio broliu. Jausmai užgimė abiem ir ketverius metus draugavusi pora pasižadėjo vienas kitam. Visgi Olės vardas taip ir neatsidūrė Mačernių šeimos medyje.
O kas su kuo bendrauja, žmonės tuomet, anot Olės, labai stebėjo, sunku buvo pasitikėti net kaimynais. Tie, kurie saugojo vieni kitus, tuoj pat pranešdavo, kad per trobas vaikšto kariai ir gali išsiųsti į tremtį. Tuomet net ir samdinėms šeimininkė liepdavo slėptis.
Ateinant kareiviams į namus, samdinės būdavo įspėjamos ne tik slėptis, bet ir ištepti purvu, kad kariai jų neliestų, mat jie siaubdavo maistą, prievartaudavo moteris, išsivesdavo gyvulius.
Visą gyvenimą sunkiai dirbusi niekada nieko dėl to nekaltino
Sovietinė sistema Olei taip pat gerai pažįstama. Teko dirbti kolūkyje, tačiau net išėjusi į pensiją su vyru nesivertė taip, kad nereikėtų galvoti apie rytojų. Klaipėdoje šeima apsigyveno 1966 metais, vyras dirbo prie laivų, Olė valė patalpas, dirbo įvairius smulkius darbus turguje ir parduotuvėje. Moteris sako, kad ją žmonės mylėjo, kartais ir duonos ar mėsos gabalėlį duodavo, o ji visada stengėsi kruopščiai atlikti patikėtą darbą.
Net ir sulaukusi pensinio amžiaus nenustygo. Per savaitę primezgusi megztinių, traukiniu juos veždavo parduoti į Kaliningradą. Dabar taip arti esanti Rusijos dalis kelia nerimą, tačiau anuomet šeimai tai buvo tikras išsigelbėjimas, mat jos mezginiai buvo populiarūs.
Olė nekaltina nieko, kad gyventi buvo nelengva, sako, kad tiesiog toks gyvenimas buvo.